Pasak turizmo agentūrų atstovų, daliai turistų kompensacijos už nesuteiktas paslaugas jau sumokėtos. Kol verslininkai suka galvas, iš kur paimti pinigų kitai daliai žmonių, valdžios atstovai piktinasi, kad didžiausios per 40 metų tragedijos akivaizdoje atrodome labai smulkmeniški ir net gadiname valstybės įvaizdį. Ir jie teisūs. Kita vertus, jeigu jaustumės saugūs savo valstybėje, gal kitų žmonių tragedija mums rūpėtų labiau nei mūsų pačių gerovė.
Dabar turistai kompensacijų gali tikėtis, tik tuo atveju, jei apdraudę sveikatą patyrė sužalojimų ar prarado apdraustą bagažą. Turizmo agentūros neatsako už netinkamą sutarties vykdymą, jei taip atsitinka dėl nenugalimos jėgos, vadinamos force majeure, arba įvykio, kurio kelionės organizatorius nenumatė ir negalėjo numatyti. Tačiau brangias keliones praradę žmonės nusprendė lengvai nepasiduoti ir kreipėsi į vartotojų teises ginančias organizacijas.
Pasak „Horizon Travel“ vadovės Živilės Gailiušytės, per jų bendrovę išvykę 4 žmones savo kelionę nutraukė, dar 24 turistai turėjo į Tailandą išvykti sausį, tačiau atsisakė. Dabar jai didžiausias galvos skausmas – iš kur gauti pinigų kompensacijoms ir tolesniam verslui. Ji nuoširdžiai prisipažįsta: šiuo metu skambinti nukentėjusiems nuo cunamio verslo partneriams jai tiesiog gėda.
Apsidrausti nuo moralinės žalos
Teisininkų nuomonės šiuo klausimu irgi skirtingos. Pagal Turizmo įstatymą kelionės organizatorius turi užtikrinti pinigų, sumokėtų už neįvykusią kelionę, grąžinimą. Tokios kelionės organizatoriaus prievolės turi būti užtikrintos laidavimo draudimu, pagal kurį draudikas įsipareigotų nukentėjusiam kelionių organizatoriaus klientui atlyginti nuostolius.
Kelionės organizatoriui negalėjus pasiūlyti kitos kelionės arba turistui jos atsisakius, kelionės organizatorius turi pasirūpinti turisto grąžinimu į jo išvykimo vietą arba nuvežimu į kitą vietovę, dėl kurios sutinka turistas, bei grąžinti jam pinigus už kelionę. Kita vertus, Lietuvos Civilinis kodeksas ir Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartinės sąlygos nenumato dėl stichijos patirtų nedraudžiamųjų nuostolių kompensavimo.
Tik didesnės agentūros, bendradarbiaujančios su užsienio partneriais, paprastai privalo tam tikrą pinigų sumą „užšaldyti“, kad ja būtų galima operuoti netikėtų nesklandumų atveju. Tačiau stichinės nelaimės, anot Lietuvos turizmo fondo direktoriaus Jono Ignatonio, įvertintos mažiausiai.
„Šį atvejį būtų galima palyginti su šalnomis, „nukandančiomis“ žemdirbių derlių. „Tačiau argi nuo to kas draudžiasi? – klausia pašnekovas. – Manau, turizmo agentūros ras būdų atlyginti nuostolius, nes tai jiems turėtų būti prestižo reikalas. Tačiau jeigu jos būtų priverstos tai padaryti tuoj pat, turizmo verslas Lietuvoje bankrutuotų. Labiausiai man nesuprantama, kai pradedama kalbėti apie moralinės žalos atlyginimą. Ar bent viena turizmo agentūra norėjo, kad kiltų cunamis? Ar teisiškai ji dėl to kalta?“
Kas rizikuoja labiau
Pasak Lietuvos draudikų asociacijos prezidento Jono Beržinsko, didžiausia problema ta, kad pas mus dar apskritai nėra tradicijos draustis, nors pagal ES direktyvas, pavyzdžiui, vairuotojai, dėl kito kaltės patekę į avariją, gali prisiteisti iki 500 eurų už patirtą stresą.
„Taip pat ir šiuo atveju – žmogus sugaišo laiką, negavo poilsio, kurio tikėjosi. Dėl savo prestižo turizmo bendrovės sutartyje turėtų numatyti kompensaciją už moralinę žalą, – mano J. Beržinskas. – Kita vertus, esu laisvos ekonomikos šalininkas, todėl manau, kad pirmiausia savimi turi pasirūpinti patys žmonės.“
Mūsų kalbintų turizmo agentūrų darbuotojai tvirtina, kad be medicininių išlaidų draudimo ką nors įsiūlyti keliaujantiems sunku, o ir šį ne visi noriai perka. Ne itin populiarus nei žiemos sporto draudimas (jį perka nebent vykstantieji į brangesnius slidinėjimo kurortus), nei bagažo draudimas, o ką jau kalbėti apie neįvykusios kelionės, jos atidėjimo draudimą ir pan. Draudimo įmokų dydis priklauso ir nuo kelionės rizikos laipsnio. Štai turistai, kopiantys į kokią nors pasaulio viršukalnę, arba visai nedraudžiami, arba įmoka – labai didelė.
Vartotojų teisių gynėjai neabejoja, kad cunamio sugadintas atostogas Pietryčių Azijoje lietuviams kelionių agentūros turėtų kompensuoti. Anot jų, šiuo atveju būtų padėjęs jau prieš kelerius metus siūlytas įkurti Turizmo fondas.
