Spėjama, jog prie Medininkų pasienio posto sunaikinimo organizavimo prisidėjo ir tuometinis SSRS vidaus reikalų ministras Borisas Pugo, nusikaltimo detales aptarė Rygos OMON’o vadas Česlavas Mlynikas, štabo viršininkas Sergejus Parfionovas ir OMON’o Vilniaus štabo viršininkas Vladimiras Razvodovas. Vilniaus ir Rygos omonininkų veiksmų oficialus koordinatorius tuo metu buvo Nikolajus Gončarenka. „Akcija” įvykdyta, kaip manoma, ne be Vilniaus OMON’o padalinio vadovo Boleslovo Makutinovičiaus žinios. Tiesioginiai vykdytojai – Viktoras Barykinas, Igoris Siniavskis, Andrejus Laktionovas, Konstantinas Nikulinas, Igoris Gorbanis, Aleksandras Ryžovas, Viktoras Michailovas ir Michailas Sidorovas.
Rusija šių asmenų Lietuvai neišduoda. Kai kurių minėtų personalijų biografijos be galo spalvingos ir taip susipynusios tarpusavyje, kad gali sudominti ne tik teisėsaugininkus ar apie Maskvos iškilmes dar tebemąstančius politikus, bet ir detektyvų mėgėjus.
Nikulino ir Ryžovo ryšiai
Konstantiną Nikuliną su buvusiu bendradarbiu Aleksandru Ryžovu sieja ne mažiau įdomūs detektyvai nei Medininkų ir Rygos įvykiai.
1993 m. buvęs aukštas sovietų vidaus kariuomenės karininkas Romanas Cepovas su buvusiu KGB karininku ir geru dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino bičiuliu Igoriu Koreškovu Sankt Peterburge įkuria privačią saugos firmą „Baltik-ekskort”. Be to, ši firma garsi tuo, kad saugojo šio miesto mero Anatolijaus Sobčiako šeimos narius.
Laiku iš Latvijos dingęs A.Ryžovas netrukus įsidarbina šioje firmoje apsauginiu. Tačiau jau 1994 m. A.Ryžovui iškeliama baudžiamoji byla dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo – patikrinimo metu jis ir jau minėtas firmos vadovas R.Cepovas laikė du pistoletus TT, automatą ir 150 šovinių.
Tai pačiais metais A.Ryžovui iškeliama dar viena baudžiamoji byla dėl ginkluoto užpuolimo – buvo įtariama, kad jis su bičiuliais užpuolė firmą „Parallel-60” apiplėšimo tikslais.
Kol R.Cepovas ir A.Ryžovas turėjo nemalonumų su Rusijos teisėsauga, K.Nikulinas gyveno ramiai. Vienintelis jo nusižengimas viešajai tvarkai užfiksuotas 1998 m., kai buvęs omonininkas, vairuodamas automobilį VAZ–2108, viršijo greitį. Beje, šis automobilis priklausė tam pačiam A.Ryžovui.
Tačiau 1998 m. lapkričio 20 d. Rusiją sukrečia valstybės Dūmos deputatės Galinos Starovojtovos nužudymas. Prasidėjus tyrimui paaiškėja, kad buvę Rygos omonininkai galėjo prie to prisidėti, o K.Nikulinas net tiesiogiai susiejamas su nusikaltimo vykdytojais.
Netrukus K.Nikulinas grįžta į Latviją, manydamas, kad senos jo istorijos pamirštos. 2000 m. sausį Latvijos pareigūnai jį suima ir praėjusiais metais nuteisia. G.Starovojtovos nužudymo užsakovai nerasti, šeši vykdytojai ir organizatoriai teisiami, o dar keturi – ieškomi. Versija dėl omonininkų dalyvavimo neatmesta iki šiol.
Koordinatorius
Yra žinoma, kad Rygos OMON’e buvo sukurtos dvi specialiai parengtos teroristinės grupės „Delta-1” ir „Delta-2”.
