Ji atspindi tradicinį tailandiečių požiūrį į vyrų ir moterų vaidmenis – jie vienas kitą papildo. Nuo seniausių laikų moterims ir vyrams vaidmenys buvo priskiriami skirtingai. Vyrų vaidmuo buvo “duonpelnys, šeimos galva, šalies valdovas ir saugotojas”, o moterų – “besirūpinanti namais, vaikais ir vyrais, šeimos biudžeto valdytoja”.
Tačiau tai nereiškia, kad Tailando moterys visuomet buvo laikomos žemesnėmis už vyrus. Tailandietės buvo labai gerbiamos, tai atspindi ir Sukhothai periodo pasakymas prieš septynis šimtmečius: “Moterys, ypač protingos moterys, turėtų kontroliuoti pinigines išlaidas, o vyrai – jų klausyti”.
Vis dėlto nuo Ayudhya periodo keturioliktame amžiuje moterų padėtis ėmė blogėti. 1361 metais išleistame įsakyme vyrams buvo leidžiama poligamija, o žmonos suskirstytos į skirtingas klases. Vyrai galėjo skirti savo žmonoms fizines bausmes. Šiuo laikotarpiu moters statusas buvo apibūdinamas taip: “Moterys yra buivolai. Vyrai yra žmonės.”
<="" p="">
Šie įstatymai veikė tol, kol prieš šimtą metų karalius Rama IV uždraudė vyrams pardavinėti žmonas, o tėvams – prievarta apvesdinti vaikus. Moterų padėtis pagerėjo, karaliui Ramai V uždraudus vergiją.
Svarbu pabrėžti, kad nepaisant tokios moterų padėties, Tailando visuomenė buvo tarytum nustatoma iš motinos pusės, ne visiškai dominuojama vyrų: empiriniai duomenys iš kelių Tailando regionų rodo, kad nuo seniausių laikų iki dabar tradiciškai ištekėjusios dukterys ir jų vyrai gyvendavo su žmonos tėvais, kol jų vaikai tiek paaugdavo, kad galėdavo padėti namų ruošoje ir kituose darbuose. Tuomet šeima galėdavo persikelti ir kurti savo ūkį. Pas vyro tėvus keldavosi tik tuomet, jei šie neturėdavo dukterų.
Šiame kontekste, nors galutinio sprendimo teisė daugiausia priklausė tėvui ir žentui, kuris vėliau pats tapdavo šeimos galva, daug svarbių namų ūkio sprendimų tvirtai laikė savo rankose šeimos moteriškės, paprastai žmona ir jos motina, kadangi vyrų sprendimai paprastai apsiribodavo ne namų ūkio, o platesniais ekonominiais ir politiniais klausimais. Dar daugiau – žentas turėdavo gerbti žmonos motiną be išlygų. Net jei ji tapdavo našle, vis tiek būdavo laikoma namų galva. Dažnai ji būdavo žemės ir kitos šeimos nuosavybės savininkė, kurią paveldėdavo dukra, dažniausiai – jauniausioji, paprastai paveldėdavusi šeimos namą, kadangi buvo tikimasi, jog ji prižiūrės tėvus senatvėje.
Išskyrus karališkosios šeimos moteris ir aristokrates, Tailando moterims mokslas nebuvo prieinamas. Prieš karaliaus Ramos VI universalaus pasaulietinio mokslo įvedimą auklėjimu užsiėmė tik budistų vienuoliai vienuolynuose, kuriems pagal budistinę Theravados tradiciją nebuvo galima bendrauti su moterimis. Taigi šioje srityje tailandiečių moterų statusas buvo kone žemiausias. Theravados budizme, bent kai kuriuose Tailando ir Birmos regionuose, laikoma, kad moterys yra dvasiškai žemesnės už vyrus, pavyzdžiui, negali pasiekti nirvanos kaip vyrai.
Iki pat šiandienos moterys negali būti įšventintos vienuolėmis. Budistų vienuolės turi daug žemesnį statusą nei vienuoliai ir santykinai mažai gerbiamos. 1959 m. viena tailandietė norėjo atkurti moterų vienuolių ordiną Tailande, turėdama Taivane, kur pripažįstamos moterys vienuolės, bhikshuni (budistų moteris vienuolė) įšventinimą. Tačiau nors valdžia ir oficialūs budistų šventikai pripažino jos atsidavimą socialiniam darbui, jos bhikshuni statusas buvo ignoruojamas. Dabar ji lieka vienintelė bhikshuni Tailande.
Kaip ir daugumoje visuomenių, sūnūs ir dukterys Tailande buvo traktuojami skirtingai. Sūnums paauglystėje buvo suteikiama daugiau laisvės, o dukterims – daugiau atsakomybės ir mažiau laisvės išeiti už namų ribų. Viena to priežasčių – tėvų baimė, kad dukterys bus suviliotos ar jėga priverstos seksui prieš santuoką. Net jei taip neatsitiktų, apkalbos apie “palaidą” dukters elgesį pažeistų jos tėvų moralinį autoritetą visuomenėje. Ši baimė aiškiai išreiškiama paplitusioje Tailando patarlėje, jog “turėti dukterį – tai lyg turėti išvietę priešais savo namus”, tuo tarpu dėl sūnų tokios baimės nebuvo.
Sūnums ir dukterims buvo taikomos skirtingos perėjimo į suaugusiųjų gyvenimą apeigos. Tradiciškai tailandiečių sūnūs turėdavo laikinai įstoti į vienuolyną, būdami dvidešimties, dėl dviejų priežasčių. Viena jų – kad jie būtų socialiai subrendę ir galėtų prisiimti suaugusiojo rolę, ypač kalbant apie šeimynines pareigas. Kita – tikėjimas, kad nuopelnai persiduoda kitiems įsikūnijimams, pagal Theravados budizmą, ir sūnaus įšventinimas padės tėvams kituose gyvenimuose. Taigi paprastai sūnūs būdavo raginami tapti vienuoliais.
Priešingai, kai tailandiečių vyrai turėjo galimybę gauti mokslą ir dvasinį auklėjimą, visas moterų gyvenimas sukdavosi apie namų ūkį. Jos būdavo mokomos būti geromis žmonomis - rūpestingomis, nuolankiomis ir mažai ambicingomis, o jų perėjimas į suaugusiųjų gyvenimą pažymimas “merginos” statuso pasikeitimu į “žmonos”. Pirmojo vaiko gimimas galutinai sutvirtindavo moters perėjimą į suaugusiosios gyvenimą. Tuo laiku moteris galėjo “turėti savo turtą, vesti ūkį, ir buvo laikoma, kad ji pakankamai kompetentinga patenkinti sutuoktinio norus.”
