I. Melianas. Mūsų laukia Vilnijos, Klaipėdos ir Ignalinos „liaudies respublikų“ įkūrimas?

I.

Labai gaila, tačiau privalome konstatuoti, kad Rusija netapo nei patikimesnė ar labiau prognozuojama, nei saugesnė aplinkiniam pasauliui. Priešingai, nežiūrint mūsų atkaklaus nenoro tuo tikėti, perspektyvoje mes vėl regime visai realią Trečiojo Pasaulinio (galbūt net branduolinio) karo grėsmę.

Tenka konstatuoti, kad visi šiemet Rusijos sukelti sukrėtimai iš tikrųjų nėra kažkokia staigmena. Net neabejoju, kad labiau patyrusios mūsų sąjungininkų slaptosios tarnybos ir analitiniai centrai taip pat signalizavo savo vadovybei apie artėjančius kataklizmus, o šie įspėdavo šiuo klausimu mūsų valstybių ir jas vienijančių tarptautinių organizacijų vadovus. Nežiūrint to, panašu, kad pastarųjų reakcija į tai būdavo vangi ir (švelniai tariant) kiek pavėluota; ta prasme gaila, kad taip greit pamirštame visai dar nesenos istorijos pamokas.

Galima sakyti, kad iš tikrųjų Rusija niekad nebuvo išsižadėjusi savo imperinių ir revanšistinių užmačių. Iš pradžių tai atrodė tik kaip SSRS agonijos recedyvai, tačiau 1994 m. buvo pradėtas naujas, jau tikrai postsovietinis atviros karinės ekspansijos etapas – Pirmasis Čečėnijos karas, ženklinęs Rusijos atsigręžimą į jai įprastus politikos kaimynų atžvilgiu būdus.

Čia galima prisiminti, kad dar 1992 m. gruodžio mėn. tuometinis Rusijos užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas buvo pareiškęs Europos saugumo ir bendradarbiavimo tarybos posėdyje Stokholme, jog Rusija nepakęs NATO ir Europos Sąjungos plėtros į Baltijos šalis, ir kad postsovietinė erdvė – tai postimperinė erdvė, kurioje Rusija gins savo interesus visomis įmanomomis (įskaitant ekonomines ir karines) priemonėmis, ir kad Rusija sieks, kad buvusios sąjunginės respublikos kuo greičiau įeitų į naują Rusijos dominuojamą federaciją arba konfederaciją. Tos pačios dienos vakariniame posėdyje A.Kozyrevas paaiškino šokiruotiems Europos šalių užsienio reikalų ministrams, kad jis viso labo pajuokavo ir norėjo tokiu būdu parodyti – „kas būtų, jei būtų“.

Susirinkusieji lengviau atsikvėpė, o visi nauji Rusijos revanšizmo įrodymai dar ilgai po to buvo sutinkami tik kreivais šypsniais. Skiepai nuo budrumo suveikė, ir gan efektyviai...

Netrukus, 1993 m. lapkričio mėn. jau kitas „provakarietiškas“ Rusijos politikas – prezidentas Borisas Jelcinas pasirašė naują karinę doktriną, kuri įvardino Rusijos įtakos sfera visas teritorijas, įėjusias anksčiau į SSRS sudėtį. Reikia nepamiršti, kad lygiagrečiai 1992 – 1994 m. Rusijos de facto kontroliuojamuose Cchinvalio regione bei Abchazijoje ir Rusijos sąjungininkės Armėnijos kontroliuojamame Karabache buvo atlikti etniniai valymai, dėl ko šiuos regionus buvo priversta apleisti didžioji jų gyventojų dalis – atitinkamai gruzinai ir azerbaidžaniečiai.

1997 metais pasirodė įdomus dokumentas – memorandumas „Nepriklausomų Valstybių Sandraugos istorijos pradžia ir pabaiga. Apie krypčių kaitą“, kurį parengė aukščiausiai Rusijos vadovybei artimi asmenys – Užsienio ir gynybos politikos tarybos narys, NVS šalių instituto vadovas Konstantinas Zatulinas ir Rusijos Federacijos Prezidento tarybos narys (1993–2001) bei Demokratijos ir bendradarbiavimo instituto atstovybės Niujorke (t.y. legalios Rusijos rezidentūros JAV) vadovas Andranikas Migranianas.