Grupių kovotojus rengė specialūs iš Maskvos atsiųsti instruktoriai, o Vilniaus ir Rygos OMON’ai buvo tiesiogiai pavaldūs „centrui”, t.y. SSRS tuometiniam vidaus reikalų ministrui Borisui Pugo, po Maskvos žlugusio pučo nusišovusiam savo kabinete.
Visos šios struktūros koordinatoriumi buvo paskirtas Rygoje gyvenantis aukštas milicijos karininkas Nikolajus Gončarenka. Nei latvių, nei lietuvių teisėsaugininkams jo apklausti taip ir nepavyko – po minėto pučo jis išvyksta į Rusiją, vėliau atsiranda Padnestrėje, kur jau „koordinuoja” vietos OMON’o veiksmus.
Bylą tiriantys pareigūnai įtaria, kad būtent N.Gončarenka galėjo pats įsakyti pradėti Medininkų žudynes, juolab kad su Lietuvos muitine jis turėjo net asmeninių sąskaitų.
Tuo metu jam dažnai tekdavo važinėti į Baltarusiją, kur palaidota jo žmona. Žinoma, jokių dokumentų Lietuvos muitininkams jis nerodydavo, dėl to nuolat kildavo konfliktų. Kurį laiką N.Gončarenką į šias keliones lydėdavo ir Vilniaus omonininkai – jie tiesiog nustumdavo Lietuvos pareigūnus į šalį, o jų šefas tuo metu ramiai pravažiuodavo sieną. Dažniausiai sieną jis kirsdavo būtent Medininkuose.
Ką N.Gončarenka veikia dabar, neaišku. Rusijos pareigūnų atsakymai į mūsiškių klausimus itin formalūs: „buvimo vietos nustatyti nepavyko” arba „Jūsų minėtas asmuo nei Maskvoje, nei Sankt Peterburge negyvena”...
Politikas ir muitinės specialistas
1999 m. paskelbus Tiumenės miesto Dūmos deputatų rinkimų rezultatus paaiškėjo, kad deputatu tapo ir Sergejus Parfionovas – buvęs Rygos OMON’o štabo viršininkas ir vienas svarbiausių įtariamųjų Medininkų byloje.
Latvijai atgavus Nepriklausomybę dauguma Rygos omonininkų drauge su S.Parfionovu rado prieglobstį Tiumenėje. Kalbama, kad labiausiai prie šios „kelionės” prisidėjo Tiumenės meras G.Rajkovas.
Palaiminti mero, buvę omonininkai nesirinkdami priemonių padėjo čia įvesti „konstitucinę tvarką”. Net Maskvoje, pasirodo, susikaupė pakankamai Tiumenės krašto piliečių skundų dėl S.Parfionovo kompanijos „veiklos, kovojant su organizuotu nusikalstamumu”.
Su šia kova tiesiogiai siejasi ir dabartinės S.Parfionovo pareigos – jis dirba valstybinės įmonės „ROSTEK–Ural” Tiumenės filialo vadovu. Viena svarbiausių šios firmos veiklos sričių – įvairių muitinės dokumentų „forminimas”.
Tačiau ne viskas sklandžiai klojosi ir šiam veikėjui – per vieną komandiruotę į Surguto miestą dar „tvarkos įvedinėjimo” laikais S.Parfionovas netikėtai suimamas iš Rygos atvykusių tardytojų tiesiog Surguto vidaus reikalų valdybos viršininko kabinete.
Apie dvejus metus pasėdėjęs Rygos tardymo izoliatoriuje ir 1994 m. nuteistas Latvijos teismo, S.Parfionovas pagal ekstradicijos sutartį buvo atiduotas Rusijai, kur, kaip matome, padarė puikią karjerą.
Misionierius ir patarėjas
Bene daugiausia žinoma apie Rygos OMON’o vadą Česlavą Mlyniką. Jis neseniai Rusijos saugumo tarybos buvo oficialiai paskirtas „krizių valdytoju” Abchazijoje.
