Žingsniai
- Prabėgo keletas metų dirbant Londone. Kaip vertinate ambasadoriaus Didžiojoje Britanijoje misiją?
- Man tai buvo didelė mokykla ir sykiu labai įdomus laiko tarpas. Didžiausias laimėjimas išvažiuojant - Londone liko tūkstančiai Lietuvos draugų, jai simpatizuojančiųjų, kurie per ambasadą susipažino su mūsų šalimi. Jie dalyvavo mūsų priėmimuose, koncertuose, parodose, seminaruose verslininkams, surengtuose ambasadoje. To prieš penkerius metus dar nebuvo.
- Ar keitėsi oficialios Britanijos valdžios požiūris į Lietuvą?
- Štai daug ką pasakantis pavyzdys. Prieš pat man išvažiuojant, parlamente buvo įkurta labai solidi Britanijos parlamentarų ryšių su Lietuva grupė. Joje - visų partijų atstovai. Tokią grupę paprastai sunku įregistruoti, joje turi būti ne mažiau kaip 18 parlamentarų, dauguma - iš valdančiosios partijos. Kalbėjomės su iniciatoriais, skatinome, tačiau jie manė, kad tokios grupės suburti greitai nepavyks.
Ir staiga puiki, netikėta naujiena: į tą grupę užsirašė 30 parlamentarų. Tai oficialus mūsų šalies pripažinimas, rodantis, kad Lietuva tampa žinoma ir įdomi. Beje, tai vienintelė grupė, kuriai vadovauja net trys pirmininkai. Paprastai būna vienas, o čia panoro pirmininkauti ir liberalas, ir konservatorius, ir valdančiosios Leiboristų partijos atstovas. Ši konkurencija dėl pirmininkavimo - irgi savotiškas barometras, rodantis kintančius prioritetus.
Tiltas
- Kokie buvo užmegzti ekonominės partnerystės ar verslo kontaktai?
- 2001-ieji - ypatingi dvišalių ekonominių santykių metai. Prekybos apyvarta šuoliuote šuoliuoja, artėja prie milijardo dolerių ribos. Šiais metais Didžioji Britanija, pastūmusi į antrąją vietą Latviją, tapo didžiausiu Lietuvos partneriu pagal mūsų eksportą. Nereikia nė aiškinti, kaip svarbu, kad lietuviški gaminiai, ypač tekstilė, baldai, chemijos dirbiniai randa rinką Didžiojoje Britanijoje.
Čia esama ir ambasados nuopelnų. Mūsų ambasadoje vyko seminarai verslininkams, juose pristatytos lietuviško eksporto galimybės, dirbo du už ekonominius ryšius atsakingi diplomatai, kitąmet jų bus trys. Jie nuolat ieško partnerystės ryšių, stengiasi užmegzti geriausius kontaktus, Lietuvos verslininkams teikia visapusišką informaciją.
Pritarimas
- Didžioji Britanija visada pritarė Lietuvos stojimui į Europos Sąjungą, tačiau skeptiškiau vertino mūsų galimybės stojant į NATO...
- Amžini lemtingi klausimai. Didžioji Britanija pasisakydavo už kuo spartesnę ES plėtrą. Atrinkdami kandidatus pagal objektyvius kriterijus britai neturi jokių simpatijų ir antipatijų. Dabar jie tvirtai palaiko Lietuvos stojimą su pirmąja banga. Tai atspindi neblogus mūsų šalies laimėjimus, kurie gal ne visada pastebimi Vilniuje. Dėl NATO Londonas atsargesnis, tačiau vis labiau pripažįsta Lietuvos pažangą, supranta ir priima mūsų siekį kitąmet Prahoje būti pakviestiems į NATO. - Dirbdamas ambasadoriumi turėjote galimybę iš artėliau matyti ir vertinti Didžiosios Britanijos valdžios žingsnius.
-Kokios patirties įgijote?
- Galėčiau kalbėti apie labai energingą, nuoširdų ir turintį britų pasitikėjimą politiką - premjerą Tony Blairą. Iš jo galima daug ko pasimokyti. Tai aiškus moralios ir humaniškos politikos šalininkas ir šalyje, ir užsienyje. Jis atvedė leiboristus į istorinę šiai partijai pergalę. Leiboristus ne kartą lydėjo sėkmė parlamentiniuose rinkimuose, bet po laimėjimo jie visada pralaimėdavo.
Dabar jie tvirtai pirmavo dvejuose rinkimuose iš eilės. Pagrindinė šių metų laimėjimo priežastis - gera ekonominė padėtis, sumažintas nedarbas. Daug žmonių, ypač jaunų, buvo perkvalifikuoti, jie visi susirado darbą. Į rinkimus ėjo su dviem lozungais - švietimas ir medicina. Tai atsilikusios sritys Britanijoje, lyginant su ES vidurkiu. Leiboristų lyderis suvokė, kas labiausiai rūpi žmonėms ir triumfavo per rinkimus. Dėl karų Kosove ir Afganistane šalies vadovas pareiškė principingą požiūrį palaikydamas Ameriką. Tam pritarė dauguma britų.