Memorandume visiškai atvirai parašyta, koks turėtų būti Rusijos pagrindinis argumentas santykiuose su postsovietinėmis valstybėmis: „Tai – tautų apsisprendimo teisės kaip prioriteto tarptautinių santykių principų hierarchijoje iškėlimas. Prioritetų kaita sudarys Rusijai pagrindą revizuoti visą egzistuojančią susitarimų dėl (buvusių sąjunginių – I. M.) respublikų teritorinio susiskirstymo sistemą, ignoruoti jų atžvilgiu teritorijos vientisumo principą ir kelti klausimą dėl šios erdvės perdalinimo tautų apsisprendimo teisės pagrindu.“

Rusijos agresyvumas ypač padidėjo po to, kai jos vadovu (iš pradžių premjeru, o vėliau ir prezidentu) tapo Vladimiras Putinas, o jo vykdoma užsienio politika tapo paremta vadinamojo „eurazizmo“ doktrina. Tuo metu į viešumą patekdavo jau ne tik bendri geopolitiniai pamąstymai bei konceptualūs išvedžiojimai, bet ir visai konkretūs karų su kaimyninėmis valstybėmis planai.

Pavyzdžiui, 2008 m. balandžio mėn., likus dar keturiems mėnesiams iki Rusijos atakos prieš Gruziją ir beveik šešiems metams – iki agresijos prieš Ukrainą pradžios, tuometinis Rusijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas, armijos generolas Jurijus Balujevskis viešai pagrasino minėtoms valstybėms, kad tuo atveju, jei jos nepakeis savo euroatlantinės orientacijos, Rusija gali reaguoti į tai „karinėmis ir kitokiomis piemonėmis“.

Ar verta tuo stebėtis žinant, kad dešimčia dienų anksčiau Bukarešte vykusiame Rusijos ir NATO tarybos pasitarime tą patį yra pasakęs pats V. Putinas, pagrasinęs, kad Ukrainos įstojimo į NATO atveju ji nustos egzistavusi kaip nepriklausoma valstybė.

Atrodytų, kad po tokių „atviravimų“ Rusijos vadovybė turėtų susinepatoginti ir pabandyti kaip nors sušvelninti situaciją. Tai ji ir padarė, tačiau padarė labai savotišku būdu.

Praėjus vos savaitei po J. Balujevskio pareiškimo, Rusijos prezidento administracijos vadovo patarėjo, buv. KGB informatoriaus Glebo Pavlovskio redaguojamame tinklalapyje „Russkij žurnal“ pasirodė „paprasto gydytojo iš Charkovo“ Igorio Džadano vardu pasirašytas nemenkas straipsnis „Prisukamo apelsino operacija“, kuriame buvo pateiktas gana detalus Krymo ir „Naujarusijos“ (iki pat Padniestrės) užgrobimo planas, kurio realizaciją mes stebime nuo 2014 metų vasario mėn. Skirtumas tik toks, kad straipsnio autorius (gal vis dėlto autoriai?) nemano, kad Rusijos kariuomenė turėtų sustoti Charkove ir Odesoje, ir aprašo – kaip turėtų būti užimta „rusiškų miestų motina“ – Ukrainos sostinė Kijevas.

„Įdomiausia“ yra tai, kad prieš užimant Kijevą, buvo planuojama demonstratyviai susprogdinti stratosferoje virš Pripetės pelkių branduolinį užtaisą, kas turėtų galutinai įbauginti Ukrainos (ir NATO) politikus ir kariškius.

Tiems, kas mano, jog tai buvo tik straipsnio autoriaus liguistos fantazijos vaisius, galima priminti galiojančios Rusijos Federacijos karinės doktrinos 16 straipsnį, skelbiantį, kad „Branduolinis ginklas išliks branduolinių karinių konfliktų ir karinių konfliktų (stambaus masto karų, regioninių karų), kuriuose bus naudojama įprastinė ginkluotė, prevencijos svarbus veiksnys.“

Turint omenyje, kad regioniniu karu Doktrinoje įvardinami bet koks karas, vykstantis tame pačiame regione tarp daugiau negu dviejų valstybių, visai pakaktų Padniestrės („Padniestrės Moldavos Respublikos“) karinių formuočių įsiveržimo į Ukrainą imitavimo – tuomet dabartinė Rusijos agresija prieš Ukrainą visiškai atitiktų regioninio karo apibrėžimą ir „įteisintų“ branduolinio ginklo panaudojimą.

