Užstatas rodo rinkimų nedemokratiškumą?
Remiantis Seimo rinkimų įstatymų, save išsikelti norintis kandidatas turi įgyvendinti tam tikrus įstatymo numatytus reikalavimus. Paprastai kandidatai turi turėti Lietuvos pilietybę, nebūti susiję priesaikos ryšiais su kita užsienio valstybe, rinkimų dieną būti sulaukę 25 metų amžiaus bei nuolat gyventi Lietuvoje.
Kandidatams, kurie rinkimuose dalyvauja vienmandatėse apygardose, nustatoma pareiga sumokėti vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU) dydžio užstatą – jį moka ir partijų iškelti politikai, ir savarankiškai į Seimą patekti norintieji asmenys. Pastariesiems, be kita ko, taikomas reikalavimas surinkti ne mažiau nei 1 tūkst. tos apygardos rinkėjų parašų, kad parodytų, jog visuomenė juos remia.
Tuo tarpu L. Ragauskis rinkimų užstatą ir reikalavimą surinkti 1 tūkst. parašų traktuoja kaip specialų cenzą, kuris neturėtų būti taikomas demokratiniuose rinkimuose.
„Kam jis išvis reikalingas? Ar užstatas sudaro galimybę demokratiniams rinkimams. Tikslas yra organizuoti demokratinius rinkimus. Ar šitas dalykas paskatina demokratinius rinkimus, pasiekia tikslą? Kam jo reikia? Kad rinkimuose dalyvautų ne visi norintys? Jeigu ne visi kas nori, tai tuomet, ar šie rinkimai demokratiniai?“, - klausia visuomenininkas, vadovaujantis nevyriausybinei organizacijai „Konstitucinių teisių gynimo agentūra“.
Jis, be kita ko, teigia, kad Seimas negali įstatymu nustatyti papildomų reikalavimų kandidatams, jeigu šių reikalavimų nėra Konstitucijoje.
„Ar Seimas turi teisę jums nustatyti papildomus reikalavimus, negu nustatyta Konstitucijoje? Jeigu jis, pavyzdžiui, nustatytų, ne vieną VMDU, o penkis vidutinius. Jeigu, žinoma, darom prielaidą, kad Seimas gali tai nustatyti. Penki vidutiniai bruto, gaunasi, kad jūs turėsit sumokėti apie 13-14 tūkst. litų“, - skaičiavo L. Ragauskis.
„Konstitucinis Teismas yra begalę kartų pasisakęs, kad Seimas neturi teisės nustatinėti daugiau negu yra Konstitucijoje. Seimas turi tik tokią dispoziciją, kokią jis turi. Jis negali nustatyti, kad rinkėjai gali būti tik su raudonais švarkais. Arba tiesiom nosim“, - pridūrė jis.
Nežino, kur naudojamos surinktos lėšos
Priklausomai nuo kandidatų skaičiaus, prieš rinkimus sumokėtų užstatų suma gali siekti apie 1-1,5 mln. litų. Tačiau šiuo atveju skaičiuojami ir nepriklausomi, ir partijų iškelti vienmandatininkai. Kandidatams, kuriems rinkimuose nusišypso fortūna ir jie iškovoja mandatą, užstatas grąžinamas, tuo metu pralaimėjusiems – ne.
„Aš nežinau, kaip jie naudoja tas lėšas. Tas lėšų statusas gaunasi kaip depozitas, paduotas jiems. Visi mokesčiai valstybei yra aiškiai sudėlioti, tad kyla klausimas - kur tos lėšos dingsta? (...) Jos nenumatomos išvis į valstybės pajamas. Realiai, jeigu jie perveda į valstybę, tai gaunasi, kad nuo Seimo, nuo žmonių nuslepiamos tokios pajamos. Kas tvarko tas pajamas? Ar jos pakliūna pas Gediminą Kirkilą į Rezervo fondą?“, - DELFI pasakojo L. Ragauskis.