Atokvėpis
- Ar ketinate vėl grįžti į diplomatinę tarnybą?
- Buvo užuominų, kad galėčiau būti perkeltas į kitą ambasadą, kitą sostinę. Man norėjosi grįžti į Vilnių, o po kelerių metų gal būtų įdomu vėl padirbėti kitur. Tačiau tik tada, kai pabūsiu Vilniuje, pajausiu Lietuvos politinę ir ekonominę realybę. Mano kolegos ambasadoriai dar prieš išvykstant į Londoną sakė: praėjus pusei metų pamiršk, kad gerai pažįsti savo šalį, tėvynę. Taip greitai viskas kinta, jog nebejauti tikslaus pulso. Man nelabai patinka tokia praktika, kai ambasadoriai ilgai dirba užsienyje negrįždami į šalį. Jie atitrūksta nuo realybės.
Prezidentas?
- LŽ šių metų pradžioje rašė apie galimus būsimus kandidatus į prezidentus. Buvo paminėta ir jūsų kandidatūra. Ką manote apie tokią galimybę?
- Ketverius metus man teko dirbti su Prezidentu Algirdu Brazausku, buvau jo patarėjas užsienio politikos klausimais. Iš arti mačiau, koks sunkus alinantis Prezidento darbas, reikalaujantis ypatingų gabumų, ypatingo kilnumo, takto, pasiaukojimo, darbštumo. Nesuprantu tų žmonių, kurie be jokios patirties valstybės reikaluose, politikoje lengvabūdiškai veržiasi į prezidento postą. Ir vis dėlto atrodo, bus neblogas pasirinkimas.
Jau dabar savo ketinimus yra pareiškę keletas politikų. Dėl savo galimybės kandidatuoti daugiau skaičiau laikraščiuose, negu pats apie tai galvojau arba su kuo nors tariausi. Jei susiklostytų tokios aplinkybės, kad man būtų siūloma, labai rimtai apie tai mąstyčiau ir svarstyčiau. Nežinau, koks būtų mano atsakymas. Jei net palankios aplinkybės susiklostytų, konkretus pasiūlymas atsirastų, gal net ir nemaži šansai neblogai pasirodyti, ir tuomet nenerčiau stačia galva.
Socialdemokratai
- Sudėtingas buvo jūsų posūkis į socialdemokratiją. Pyko ir nesuprato LDDP kolegos, nebuvote svetingai priimtas ir socdemų. Koks dabar jūsų požiūris į beveik dešimtmečio senumo įvykius?
- Man buvo labai svarbu, kad socialdemokratai patys mane pakvietė - su visa mano praeitimi ir patirtimi, su visa mano tėvo istorija. Tuomet mąsčiau: jei aš socdemams priimtinas, tai ir mano bičiuliai, ir LDDP neturėtų jų bauginti. Prisimenu labai nelengvas diskusijas su LDDP lyderiais, kurių dauguma, kaip pastebėjote, pyko, neigiamai vertino tą mano žingsnį. Tik Algirdas Brazauskas ir Vladas Beriozovas buvo kur kas pakantesni, suprato mano motyvus. Galvojome apie tai, kad tos abi kairiosios partijos kada nors galės suartėti ir susijungti.
To labai norėjau, nes suvokiau, kad kairioji jėga bus stipri tik susijungusi. Kvailiausias dalykas, kai dvi panašios partijos, besistengiančios išpažinti tuos pačius principus tarpusavyje konkuruoja ir net pešasi. Tik Stalino laikais buvo paplitusi nuomonė, kad socialdemokratai yra didžiausi komunistų priešai, pavojingesni nei dešiniosios partijos. Pamenu, dar iki nepriklausomybės atvažiavęs į Vilnių CK antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas kalbėjo, kad esu socialdemokratas ir manimi pasikliauti negalima.
Sykiu su Dobilu Kirveliu, Vytautu Plečkaičiu, Jonu Pangoniu, amžinatilsį Algirdu Abromaičiu ir kitais LSDP buvome įkūrę frakciją, kuri pasisakė už glaudesnį bendradarbiavimą su LDDP. Tai nepatiko socdemų vadovybei ir buvome tada pabarti. Sustabdyti narystę partijoje man buvo pasiūlyta, kai dirbau Prezidentūroje, nors kiti kolegos joje sėkmingai dirbo ir būdami partiniai.
- Ta narystė, kad ir sustabdyta, išlikusi?
- Labai džiaugiausi dėl šių dviejų partijų susijungimo. Būdamas Londone savo veikloje negalėjau reikšti asmeninių simpatijų, nes atstovavau Lietuvai, o ne kokiai nors partijai, stengiausi padėti visoms. Diplomatai ir ambasadoriai dažnai priklauso vienai ar kitai partijai, tačiau paprastai viešai tai nedeklaruojama.