Po savaitės į I. Džadano (o gal GRU?) parengtą straipsnį sureagavo kitas antivakarietiškai angažuotas Rusijos tinklalapis – Km.ru, kuriame buvo patalpintas anoniminio autoriaus tekstas, smerkiantis pačią mintį, kad tarp rusų ir ukrainiečių gali prasidėti karas. Tiesa, tuo pačiu jame buvo pakartotos pagrindinės I. Džadano straipsnio dalys ir pacituotas dar vienas Maskvos „vanagas“ – Rusų tautos suvienijimo ir Nacionalinio bei tarptautinio saugumo fondų prezidentas, generolas majoras Leonidas Šeršnevas, kurio pasisakymą galima būtų apibūdinti keliais žodžiais: „Mes neketiname pulti Ukrainos, tačiau jei „susidarys tam tikra situacija“ – mes esame pasiruošę.“

Tokiu būdu matome, kad buvo polemizuojama ne su oficialiais asmenimis – V. Putinu ir J. Balujevskiu, o su įtartinai gerai apie visas Rusijos karines paslaptis informuotu „Charkovo gydytoju“. Rezultatas – toks pats, kaip po A. Kozyrevo „pajuokavimo“: Vakarams buvo nusiųstas eilinis signalas, kad nereikia reaguoti nei į Rusijos vadovų grėsmingus pareiškimus, nei į žvalgybos pateikiamą medžiagą – juk apie visa tai atvirai rašo visiems prieinamos Rusijos žiniasklaidos priemonės.

Tikrovė rodo ką kitą – kad negalima ignoruoti jokių, taip pat ir atvirai eksponuojamų šaltinių – nei Aleksandro Dugino „Geopolitikos pagrindų“, nei Michailo Jurjevo „Trečiosios Imperijos“, nes visiškai taip pat, kaip jie, mąsto aukščiausia Rusijos vadovybė. Dar blogiau – paaiškėjo, kad panašiai mano ir absoliuti Rusijos piliečių dauguma (86 procentai jos gyventojų), o tai jau visai nejuokinga.

Beje, 2011 m. lapkričio mėn., kalbėdamas Rusijos Visuomenės rūmų posėdyje, jau kitas Rusijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas (ir gynybos ministro pirmasis pavaduotojas), armijos generolas Nikolajus Makarovas pažadėjo, kad Rusijos laukia stambaus masto kariniai konfliktai, įskaitant branduolinio ginklo panaudojimą.

Imantas Melianas

© DELFI / Šarūnas Mažeika

Suprantama, tokių pavyzdžių galima surasti ir daugiau, tačiau ir šių pakanka, norint suvokti Rusijos politikos tendencijas ir jos dinamiką. Kaip matome, jokios ribos tarp oficiozo ir „Izborsko klubo“ tipo veikėjų praktiškai neliko – jie organiškai papildo vieni kitus, o jų vizijos ima vis labiau materializuotis.

Tačiau patarlė sako, kad „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“. Panašu, kad ir šiuo atveju sparčiai besikomplikuojanti situacija daug ką privertė atsitokėti ir pradėti vadinti dalykus jų tikrais vardais. Tikėtina, kad po to seks ir tokie pat blaivūs sprendimai bei adekvatūs veiksmai.

II.

Stebint Rusijos ketinimus ir veiksmus jos vadinamojoje (tiksliau jos įsivaizduojamoje) interesų zonoje, reikėtų įvardinti pagrindinį jų vardiklį – visiškai iracionalų ir anachronistinį siekį atkurti „didžiavalstybę“ (rus. „deržavą“) tokiame pavidale, kokiame ji buvo XX a. pradžioje arba jo viduryje.

Nenuostabu, kad tokiame kontekste ekonominio tikslingumo kriterijai atsidūrė antroje (geriausiu atveju) vietoje, o žmogaus teisių bei tarptautinės teisės reikalavimų paisymas apskritai yra suvokiamas tik kaip Vakarų primetama abstrakcija.