Z. Vaigauskas sako, kad visi pinigai yra tvarkingai pervedami į valstybės biudžetą ir esą tai daroma remiantis Biudžeto sandaros įstatymu. Tuo metu užstatą VRK pirmininkas laiko normaliu patikrinimu, ar pretendentas į kandidatus išties nori dalyvauti rinkimuose, nes, kitu atveju, atsirastų žmonių, kurie kandidatais norėtų tapti tiesiog šiaip sau.
„Tai, ką valstybė suteikia kandidatui, yra žymiai didesnė pinigų suma (išlaidos rinkimams: radijo, televizijos laikas, plakatų leidyba ir pan. – DELFI). Ir kad būtų patikrinamas kandidato rimtumas, ketinimų svarumas, nustatomas tas užstatas. Tai jeigu tu rimtai nori dalyvauti rinkimuose, tai tam tikrą nedidelę dalį pinigų, nedidelę sumą palyginus, kad tai netaptų cenzu, sumoki į valstybės biudžetą“, - pasakojo Z. Vaigauskas.
Jo teigimu, be rinkimų užstato neapseina daugelis demokratinių valstybių.
Nenori rinkti rinkėjų parašų
Kalbėdamas apie būtinybę nepriklausomiems kandidatams surinkti ne mažiau nei 1 tūkst. konkrečios apygardos rinkėjų parašų, L. Ragauskis sako, kad tai yra rinkimų tiesioginumo pažeidimas. Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta, jog rinkimai, šalia kitų apibūdinimų, yra ir tiesioginiai. Tai reiškia, kad piliečiai Seimą, prezidentą, savivaldybes renka tiesiogiai, o ne per tarpininkus.
„Turi rinkimai būti tiesioginiai. Realiai preziumuojant aš, pirma, turiu padaryti atranką, su rinkėjais susitarti – „leiskit man dalyvauti rinkimuose“. Tada gaunasi toks netiesioginis, pirmiau rinkėjo apsprendžia – leisti ar neleisti, tai yra tas pats ką partijos daro su sąrašais – sprendžia, įtraukti-neįtraukti į sąrašą ir tik tada duoda rinkėjams rinkti. Gaunasi netiesioginiai rinkimai“, - piktinosi visuomenininkas.
Be to, L. Ragauskis sako, jog per įstatyme numatytą terminą – 20 dienų – vienas žmogus negali įgyvendinti iškelto reikalavimo, nes jis dar paprastai dirba. Jis teigia suprantąs, kad parašų surinkimas sulyginamas su reikalavimu partijoms turėti ne mažiau nei 1 tūkst. narių, tačiau, jo teigimu, partijoms, jų kandidatams iš vienos pusės bei nepartiniams – iš kitos, sudaromos nelygios sąlygos.
„Bet palaukit, man tuos parašus surinkti reikia per 20 dienų. Preziumuoju, kad realiai vienas aš negaliu surinkti, jeigu aš normaliai dirbu 8 valandas. Retai gyvenamoje vienmandatėje gyventojai toli gyvena vienas nuo kito, vienam parašui gauti aš galiu sugaišti ir valandą. Tai per tą 20 dienų dirbant 8 valandas aš jokiu būdu negaliu surinkti 1 tūkst. parašų - reiškia, aš turiu samdytis ir įgalioti kažką. Tai vėlgi tiesioginės turtinės išlaidos, kurios nuo mano pinigų kiekio priklauso“, - pasakojo L. Ragauskis.
L. Ragauskis praėjusiais metais taip pat buvo stojęs į kovą, kad savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvauti galėtų nepartinių kandidatų sąrašai. Mat įstatymas anksčiau nustatė, jog sąrašus sudaryti gali tik politinės partijos, todėl nepartiniai kandidatai turėdavo tik vieną galimybę – susitarti su konkrečia politine partija, kad ši įtrauktų juos į savo keliamus sąrašus.
Klausimas pasiekė Konstitucinė Teismą, kuris pripažino, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas apribojimus nepartiniams kandidatams dalyvauti savivaldos rinkimuose, pažeidė Konstitucijoje nustatytą teisę laisvai vienytis į partijas. Kitaip tariant, Teismo nuomone, ankstesnis reguliavimas netiesiogiai vertė kandidatus siekti narystės politinės partijose.