Atviras
- Kokį piešdavote Lietuvos vaizdą būdamas Londone?
- Ambasadorius privalo pateikti pačias šviesiausias ir gražiausias savo šalies spalvas, tokia mūsų misija. Tačiau tam, kad tavimi patikėtų, privalai nesklandyti padebesiais, o stovėti ant žemės, realiai vertinti padėtį savo valstybėje. Tekdavo kalbėti ir apie silpnąsias mūsų puses, aiškinti padėtį. Štai Plėtros ministerija, remdamasi Lietuvos ir tarptautine statistika bei savo skaičiavimais, metinėje ataskaitoje paskelbė duomenis apie grėsmingai didėjantį lietuvių, kurie gyvena žemiau skurdo ribos, skaičių. Tiesa, panašūs skaičiai buvo pateikti ir apie kitas Vidurio Europos valstybes. Kartu su kaimyninių šalių ambasadoriais aiškinome šio reiškinio priežastis, kalbėjome apie skaičius, kurie neatsispindi statistikoje.
Tačiau svarbiausia, jog žinome savo bėdas, jas apčiuopiame ir stengiamės įveikti, kad galėtume eiti į priekį. Kita vertus, britai, kurie domisi mūsų regionu, diplomatiškai užsimindavo, kad Lietuvai būtų geriau, jeigu vyriausybės keistųsi rečiau. Nespėdavo susipažinti su vienu premjeru, ministrais, o jau valdžioje - kiti... Tai silpnino mūsų pozicijas.
Tačiau nesinorėtų užbaigti tokia gaida. Su dideliu pasisekimu Londono scenose pasirodo mūsų operos žvaigždės, lietuviai sėkmingai studijuoja Oksfordo ir Kembridžo universitetuose, plačiai pripažinti mūsų mokslininkai ir medikai, pasirodė solidus naujosios lietuvių išeivijos laikraštis "Londono žinios". Londone gražiai žaidė krepšinį "Žalgiris". Tai tik kelių pastarųjų mėnesių įvykiai ir pastebėjimai - jie kelia mūsų autoritetą ir prestižą.
Žmona
- Ką veikė Londone jūsų žmona? - Išvažiuojant mums teko patirti atsisveikinimo renginių maratoną ir ambasadose, ir ministerijose, ir draugijose, netgi anglikonų bažnyčios namuose. O kur dar kvietimai į privačius namus ir butus, pas draugus. Mano žmonai buvo pasakyta labai daug komplimentų. Laima buvo aktyvi kultūros ir turizmo renginių organizatorė.
Koncertai, parodos, susitikimai - daugiausia jos darbas. Mano žmona organizavo 6 britų grupes, kurios apsilankė Lietuvoje. Pirmąją grupę diplomatų, žurnalistų, verslininkų, kitų žymesnių žmonių surinkti buvo nelengva. Bet garsas apie žavingąjį Vilnių, svetingus lietuvius pasklido greit, tad atsirasdavo vis daugiau norinčiųjų į Lietuvą. Laima pati važiavo į Vilnių, lydėjo grupes. Jaunystėje dirbo gide, tad šis darbas nebuvo naujiena. Ją vadino antrąja Lietuvos ambasadore Londone.
Katiliukas
- Visai neseniai per televiziją pamatėme jus, dėvintį impozantišką cilindrą. Kokiomis progomis dėvimas šis galvos apdangalas?
- Cilindrą - diplomato aprangos atributą, retai pamatysi Vilniuje. Didžiojoje Britanijoje - tradicijų šalyje, jis būtinas, tačiau dabar jau dėvimas rečiau. Ambasadoje radau visą kolekciją cilindrų, moteriškų skrybėlaičių. Jas sukaupė buvęs mūsų ambasadorius Vincas Balickas. Ambasada Londone be jokios pertraukos gyvavo nuo 1919 m., tad mes paveldėjome šį turtą. Laimei, ne taip jau dažnai teko dėvėti cilindrą: kredencialų įteikimo proga, Askoto žirgų lenktynėse. Diplomatų ložė yra šalia karalienės ir joje galima pasirodyti tik su cilindru, kitaip nebūsi įleistas. Pasirodyti būtina, nes nevalia nepaisyti karalienės kvietimo.
Nesu nei žirgų, nei lenktynių mėgėjas, bet dalyvaudavau tose šventėse. Vasarą dar būna priėmimas Bakingamo rūmų sode. Taigi per metus du kartus teko puoštis tuo ne itin patogiu galvos apdangalu. Diplomatinė uniforma Londone trejopa. Be smokingo, juodos peteliškės, dar reikalingas frakas ir balta peteliškė, taip pat, tariant žargonu, reikia "vizitkės". Tai ypatingo kirpimo rytinis drabužis, su kuriuo tekdavo pasirodyti per kai kurias ceremonijas iki 12 valandos Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ir Portugalijoje.