„Dešimtys mūsų politologų ir žurnalistų yra pavertę savo specialybe Rusijos demaskavimą, taip pat Vilnijos lenkų ir žydų pretenzijų demaskavimą. Pasak jų peršamo mentaliteto, Rusijos interesai visada priešiški Lietuvos interesams ir kitaip negali būti. Rusai jokiu būdu nėra stalinizmo aukos, o yra sąmoningi stalinizmo šalininkai ir tęsėjai. Taip pat duodama suprasti, kad stalinizmas šimtą kartų blogesnis už nacizmą“, - teigė rašytojas, dalyvavęs tradiciniame „Santaros-Šviesos“ suvažiavime Alantoje.
„Jei Rusijai sekasi, tai baisu, o jei nesiseka – tai didelė laimė“, - reziumavo T. Venclova, prieš tai pridūręs, kad lietuvius vienija tik priešo įvaizdis ir mūsų šalyje netikima, kad valstybė gali egzistuoti laisvės sąlygomis.
Pseudointelektualai mielai aptvertų tautą tvora su spygliuota viela
Skaitydamas pranešimą T. Venclova pabrėžė, kad Lietuvai būdingas tam tikras psichologinis kompleksas, kurį jis vadina nepriklausomybės fetišizmu. Pasak rašytojo, Lietuvoje daugelis pseudointelektualų įsitikinę, jog nuostabųjį gintarinį Lietuvos pajūrį užlpūs visokie perėjūnai, o mus, lietuvius, paskandins svetimos rasės bei kultūros.
Anot T. Venclovos, panašios tendencijos vyravo ir Sąjūdžio laikais, nes tuomet tautiškumą bei nepriklausomybę pabrėžiantys siekiai padėjo mobilizuoti gyventojus.
„Sąjūdžio laikais buvo lengviausia išjudinti mases pabrėžiant tautinį momentą, nes tai nereikalauja gilesnės refleksijos. Į tautinius šūkius dauguma reaguoja automatiškai ar beveik automatiškai, na, o tautinė savigarba yra savaime kilnus dalykas. Tų laikų entuziazmas buvo gražus, o sudėtos aukos vertos didelės pagarbos, bet šiandien regime ir tautinių šūkių išvirkščiąją pusę“, - kalbėjo publicistas.
Pasak T. Venclovos, nuo tų metų žmonės tiesiog įprato mąstyti vien tik tautinėmis kategorijomis, o Lietuvoje įsigalėjo nereflektuojamas, primityvus nacionalizmas, noras įamžinti uždarumą ir provincialumą.
„Tėvynę, tautą ir lietuvybę dera mylėti. Pridursiu, kad man asmeniškai tautos ir kalbos klestėjimas yra ypač svarbus“, - kalbėjo T. Venclova, bet pridūrė nesutinkąs, kad tėvynę, tautą ir lietuvybę dera mylėti nereflektuojant.
„Nesutinku, kad dera mylėti tik tokią tėvynę, tautą ir lietuvybę, kokias įsivaizduoja daugumą mūsų filosofų ir nefilosofų. Atseit mylėti ir baigta – jokiu būdu jų nereflektuojant. Tauta, anot tų filosofų, be galo silpna ir menka – jei neaptversi jos tvora, geriausiai netgi spygliuota viela, ji nedelsiant sužlugs. Be to, tauta būtinai turi turėti priešų“, - piktinosi publicistas.
Lietuviams reikia priešų?
T. Venclova pastebėjo, kad lietuvių tautą ypatingai vienija priešų įvaizdis. Pasak jo, tokia pati nuostata buvo būdinga ir naciams bei sovietams. „Mes irgi dažnai netikime, kad Lietuva gali išlikti laisvės sąlygomis, neturėdama ir pati nesukurdama sau priešų. Mums netelpa galvoje, kad pasaulis gali būti ne toks jau blogas, o pasaulinė politika – nebūtinai mums žalinga“, - svarstė publicistas.
