Pirmoji Libano ledi Andree Lahoud – puikus pavyzdys moters, kuri pasinaudoja savo padėtimi, kad padėtų kitiems. Ji šiais metais itin aktyviai dalyvavo įvairioje labdaringoje veikloje, padėjo našlaičiams ir neįgaliesiems, nepriklausomai nuo jų tikėjimo.
Kalbėdama dienraščiui “The Daily Star” apie Libano moterų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, pirmoji dama pabrėžė, kad jų kaip kovotojų už laisvę vaidmuo neturėtų būti apeinamas. “Libano moterys išsiskiria iš kitų pasaulio moterų”, - sakė ji. – “Jos kovojo prieš okupaciją pasilikdamos savo žemėje ir mokydamos savo vaikus mylėti šalį. Niekas negali paneigti šio jų įnašo į išsilaisvinimą”.
Kita nepaprastai populiari ir mylima tarp libaniečių moteris – Nayla Mouawad, kuri sulaužė dar vieną barjerą moterų teisių kovoje, šiais metais kandidatuodama į prezidento postą.
“Moterys – pagrindinis pokyčių bei plėtros variklis ir tuo pat metu – įtvirtintos demokratijos atspindys”, - teigė Mouawad, pridurdama, kad menkas moterų dalyvavimas arabų visuomenėje – viena pagrindinių priežasčių, kodėl šie regionai nesivysto sparčiai.
“JTO parengė išsamią studiją, kurioje pažymima, kad arabų regionai yra vieni pirmaujančių pagal individualias pajamas ir vienoje žemiausių lentelės vietų pagal žmogaus teisių plėtrą. Viena priežasčių – menkas moterų dalyvavimas (arba jokio).”
Ji teigė, kad rems siūlymą patvirtinti kvotas moterų dalyvavimui politikoje, jei toks siūlymas patektų į parlamentą. Mouawad pažymėjo, kad “dabar turime auksinę galimybę pakeisti situaciją. Ši galimybė – tai ateinantys parlamento rinkimai gegužę, kuriuos regiu kaip pagrindinį kelią moterims patekti į politinį gyvenimą.”
Parlamento rinkimai Libane turi vykti gegužę, ir daug moterų viliasi, kad bus išrinktos kelios moterys kandidatės.
Hariri, būdama parlamento švietimo komiteto pirmininke, yra dar vienas sunkiai dirbančios Libano moters, besistengiančios padėti kitoms moterims, pavyzdys. Išreikšdama savo susižavėjimą Libano moterimis, Hariri pasakė, kad “Libano moterys palaiko mūsų visuomenės moralę per savo kaip namų šeimininkės vaidmenį, per pastangas išlaikyti šeimą ir tą reikšmę, kurią ji suteikia vaikų auklėjimui.” Vis dėlto tas politinis kelias, kuris Libane gali atsiverti moterims, vis dar kupinas iššūkių. Dviejų moterų ministrių – Leilos Solh kaip pramonės ministrės ir Wafaa Diqa Hamzeh kaip valstybės ministrės – paskyrimas naujai suformuotame kabinete prieš tris mėnesius buvo politinė naujovė, pralaužti ledai Libano istorijoje. Deja, kol politinis gyvenimas Libane telkiasi apie politines grupuotes, moterų padėčiai lemta dar kurį laiką išgyventi sąstingį.
“Moterų išsilaisvinimas šioje šalyje – tai nuolatinė kova tarp modernistų ir radikaliųjų religinių konservatorių”, - sako Mona Khalaf, Moterų studijų instituto Arabų pasaulyje direktorė Libano Amerikos universitete Beirute. – “Prievartinės vedybos ir tai, kad moterys vis dar negali kontroliuoti savo gyvenimo, nepaneigiamai įrodo, kokia patriarchalinė tebėra mūsų visuomenė.”
“Iki pat dabar daug – jei ne dauguma – mūsų moterų neturi teisės nuspręsti, už ko nori ištekėti ar kur nori gyventi. Visuomenėje vyrauja genties taisyklės.”
