Ironiška, tačiau šis regionas, apimantis Šiaurės, Baltijos valstybes ir pakrantės teritorijas Vokietijoje, Lenkijoje ir Rusijoje, yra politinis naujadaras. Iki Šaltojo karo pabaigos valstybės priklausė skirtingoms pasaulio galioms ir skyrėsi istorine ir religine patirtimi, kultūriškai ir kalbiškai.
Po Berlyno sienos griuvimo politologai pasiūlė kitaip žvelgti į valstybių santykius, iškeldami taikaus sambūvio, bendradarbiavimo aplinkosaugos, energetikos, kultūros, transporto srityse, pasienio režimo švelninimo principus. Danų ir vokiečių iniciatyva 1992 m. buvo įkurta Baltijos jūros valstybių taryba, kuriai, beje, Lietuva dabar pirmininkauja. Vakarų šalys siekė, kad regione sumažėtų politinė įtampa po SSSR griuvimo ir Baltijos valstybės bei Rusija pradėtų bendrauti politiškai nejautriose srityse. Argi reikia daug politikuoti dėl švarios jūros ar kovos su nusikalstamumu?
Vėliau bendradarbiavimas Baltijos jūros regione tapo pasiruošimo ES plėtrai dalimi ir po 2004 m. pradėta kalbėti apie Baltijos jūros regiono „mirtį“. Kaip nebūtų keista, ES Baltijos jūros regiono strategija sugrąžino intrigą. ES tapo galingesnė, ambicingesnė ir sąjungoje atsirado valstybių, norinčių patraukti Briuselio dėmesį į mums geopolitiškai svarbią kaimynystę.
BJS siekia išjudinti valstybių bendradarbiavimą tose srityse, apie kurias kalbama jau keliolika metų – aplinkosauga, ekonominio išsivystymo nelygumai, energetinė infrastruktūra ir jūrinis saugumas. Tai daroma ne be reikalo. Po Rusijos-Gruzijos konflikto 2008 m. politinę įtampą tarp Rytų ir Vakarų bandoma švelninti per bendradarbiavimą vėlgi politiškai mažiau jautriose srityse, kaip ir prieš 15 metų. Be to, norint parduoti strategiją ES viduje, buvo vengiama skirti pinigų ar naujų institucijų sukūrimo. Strategijos atsiradimas – iki šiol didžiausias politinis ES dėmesys Baltijos jūros regionui. Lietuvai svarbu tai, jog BJS kaip ir Rytų partnerystė siekia teigiamai paveikti Baltarusiją, ją įtraukdama į įvairius bendrus projektus.
Kita vertus, strategija susiduria su rimtais iššūkiais. Pirma, reikia pripažinti, kad Baltijos jūros regiono identitetas neegzistuoja. Nei Baltijos, nei Šiaurės šalys, nei Rusija nemato savęs kaip Baltijos jūros regiono valstybės.
Antra, ekonominė ir finansinė krizė spaudžia vyriausybes, kurios turi perdėlioti finansavimo prioritetus – neaišku, kiek liks ambicingai strategijai.
Trečia, ES Rytų partnerystė pareikalavo papildomų lėšų (600 mln. eurų). Tai nėra dideli pinigai ES mastu, tačiau Pietų Europos valstybių susirūpinimas ES dėmesiu šiaurės-rytų regionui gali sukelti papildomų politinių įtampų ir apsunkinti partnerių paieškas.
Ketvirta, naujos ES narės (Lenkija, Baltijos valstybės) ir Rusija turi „modernius“ požiūrius į tarptautinę politiką, kurioje karinio saugumo, suverenumo, teritorinio integralumo, valstybių sienų griežtos kontrolės ir centralizacijos principai išlieka svarbūs. Tuo tarpu ES institucijos linkusios mąstyti kitaip – taip BJS tikslų įgyvendinimas tapti kaip Krylovo pasakėčios vežimo traukimas į skirtingas puses.
Penkta, ES strategija beveik nekalba apie Rusiją, be kurios dalyvavimo iš esmės BJS įgyvendinimas padalintų regioną į „savus“ ir „kitus“, ko, paradoksaliai, strategija ir siekia išvengti.
Šešta, strategijoje akivaizdus suomių „kūdikio“ Šiaurės dimensijos, kuri orientuojasi į ES-Rusijos santykius, išskirtinumas. Tai reiškia, jog regiono valstybių interesai subendravardiklinami ES lygyje ir valstybėms sumažėja galimybė tiesiogiai išsakyti nacionalinius interesus.
Septinta, regione veikia daug įvairių organizacijų, kurių darbotvarkė persidengia – neaišku, koks čia strategijos naujumas.
Galiausiai, galima prisiminti dvišališkumo principus, kuriais dažnai vadovaujasi ES šalys – Nord Stream dujotiekis yra tik vienas pavyzdys.
Reziumuojant galima pasakyti, kad spalį susirinkę ES vadovai turės pamąstyti, kaip padaryti strategiją rezultatus duodančia iniciatyva, o ne eiliniu popieriniu monstru.
