Retorika stulbinanti ir neadekvati įvykio mastui. Piliečiams vaidenasi “puolimas” (pakabinti ant sienos fotografiją šios rūšies žmonių kalba reiškia “užpulti”), civilizacijos (kieno civilizacijos? kas ją atstovauja – gal “megztos beretės” ir neofašistai? kas ir kada suteikė jiems įgaliojimus kalbėti “civilizacijos” vardu?) žlugimas, “tautos išnykimas” ir kiti nemažiau įspūdingi apokaliptiniai vaizdai. Ponia Irena Degutienė net prakalbo apie pažeistas žmogaus teises! Baisiausia, kad, atrodo, nuoširdžiai… Ką gi, šventas naivumas jau senokai virsta organizuota politine jėga…
Pasak degutienių, “prigimtinių žmogaus teisių” sąrašo pagrindas yra Teisė Numeris Vienas – teisė niekam neleisti nenorėti būti patriarchalinės šeimos nariu. Jei reikia, ją papildo kitos giminingos teisės – neabejotinai prigimtinė teisė būti fanatiku, teisė cenzūruoti, teisė išsigalvoti “tautines tradicijas”, teisė privatizuoti “amžinąsias vertybes” ir dievus. Teisė “įamžinti” tai, kas laikina, svajojant alternatyvas padaryti nebe-inteligibiliomis – taip įtvirtinti status quo, kad alternatyvos taptų nepamąstomos ir neįsivaizduojamos, ką jau kalbėti apie atitinkamus praktinius pasirinkimus.
Ugningų samprotavimų apie “prigimtį” ir “natūralumą” visuomet malonu klausytis. Bet dar smagiau šnektelėti su šešėlyje pasislėpusiu šaltu, blaiviu, racionaliu šio “prigimtinio” diskurso įkvėpėju – turiu omenyje didžiai reikšmingą numirėlį, šiuolaikinės katalikų doktrinos (tomizmo) šulą Tomą Akvinietį, kadaise tos pačios katalikų bažnyčios keiktą, o vėliau, kai prireikė teorinės injekcijos, džiaugsmingai reanimuotą ir paskelbtą šventuoju. Norėdamas išsiaiškinti, ką reikėtų manyti apie tuos, kurių fotografijos dabar taip piktina kardinolus, tada dar nešventas Tomas, mąstydamas analogijomis, kėlė labai rimtą klausimą: Ar nuodėmė vaikščioti ant rankų, jeigu jos skirtos kitam tikslui? Pagalvojo, suskaičiavo argumentus pro et contra, ir pripažino, kad lyg ir ne…
Su kardinolais viskas aišku. Kur kas įdomesnė politikuojančių ponių pozicija: jei jau prabilome apie “tautos tradicijas”, vertėtų šią temą susieti su kalbančiuoju asmeniu. Būtent: gilios ir amžinos “tautos ir šeimos tradicijos” pirmiausia liepia jų kukliai šalininkei sėdėti namuose, laukti sugrįžtant pono-vyro ir megzti kojinę savo šešioliktam Dievo duotam sūneliui, o ne balotiruotis į Seimą, pasisakyti vertybiniais klausimais ir samprotauti apie žmogišką “prigimtį”. Tradicijos kartais būna visai neblogos. Pavyzdžiui, yra per šimtmečius nusistovėjusi tautinė žmonų mušimo tradicija arba krikščioniška mulier taceat in ecclesia (“moteris tegul tyli bažnyčioje” ir apskritai viešumoje) tradicija. O moterų buvimo ne patelėmis, bet žmonėmis tautinės tradicijos, juo labiau gilios, dar nėra. Toks vaidmuo niekaip netelpa į “tradicinės šeimos” modelį. Tad gal poniai Degutienei derėjo apsispęsti ir parodyti pavyzdį? Šlovingai mater familiae funkcijai atlikti nevertėjo net mokytis skaityti.
Nuoseklumu nepasižymi ir meno cenzoriai. Siūlau pratęsti jų logiką: peržvelkite neapsnūdusiu žvilgsniu religinius ir pasaulietinius meno kūrinius ir išmeskite tuos, kuriose pavaizduoti keli tos pačios lyties asmenys, nenusiteikę vienas kito atžvilgiu priešiškai ar abejingai, tuos, kuriuose vyrai neatrodo macho, o moterys – naivios ir romios, ir ypač tuos, kuriuose pasitaiko angelų (jei pastebėjote, jų lytis dažniausiai sunkiai identifikuojama). Taip pat siūlau uždrausti visas vieno savimi patenkinto žmogaus (ypač moters) reprezentacijas, nes atskirų gerai nusiteikusių individų viešą rodymąsi galima, panorėjus, suprasti kaip agitaciją nekurti šeimos, agresyvią “vienišo gyvenimo būdo” propagandą ir mūsų žavingos visuomenės pamatų griovimą. Vaikučiams juk būtina kuo anksčiau išaiškinti, kad viešai rodytis leistina tik vienu būdu – taisyklingos formos hetero-komplektais; o šiam tyram tikslui pasiekti leistinos visos priemonės.
Tik gal reikėtų pradėti kalbėti atviriau, tiksliai įvardinant tuos brangintinus dalykus: “Mes, dorybės gynėjai, giname istoriškai susiformavusią ir kai kuriems iš mūsų labai naudingą patriarchalinę instituciją ir patriarchalinę kultūrą”. Ir liautis eskaluoti “prigimtį”, “gamtą” ir “amžinąsias vertybes”, tarsi troškimas įamžinti ir amžinumas būtų tas pats. Fantazijas apie vertybių amžinumą turėtų išsklaidyti elementarus istorinis išsilavinimas – bet kam tas išsilavinimas, jei yra gerklė ir dorybė? Išsilavinimas kenkia didingai civilizacijos, kultūros ir tautos gelbėjimo misijai.
Neseniai kažkur mačiau taiklų graffiti - "Avys – jėga!”. Taip, ir dar kokia!