„Jis galėtų būti naudojamas bendrovės bankroto, nemokumo ir tokiais kaip šis atvejais, – tvirtino Lietuvos vartotojų instituto prezidentė Zita Čeponytė. – Juk turizmo bendrovės dabar nuo bankroto ir nemokumo draudžiasi. Mes siūlėme, kad šie pinigai, kuriuos gauna draudimo kompanijos, būtų nukreipti į specialų fondą. Bet įstatymo leidėjai, norėdami mus pamaloninti, turizmo įstatyme įrašė tik vieną sakinį: esą paslaugų teikėjai savo noru gali tokį fondą įkurti. Bet kai neprivaloma, niekas ir nekuria. Tokie fondai yra bent pusėje ES šalių, jie globojami ir prižiūrimi valstybės.“
Anot pašnekovės, jei būtų įkurtas toks fondas, kelionės vartotojams nepabrangtų, tačiau draudimo bendrovėms šis sprendimas nebūtų parankus, todėl bent jau iš pradžių be valstybės paramos būtų sunku. Vartotojų teisių gynimo centro pirmininkas Paulius Mereckas priduria, kad, pavyzdžiui, Italijoje, kurioje turizmo verslas klesti, egzistuoja net dviguba vartotojo apsauga: žmogus draudžiasi bendrovėje ir dar jį saugo valstybinis draudimo fondas, skirtas nenumatytiems atvejams. „Vartotojas verslo rizikos neprisiima. Rizikuoja tik verslininkas“, – teigia pašnekovas.
Z. Čeponytės nuomone, problema ir tai, kad Lietuvoje nėra numatyta, kuri institucija ne teismo tvarka nagrinėja vartotojų ginčus su turizmo kompanijomis. „Be abejo, žmonės pirmiausia kreipiasi į Turizmo departamentą. Čia atsakoma į jų laiškus, nagrinėjami skundai, tačiau kai aiškiai tokia pareiga šiai institucijai nepriskirta, nelabai suprantama, kieno interesams ji atstovauja“, – sako pašnekovė.
Nežinojimo aukos?
Turizmo agentūros įsipareigojo kompensuoti 70–80 proc. jų klientų patirtų nuostolių. Tačiau, anot Valstybinio turizmo departamento atstovų, užkrauti visą atsakomybę ant turizmo agentūrų pečių būtų neteisinga. Ketinama sudaryti darbo grupę, kuri išanalizuotų kitų šalių patirtį ir pateiktų savo siūlymus.
„Aišku viena: reikia liautis kaltinti vieniems kitus ir, neabsoliutinant nei vartotojų, nei turizmo verslo atstovų interesų, peržiūrėti mūsų teisės aktus, kad šie geriau apsaugotų tiek vieną, tiek kitą pusę. Turėtų būti aišku, ko tikėtis tokiomis aplinkybėmis“, – teigė Vartotojų teisių apsaugos tarybos pirmininkas Feliksas Petrauskas.
Pradėta kalbėti ir apie „karštąją“ turistų liniją – telefono numerį, kuriuo būtų galima gauti keliaujančiam žmogui svarbią informaciją iš bet kurios pasaulio vietos ir bet kuriuo paros metu. Mat iš nusiaubtų vietovių grįžę turistai labiausiai pasigedo turizmo agentūrų dėmesio ir informacijos.
„Dar stovint Vilniaus oro uoste buvo aišku, kad kažkas atsitiko, – pasakoja Šri Lankoje pabuvojęs Seimo narys Bronius Bradauskas. – Tačiau nė vienas iš 23 žmonių mūsų grupėje net neįsivaizdavo, kokios to cunamio pasekmės. Priėjęs prie informacijos langelio oro uoste ir paprašęs sujungti su skrydžių valdymo centru, kad sužinočiau padėtį, susidūriau su visišku abejingumu. Mus lydėjęs turizmo agentūros darbuotojas irgi jokios informacijos nesuteikė. Nuskridę iki Maldyvų, pamatėme jūrą, pilną šiukšlių, visur – smarvė, paklaikę žmonių žvilgsniai. Kol pasaulis tariasi, kaip suteikti nukentėjusioms šalims paramą, mes skaičiuojame, kokią kas atgaus kompensaciją.“
Baisiausia, anot pašnekovo, kad cunamis, prilyginamas 1 000 Hirosimos atominių bombų, iki pakrančių keliavo 4–5 valandas. Didžiosios valstybės apie šį pavojų žinojo, tačiau šiame regione, pasirodo, normalios informacinės infrastruktūros nėra. Jei bent dalis gyventojų ir turistų būtų perspėti laiku, aukų galėjo būti bent trečdaliu mažiau. Praūžus pirmajam cunamiui, kai kurie žmonės antrosios bangos sulaukė braidžiodami po jūrą.
Pasak parlamentaro, šiuo metu efektyvi informacinė sistema sukurta tik atominių katastrofų atveju. Jei kur nors padidėtų radiacijos fonas, apie tai akimirksniu sužinotų visos kaimyninės valstybės. Bent jau šioje srityje Černobylio laikai tikrai praėję.
Lėšas nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo ir cunamio Pietryčių Azijos šalyse galima pervesti į specialią sąskaitą LT 277044060000908211 AB „Vilniaus bankas“, nuoroda „Nukentėjusiems Azijos šalyse“, „NORD/LB Lietuva“ atidarytą sąskaitą LT434010042400576560 (Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos įmonės kodas 9067914).
Lietuvos „Caritas“ organizacija irgi kviečia paremti nukentėjusiuosius paramos lėšas pervedant į „Hansabanko“ sąskaitą LT 227300010002247635 su nuoroda „žemės drebėjimo aukoms Azijoje“. 2 Lt galima paaukoti skambinant trumpuoju numeriu 1605 iš „Omnitel“ ir „Bitė GSM“ tinklų.