Dėl vėl bandomos atkurti „didžiavalstybės“ būsimo pavadinimo ypatingai nesibranginama – buvusią imperiją ir SSRS gali pakeisti kokia nors naujai išmąstyta „Eurazijos Sąjunga“, į kurią be pačios Rusijos turėtų įeiti nuo jos visiškai priklausomos valstybės (Armėnija, Tadžikija ir kt.) ir jos pastangomis atsiradę marionetiniai dariniai (Padniestrė, „Naujarusija“, Abchazija, „Pietų Osetija“, „Kalnų Karabachas“ ir t.t.), bet juk ne pavadinime esmė. Esmė yra tame, kad naujas monstras yra kuriamas, panaudojant kaimynų atžvilgiu prievartą ir šantažą, o atsisakius nusileisti – atplėšiant nuo jų didesnius arba mažesnius, paprastai tautinių mažumų gyvenamus, žemės plotus.

Manipuliavimas etniniu klausimu visada buvo svarbus Maskvos vykdomos politikos elementas. Nuolatos buvo kuriamos ir naikinamos visokiausios sąjunginės ir autonominės „respublikos“, taip pat autonominės sritis ir apygardos; daug kartų buvo keičiamos jų sienos, pavadinimai ir formalus statusas. Visa tai neišvengiamai iššaukdavo tam tikras įtampas tarp sovietijos tautų, o Maskva buvo prisiėmusi visagalio ir visažinio arbitro šiuo klausimu vaidmenį.

Subyrėjus SSRS etnopolitika tapo ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos dalimi, ypač postsovietinių valstybių atžvilgiu. Kita vertus, Maskva visada suvokdavo šias naujai susikūrusias (arba atsikūrusias) valstybes kaip kažkokį nenormalų ir laikiną reiškinį, dėl ko ir santykius su jomis ji stengėsi tvarkyti taip, tarsi jos būtų apsigyvenusios jai priklausančio namo dalyje. Dėl šios priežasties įvairias separatizmo ir iredentizmo apraiškas, kurios yra kurstomos „neklusniose“ (jos požiūriu) valstybėse, Maskva bando pateikti pasaulio visuomenei kaip žmogaus ir tautinių mažumų teisių gynimą.

Paprastai iš pradžių būna iškeliamas autonomijos tam tikrai teritorijai suteikimo klausimas. Pavyzdžiai rodo, kad net tais atvejais, kai valstybės susitaikydavo su šių „autonomijų“ buvimu ir net įteisindavo jų ypatingą statusą, tai visai negarantavo naujų (arba išlikusių iš sovietinių laikų bei atkurtų) autonominių darinių lojalumo – jie ir toliau išlikdavo įtampos ir įvairiausių nesusipratimų šaltinių. Kaip tik tokie buvo (arba yra) Krymo Autonominė Respublika ir centrinio pavaldumo Sevastopolio miestas Ukrainos sudėtyje (1992–2014 m.) ir Gagaūzijos autonominis teritorinis darinys Moldovos sudėtyje (nuo 1994 m.).

Kitas minėtų autonomijų žingsnis būdavo bandymas atsiskirti nuo valstybės, kurios sudėtyje jos buvo sudarytos. Būtent taip pietryčių Azerbaidžane 1993 m. buvo paskelbta „Tališijos ir Muganės Respublika“, demagogiškai deklaravusi savo tariamai autonominį statusą. Čia galima prisiminti, kad ir Lenkų tautinis teritorinis kraštas, egzistavęs pierytinėje Lietuvos dalyje 1990–1991 metais, taip pat skelbėsi esantis autonomija tuo metu jau realiai nebeegzistavusios Lietuvos SSR sudėtyje.

Po to, kai buvusios SSRS sąjunginės respublikos tapo nepriklausomos valstybės, „nepriklausomybę“ suskubo paskelbti ir šiose valstybėse Rusijos sukurstyti separatistiniai (ir iredentistiniai) dariniai. Kitaip nei realios nepriklausomybės siekusi Ičkerijos Čečėnų Respublika, tokie neva „nepriklausomi“ dariniai beveik iškart po jų atsiradimo deklaruodavo norą įeiti į „atnaujintos Sąjungos“ (iki 1991 m. pabaigos) arba į Rusijos (vėlesniais metais) sudėtį. Tokius ir panašius pareiškimus yra priėmusios Pdniestrės, Abchazijos ir Cchinvalio regiono („Pietų Osetijos“) marionetinės valdžios institucijos, o „Krymo Respublika“ jau spėjo pergyventi visas šias metamorfozes – autonomijos, vėliau „nepriklausomybės“ paskelbimą ir, galiausiai, „įstojimą“ į Rusijos sudėtį. Groteskiška, tačiau vos per viena dieną nuo tariamos „nepriklausomybės“ paskelbimo iki „įsiliejimo“ į Rusiją marionetinis Krymas (tiksliau, šio projekto kuratoriai) įsigudrino atkaldinti šios „valstybės“ monetas...

