Daugiausia džiaugsmo vaikams padarydavo margutis, tuo labiau, jeigu gražiai išmargintas ir skiriasi nuo kitų. Susirinkę eiti „atimtinių" ar kiaušinių ridenti vaikai pirmiausia apsižiūrėdavo, kuris margutis gražiausias.
Kiaušinius dažė dideli ir maži, pasiturintys ir vargšai. Margučius marginti imdavo jau 4—5 metų vaikai, kitas 6 ar 8-erių metų ir visai gražiai margino — nelygu koks vaiko polinkis ir kokia motina: viena marginti drausdavo, kad neišsitepliotų, kita pagirdavo, net ir tuomet, kai pirmieji margučiai ne kažin kaip atrodydavo,— kad jaunasis margintojas neprarastų ūpo. Margučių prisimargindavo kiekviena šeima. Ir tik ypatingais atvejais pasiprašydavo geresnę margintoją. Juk kiekviena vietovė, kaimas turėjo -be geriausios duonos kepėjos, audėjos, juostų rinkėjos—ir geriausią margučių margintoją. XX a. pirmame ketvirtyje pamiesčių margintojos margučius ėmė ir pardavinėti.
Kiaušinius Lietuvoje dažė viena spalva, margino dėmėmis, išrašydavo vašku, skutinėjo. Kiekvienuose namuose Velykoms kiaušinių nusidažydavo keletu spalvų. Dažydavo svogūnų lukštais (rusva spalva), beržo lapais (gelsvai žalia), ramunėlėmis (geltona), šienu (pilkai žalia), ąžuolo bei juodalksnio žievėmis, eglių viršūnių spurgomis, kerpėmis ir samanomis (įvairi — priklauso nuo rūšies), rugiagėlėmis (melsva), bruknių lapais, rugių želmenimis, dilgėlėmis (žalsva), burokėlių nuoviromis. Ypač buvo populiarūs juodi dažai iš juodalksnio žievės ar kankorėžių ir rūdžių - viską drauge sumerkus, raugino l—2 savaites. Žemaitijoje ir Dzūkijoje ąžuolo žievę mirkydavo ir su rūdimis.
Meniškiausi — raštuoti margučiai. Raštus ant pašildyto kiaušinio išrašydavo karštu vašku su mediniu pagaliuku, prie vinutės pritvirtintu vikio grūdu arba smeigtuko galvute. Margintojas arti savęs turi pasidėjęs indelį su karštu vašku arba lajumi. Kiaušinį laiko kairėje rankoje. Raštus sudarydavo iš taškų ir į vieną galą plonėjančių brūkšnelių, primenančių pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų sudėliojami įvairių įvairiausi raštai — rūtų šakelės, saulutės, žvaigždutės, kryžmos, žalčiukai.
Raštai į kompozicijas jungiami taškais ir vingeliais. Iš taškų dėliojamos iki kelių eilių linijos. Kad ir menkas rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją. Todėl sunku rasti net ir du vienodo rašto margučius, nors iš pirmo žvilgsnio daugelis atrodytų panašūs,— patyrusi margintoja išmargina iki pusšimčio ir daugiau skirtingų margučių. Ypač populiarūs iš brūkšnių išrašyti saulutes primenantys ratai,— jie apvedžiojami ir taškučių eilėmis ar rūtų šakelėmis — tai saulės simbolis, kartais virstantis gėlės žiedu.
Jis dažnai būna ant senųjų verpsčių, vėlesnių laikų keramikos dirbinių, artimas adinukės (kafto) raštui. Šis motyvas kiek kitaip buvo įaudžiamas į juostas, rankšluosčius, lovatieses, iškalamas geležinėse kryžių viršūnėse. Tai vienas seniausių ir pats populiariausias lietuvių liaudies meno motyvas. Prie senųjų raštų reikia priskirti ir žalčio, kartais vadinamą „skiltuvu, ornamentą.
Marginant vašku, spalvų vartojama nedaug — dažniausiai derinama juoda ir balta arba fono ir kiaušinio lukšto spalva. Dar pasitaiko raudonos — baltos, žalios — baltos, rudos — geltonos, mėlynos — geltonos deriniai. Tik prityrę meistrai dažo trimis spalvomis. Kartais, kad lukštas nebūtų toks baltas, prieš marginant kiaušinį pamirkydavo silpname svogūnų ar beržo lapų nuovire. Vašku išrašytus kiaušinius pamerkdavo dviem valandoms į juodalksnių ir rūdžių tirpalą ir paskui jame ar kitame vandenyje virdavo.
Kiti, kad nutirptų vaškas, margučius sudėdavo į karštą duonkepę krosnį. Svogūnų lukštus prieš verdant pamirkydavo 12 valandų. Kerpes dažant dėdavo į puodą sluoksniais pakaitom su kiaušiniais. Margučius dažydami trimis spalvomis, į geltonus arba žalius dažus merkdavo tik išrašius dalį rašto. Paskui, ištraukus, jį užbaigdavo ir dažydavo pagrindiniuose dažuose. XX a., kad dažai būtų patvaresni, buvo įdedama ir alūno.
Vašku margindavo moterys, skutinėdavo vyrai. Nors apie suaugusius, kurie prisidėdavo prie šio darbo, buvo kalbama su švelnia pašaipėle, kaip apie keistuolius, tačiau ir su savotiška pagarba, kad jie moka gražiai išmarginti, išskutinėti. Be vašku rašomų raštų, skutinėjo ir kitokius ornamentus — eglutes, žvaigždutes, dantukus ir t. t., tik raštai smulkesni. Skutinėjimo technika teikia daugiau galimybių, nei marginimas vašku. Skutinėdavo skustuvu, kad ašmenys nevirpėtų, nes tuomet bus nelygus raštas.
Marginant margučius atsiskleidžia meistro išradingumas, turi įtakos ir laiko dvasia, aplinka. Tačiau šioje srityje labai svarbus tradicijų poveikis; kompozicijai turi reikšmės ir kiaušinio forma, todėl margučių raštai ilgaamžiai. Margučiams būdingas aiškus, neperkrautas raštas, atviras fonas.
Labai dažna marginimo technika — batika, čia didelių įgūdžių nereikia. Imama svogūnų lukštų, pataisų varpų, žemuogių lapelių, karpinėlių ar panašiai ir apdėliotas kiaušinis suvyniojamas į marlę, kaprono ar pan. kojinės skiauteles, šiaip kokį skudurėlį, apvyniojama siūlais ir verdama dažuose. Apvyniojama ir linais. Išėmus ir atvyniojus, ant margučio būna įvairiausi raštais. Kiti kiaušinius prieš merkiant į dažus apvarvindavo vaško lašais nuo degančios žvakės.
Margučius virdavo Velykų šeštadienį ant šventinta ugnimi įkurtos viryklės. Vašku išrašinėti pradėdavo iš anksto, prieš keletą dienų, nes vašku išrašomi žali kiaušiniai, ir nereikia bijoti, kad suges. Išvirtus margučius, kad žvilgėtų, nutrindavo lašinių skiautele ar odele.