Jis teigia galįs sutikti su teiginiais apie nutautinimą, tačiau tik ta prasme, kad atsiplėšiama nuo XIX a. tautos ir tautiškumo sąvokos. Pasak T. Venclovos, gyvename epochoje, kurioje tautos sąvoka keičiasi – silpnėja tautos ir teritorijos ryšys, tautybė – tampa pasirenkamu, o ne įgimtu dalyku.
„Daugelį apima stačiai rasistinis siaubas pagalvojus, kad lietuviu gali būti laikomas vietnamietis arba juodaodis, jeigu jis gyvena Lietuvoje, turi jos pilietybę, vykdo piliečio pareigas ir kalba lietuviškai. Juo labiau lietuviais gali būti ir turi būti laikomi jo vaikai“, - sakė T. Venclova.
Publicistas teigia pasisakąs už nepriklausomą Lietuvą, tačiau pridūrė, kad kurti iš valstybės nepriklausomybės fetišą yra nepriimtina praktika. Be to, pasak T. Venclovos, tolimoje ateityje nepriklausomas valstybes greičiausiai pavaduos globalinė sąjunga.
„Ateityje, tiesa, gana tolimoje nepriklausomas valstybes iš viso gal pavaduos globalinė sąjunga, kurios bruožai pastebimi ir dabar. Tai dar nereiškia, kad išnyks tautiniai skirtingumai, kalbos ir tradicijos bei skirtingi tautų pasakojimai. Absoliučiai nepriklausoma šių dienų pasaulyje yra nebent Šiaurės Korėja. Gal dar Iranas“, - svarstė publicistas.
Kuo Rusijai blogiau, tuo didesnė lietuvių laimė
Kalbėdamas „Santaros-Šviesos“ suvažiavime T. Venclova taip pat priminė amžinąjį lietuvių nesutarimų trikampį su rusais, lenkais bei žydais. Pasak publicisto, lietuviams būdingas nenuolaidumas lenkams, piktinimasis nacių medžiotoju save vadinančio Efraimo Zuroffo veikla, teiginiais, kad lietuviai yra žydšaudžiai, nors lietuviai, pasak jo, nenuteisė nei vieno žydšaudžio – esą sovietmečiu juos teisė tik patys sovietai.
„Be abejonės, lietuviai nėra žydšaudžių tauta, bet, deja, pastarųjų metų praktika duoda pagrindo vadinti lietuvius žydšaudžių advokatų tauta“, - teigė T. Venclova.
Lygiai taip pat, anot publicisto, Lietuvos politologai ir žurnalistai egzistuojančių arba neegzistuojančių Rusijos piktadarybių demaskavimą pavertė pagrindine savo profesine veikla – tarsi Rusijos veiksmai iš esmės visuomet yra priešiški Lietuvos interesams.
„Pasak jų peršamo mentaliteto, Rusijos interesai visada priešiški Lietuvos interesams ir kitaip negali būti. Rusai jokiu būdu nėra stalinizmo aukos, o yra sąmoningi stalinizmo šalininkai ir tęsėjai. Taip pat duodama suprasti, kad stalinizmas šimtą kartų blogesnis už nacizmą. Bet kokie Rusijos veiksmai sekant tuo požiūriu turi piktų intencijų ir kitaip būti negali. Kiekvienas Rusijos priešas, net jeigu jis neatsakingas, nekompetentingas arba ne itin civilizuotas, automatiškai yra artimiausias Lietuvos draugas. Jei Rusijai sekasi, tai baisu, o jei nesiseka – tai didelė laimė“, - lietuvių požiūrio į Rusiją ypatumus vardijo publicistas.
Jo tvirtinimu, kartais atrodo, jog Rusijos klestėjimas bei kultūrinis ir ekonominis atgimimas, kurio šiuo metu nėra, būtų baisiausiai, kas gali ištikti pasaulį. „Pasak šito mentaliteto, to nesupranta naivūs arba savanaudiški Vakarai, kurie baigia su Rusija susitarti, pasmerkdami mus ne visiškai aiškiam, bet, be abejonės, klaikiam likimui“, - kalbėjo jis.