Visais išvardintais atvejais viena iš šių „valstybių“ oficialiųjų kalbų (arba apskritai vienintele) tapdavo rusų kalba, o jų gyventojams būdavo masiškai dalinami Rusijos pilečių pasai.

Ilgus metus kursčiusi tarpetninę įtampą kaimyninėse valstybėse, Rusija bando pateikti tai kaip jai pačiai gresianti veiksnį, kuris be kitko turėtų pateisinti jos eventualią agresiją. Atsiverčiame mums jau pažįstamos Rusijos karinės doktrinos skyrių, pavadintą „Kariniai pavojai ir karinės grėsmės Rusijos Federacijai“, ir skaitome jos 10 straipsnį: „Daugelis regioninių konfliktų lieka nesureguliuoti. Išlieka jų išsprendimo jėgos būdu, tame tarpe su Rusijos federacija besiribuojančiuose regionuose, tendencija“. Šios Rusijos „nerimo ir susirūpinimo“ priežąstys yra patikslintos ir Doktrinos 12 straipsnyje, kuris skelbia, kad Rusijos karinės intervencijos pagrindu gali tapti „karinių konfliktų židinių buvimas (atsiradimas) ir jų eskalavimas valstybių, kurios ribojasi su Rusijos Federacija ir jos sąjungininkėmis, teritorijoje“, taip pat „Tarpetninės ir tarpkonfesinės įtampos židinių buvimas (atsiradimas) (...) su Rusijos Federacijos ir jos sąjungininkių sienomis besirbuojančiuose rajonuose, taip pat teritorinių nesutarimų, augančio separatizmo ir ekstremizmo kai kuriuose pasaulio regionuose buvimas“. Kitaip tariant, „kur norėsime, ten ir kišimės“.

III.

Kalbant ne tik apie Rusiją, bet ir apie jos klusnią sąjungininkę Armėniją (tai dvi valstybės, kurios atvirai kvestionuoja nusistovėjusią tarptautinio saugumo sistemą), turime konstatuoti, kad šiandien vegetuoja net penki (neskaitant jau aneksuoto Krymo) jų kontroliujami dariniai – iš dviejų „liaudies respublikų“ sudaryta vadinamoji „Naujarusija“, Padniestrė, Abchazija, Cchinvalio regionas ir Karabachas. Iki šiol jų prijungimą prie Rusijos (Karabacho atveju – prie Armėnijos) trukdė tik politinės konjunktūros sumetimai, tačiau stiprėjant Rusijos ir jos negausių satelitų konfrontacijai su civilizuotu pasaulių, šių trukdžių gali nebelikti. Gali būti, kad išvardinti marionetiniai dariniai bus įjungti ne į pačios Rusijos, o į būsimos Eurazijos Sąjungos sudėtį, kas visiškai nekeičia reikalo esmės.

Yra ir daugiau regionų, kuriuose Rusija bando kurstyti separatistines arba iredentistines nuotaikas; tai pasakytina net apie kai kurias valstybes – NATO nares. Estijoje tai būtų Narvos kraštas ir setų etnokonfesinės grupės gyvenama teritorija, Latvijoje – Latgalija, Lietuvoje – Klaipėdos kraštas, kurį norima prijungti prie Kaliningrado srities (neva atstatant istorines sienas), Žemaitija ir lenkų gyvenama Vilnija. Neseniai išgirdome ir apie Panevėžio bei Ignalinos „liaudies respublikų“ projektus.

Iki tol, kol 1994 – 1995 m. valdžia Gudijoje atiteko į Rusiją orientuotoms politinėms jėgoms, joje taip pat buvo bandoma sukelti vadinamąjį „jotvingių“ separatizmą Vakarų Polesės krašte, o po to, kai A. Lukašenka pademonstravo savo rezervuotą požiūrį į V. Putino veiksmus, pasiskelbė ir virtuali (bent jau kol kas) neva lenkiška „Gardino Liaudies Respublika“.