Geresnės kandidatūros tokiai subtiliai misijai tiesiog neįmanoma rasti – Č.Mlynikas puikiai pažįsta šį kraštą dar iš 1992–1993 m. karo su Gruzija. Kare jis dalyvavo kaip aršus Abchazijos „nepriklausomybės” šalininkas ir net buvo apdovanotas „aukščiausiu” Abchazijoje Leono ordinu.
Č.Mlynikas iš pradžių vadovavo Tiumenės OMON’ui, o perdavęs pareigas S.Parfionovui dalyvavo Padnestrės ir Abchazijos karuose. Nereikia nė minėti, kieno pusėje. Po šių nuotykių įsipainiojo į nemalonią istoriją Sankt Peterburge, kur buvo suimtas su suklastotu laidos „600 sekundžių” žurnalisto pažymėjimu bei pistoletu kišenėje. Turtingos biografijos herojus negalėjo likti nepastebėtas Rusijos valdžios.
Abchazijoje Č.Mlyniko užduotis gana sudėtinga – rasti „sąlyčio taškų” tarp dviejų neseniai buvusių kandidatų į nepripažinto krašto prezidentus: buvusio KGB bendradarbio Raulio Hadžimbos ir rinkimus laimėjusio Sergejaus Bagapšo.
Atvykęs į Abchaziją su gausia kremliaus delegacija Č.Mlynikas buvo R.Chadžimbos faktinis rinkimų štabo vadovas.
Kremliaus emisaras užduotį įveikė puikiai.
Kiti „kovotojai”
1991 m. rugpjūčio 30 d. Maskvoje nutūpė SSRS vidaus reikalų ministro lėktuvas, kuriame sėdėjo visas Vilniaus OMON’o „elitas” su Boleslovu Makutinovičiumi ir štabo viršininku Vladimiru Razvodovu priekyje – iš viso apie 60 omonininkų. Po pučo pralaimėjimo šis padalinys turėjo būti galutinai išformuotas, tačiau, kaip matyti, „kovotojai” nebuvo pamiršti.
Visas dalinys buvo įkurdintas F.Dzeržinskio divizijos bazėje, o po kelių savaičių „įformintas” kaip specialus SSRS MVD padalinys.
Kadangi Lietuva per interpolą buvo paskelbusi B.Makutinovičiaus ir V.Razvodovo paiešką, Vilniaus OMON’o vadovas 1998 m. net buvo sulaikytas Rusijos pareigūnų traukinių stotyje.
Tačiau, jau nuo 1999 m. sausio aktyviai į reikalą įsikišus Rusijos valstybės Dūmos deputatams S.Baburinui ir V.Iljūchinui bei vietos Generalinei prokuratūrai, apie šių kovotojų išdavimą Lietuvai buvo galima pamiršti.
Viena bėda – abu Vilniaus OMON’o vadai tarpusavyje nesutarė dar per „kovų už tarybų valdžią Lietuvoje” etapą (V.Razvodovas reikalavo pulti ir naikinti Krašto apsaugos savanorius, o B.Makutinovičius niekaip nesiryžo duoti įsakymo). Tačiau jųdviejų konfliktas pasiekė apogėjų, kai Rusijos valdžia paskyrė B.Makutinovičiui solidžias sumas pirkti butus savo bendražygiams. Pinigai dingo, kaip V.Razvodovas įtarė, ne be jo vado žinios... Štabo viršininkas skėlė savo vadui antausį, bet netrukus į šį reikalą spjovė ir kartu su keliais bendražygiais atsidūrė Padnestrėje.
B.Makutinovičius iki šiol giriasi, kad šiuo metu tebekonsultuoja saugumo klausimais kelis rimtus Rusijos firmų atstovus ir bendradarbiauja „su kitomis operatyvinėmis tarnybomis”...
Visa ši spalvinga kompanija ir toliau, B.Makutinovičiaus žodžiais, ketina kovoti su „fašistinėmis atplaišomis” SSRS teritorijoje. Gegužės 9-ąją Maskvoje jai bus puiki proga parodyti savo neblėstančius idealus bei ištikimybę Lenino ir Stalino idėjoms...