Be Krymo ir vadinamosios „Naujarusijos“, Ukrainoje stengiamasi sukelti neramumus Užkarpatėje ir Šiaurės Bukovinoje, kur yra realizuojami net trys Maskvos „projektai“ – „rusiniškas“, vengriškas ir rumuniškas. Moldovoje Kremlius nesitenkina jo kontroliujama Padniestre ir bando nustatyti prieš tautinę daugumą šios šalies mažumas – gagaūzus ir bulgarus pietiniame Budžako krašte ir vietinius rusus Belcų mieste.

Gruzijoje (neskaitant jau okupuotų Abchazijos ir Cchinvalio regiono) panašus likimas buvo numatytas Adžarijai, tačiau 2004 m. ryžtingi Tbilisio veiksmai uždarė šitą temą. Nežiūrint to, ir dabar bandoma kurstyti separatistines nuotaikas svanų bei mingrelų etnolingvistinių grupių ir Kvemokartlijos (Borčalų) azerbaidžaniečių tarpe, bet daugiausia vilčių Maskva (ir Jerevanas) deda į armėnų gyvenama Džavachetijos kraštą.

Ypač didelės pastangos yra dedamos, siekiant dezintegruoti Azerbaidžaną. Kaip ir Džavachetijos atveju, čia stebime itin glaudų Rusijos ir Armėnijos bendradarbiavimą šiuo klausimu. Yra svarstomi ne tik Azerbaidžano avarų, lezgų (lezginų), tatų ir tališų „valstybių“ sukūrimo, bet ir visiško šios šalies atkirtimo nuo Gruzijos, Turkijos ir apskritai Vakarų (sukūriant „koridorių“ tarp Karabacho ir Dagestano) planai. Aneksija gresia taip pat ir Nachičevanės eksklavui.

Kazachijoje Maskva nusižiūrėjo Mangistau – mineralinių išteklių turtingas vakarines šios šalies sritis, taip pat rusų gausiai gyvenamą šiaurinį jos regioną, Uzbekijoje – Karakalpakiją ir tadžikų gyvenamas pietines sritis. Tadžikijoje – priešingai, prieš tautinę daugumą yra kurstomi sukilti vietiniai uzbekai (tas pats ir Kirgizijoje) bei Pamyro kalniečiai. Tai, kad šiame sąraše yra Rusijos dominavimą pripažįstančių valstybių, ypatingai stebinti neturėtų – tokiu būdu Maskva primena jų valdantiems režimams, kad ji nepakęs jokių jų svyravimų.

Dar vienas postsovietinių valstybių dezintegravimo būdas, kuri aktyviai taiko Maskva, yra vadinamoji „federalizacija“. Tai neturi nieko bendro su valstybės sandara, kuri yra nusistovėjusi Vokietijoje, Austrijoje, JAV, Kanadoje arba Australijoje. Šiuo atveju yra siekiama, kad valstybės sudarytų sąjungas „pačios su savimi“, t.y. su nuo jų atskirtomis ir Rusijos tiesiogiai įtakojamomis separatistinėmis provincijomis. Toks modelis buvo arba yra peršamas Ukrainai, Moldovai, Gruzijai ir Azerbaidžanui. Sprendžiant iš naujai pasiskelbusių virtualių Vilnijos, Klaipėdos, Panevėžio ir Ignalinos „liaudies respublikų“ – ir mūsų Lietuvai.

IV.

Kaip matome, Rusija yra sukūrusi (arba aktyviai stengiasi tai padaryti) pagal savo teritorijos perimetrą ištisą nestabilumo žiedą. Nei viena jos kaimynystėje esanti valstybė (pirmiausia tai pasakytina apie postsovietinės erdvės šalis) negali būti tikra, kad būtent ji netaps kitu Rusijos agresijos objektu, o žmonija nebus dar labiau pastūmėta link Trečiojo pasaulinio karo slenksčio. Tai reiškia, kad civilizuotas pasaulis pirmiausia euroatlantinei bendrijai priklausančios bei jai artimos valstybės, privalo ne tik mobilizuoti visą savo potencialą mirtinos grėsmės akivaizdoje – jos turi aiškiai apsispręsti dėl savo pamatinių reikalavimų Maskvai, nes tik po šių reikalavimų įvykdymo Rusija gali tikėtis, kad jai bus leista sugrįžti į laisvų pasaulio tautų šeimą. Suprantama, nuo Rusijos (ir Armėnijos) agresijos nukentėjusios valstybės taip pat turėtų pritarti tokiam požiūriui.

Būtų labai blogai, jei formuluojant šiuos aiškiais principais ir skaidriais argumentais paremtus reikalavimus, mes pasitenkintume vien tik status quo, egzistavusio iki 2014 m. vasario 20 d., atstatymu. Siūlų kamuolis turi būti viniojamas atgal tol, kol tarptautinė nusikaltėlė, kokia šiandien yra Rusija, neapleis visų po SSRS subyrėjimo neteisėtai užimtų kaimyninių valstybių teritorijų ir neatlygins jos padarytos žalos.

Ta prasme Rusijos pajėgos (įskaitant įvairaus plauko samdinius, „sukilėlius“, „kazokus“ ir kitas marionetines formuotes) turėtų be jokių išlygų apleisti ne tik Ukrainos Donbasą ir Krymą, bet ir Gruzijos Abchaziją bei Cchinvalio regioną, taip pat Moldovos Padniestrę. Tuo pačiu metu Rusijos sąjungininkės Armėnijos pajėgos ir struktūros turėtų lygiai taip pat pasitraukti iš Azerbaidžano Karabacho provincijos. Civilizuotas pasaulis nesitaikstė su Serbijos teritorine ekspansija į Kroatiją ir Bosniją, todėl negali būti jokių išlygų ir Rusijos bei Armėnijos atžvilgiu.

Atskirai reikėtų paminėti taip pat Ičkerijos Čečėnų Respubliką, kurią Rusijos kariuomenė okupavo Antrojo Čečėnijos karo (1999–2000) metu. 1996 m. rugpjūčio 31 d. Rusijos ir Ičkerijos įgaliotų atstovų pasirašyti Chasavjurto susitarimai numatė, kad tarptautinis Ičkerijos statusas turėjo būti galutinai nustatytas iki 2001 m. gruodžio 31 d. Be to, 1997 m. gegužės 12 d. prezidentai B. Jelcinas ir Aslanas Maschadovas pasirašė Rusijos Federacijos ir Ičkerijos Čečėnų Respublikos taikos ir tarpusavio santykių pagrindų sutartį (su savo dalimis valstybės tokių sutarčių nesudaro).

1999 m. Rusija sulaužė šią sutartį, todėl dabar situacija turėtų būti gražinta į padėtį, egzistavusią iki Antrojo Čečėnijos karo pradžios. Atsižvelgiant į tai, kad vienintelė legitimi čečėnų valdžia – Achmedo Zakajevo vadovaujama Ičkerijos Čečėnų Respublikos vyriausybė tremtyje šiuo metu neturi Čečėnijoje savo struktūrų, pereinamuoju laikotarpių teritorijos kontrolę galėtų perimti Jungtinių Tautų, NATO arba Europos Sąjungos atsiųstos pajėgos.

Dar viena būtina sąlyga yra tai, kad derėtis dėl agresoriaus pasitraukimo galima tik su juo pačiu – jokiais būdais ne su vadinamųjų „Luhansko Liaudies“, „Padniestrės Moldavų“, „Pietų Osetijos“ ar „Kalnų Karabacho“ „respublikų“ atstovais, ir ne su Ramzano Kadyrovo vadovaujama administracija Čečėnijoje, nes tai reikštų šių marionetinių darinių tolesnį legitimavimą.

Tik besąlygiškas išvardintų reikalavimų įvykdymas leis normalizuoti Rusijos santykius su civilizuoto pasaulio valstybėmis ir jų tarptautinėmis organizacijomis. Tuo atveju, jei Euroatlantinė bendrija nesuras savyje jėgų pateikti agresoriui tokio pobūdžio reikalavimų, tai reikš jos kapituliavimą prieš blogį.

P.S. Yra pagrindas manyti, kad būtų tikslinga išnaudoti šiam reikalui liaudies diplomatijos galimybes ir sušaukti artimiausiu metu atitinkamą tarptautinę konferenciją.