Vis dėlto, kaip rodo naujausia statistika, daugėja vienišų moterų, nors visuomenė su jomis elgiasi nepavydėtinai.
“Vis daugiau moterų nusprendžia netekėti ir todėl vis daugiau vienišų moterų perkasi namus”, - sako sociologė Ghada Khoury, - “Statistiniai duomenys rodo, kad apie dešimt procentų vienišų moterų, sulaukusios trisdešimties metų ar daugiau, gyvena vienos.”
Vis dar uždrausta kūdikiui suteikti motinos pilietybę – ši problema taip ir lieka neišspręsta. Yasmine buvo vos aštuonerių, kai mirė jos tėvas airis, palikdamas ją libanietės motinos globai. Nors Yasmine šeima gyveno Libane, vaiko motinai nebuvo leista perduoti vaikui Libano pilietybės. Tik jos tėvas, jei būtų buvęs libanietis, būtų galėjęs suteikti jai tokią teisę.
Kad užtikrintų savo dukros legalų gyvenimą, Yasmine motina buvo priversta kasmet pratęsti dukros leidimą gyventi šalyje. Dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus, niekas nepasikeitė, ir Yasmine, kaip ir kitos arabų pasaulio moterys, yra išstumta iš visų pagrindinių pilietybės teisių.
“Tai ne tik paneigia moterų kaip piliečių teises, tai taip pat paneigia ir jų vaikų, ir jų pačių kaip žmogiškų būtybių teises”, - sako Lina Abu Habib, Tyrimų ir mokymų centro vadovė. Vienintelė išimtis – Tunisas, kur neseniai moterims buvo leista, remiantis griežtais apribojimais, perduoti pilietybę Tunise gimusiam vaikui. Kitur tik vyras gali perduoti pilietybę žmonai ir vaikams. Pagal naują šio centro pranešimą, “vidutinei arabei pagrindinės teisės, kaip teisė balsuoti, turėti tapatybės kortelę ar pasą, naudotis socialine apsauga, siųsti vaiką į mokyklą, tekėti, keliauti… perduoti pilietybę vaikams yra arba uždraustos, arba šias teises ji gali pasiekti tik per šeimos nario vyro tarpininkavimą.” Centro tyrimas, paremtas JT Arabų regiono plėtros programos, žvelgia į moterų, ištekėjusių už kitataučių, gyvenimą, kad pamatytų, kaip šių teisių neigimas paveikė jų kasdienį gyvenimą ne tik švietimo, sveikatos apsaugos, žemės nuosavybės, paveldėjimo, bet ir psichologinės savijautos aspektais.
“Aš atsisakau pripažinti, kad mano kūnas ir kraujas, kūdikis, kurį nešiojau devynis mėnesius, nėra tokios pat tautybės kaip aš”, - pasakė viena moteris, cituojant pranešimą. Nors dauguma arabų šalių pasirašiusios JT konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo (kartu su kitomis konvencijomis, kurios moterims garantuoja lygias teises su vyrais), nė viena nesilaiko devintojo straipsnio, kuris suteikia moterims lygias teises su vyrais sprendžiant kūdikio tautybės klausimą.
Pirmasis skaudus susidūrimas su realybe įvyksta tada, kai moteris suvokia, jog negali užregistruoti savo vaiko. Tokių dokumentų trūkumas priverčia šeimas išgyventi nuolatinę policijos baimę. “Kai sutemsta, o mano vaikų vis dar nėra namie, išsigąstu, kad juos sulaikė policija ir jie bus išsiųsti iš šalies”, - sako Malak, 52 metų moteris, ištekėjusi už brito. – “Savo namuose esame tarsi kaliniai”, - priduria ji.
Dar daugiau, daug moterų prisipažįsta išgyvenančios baimę, kad jų vyrai paliks šalį ir išsiveš kartu vaikus. “Toji baimė verčia kai kurias moteris kęsti smurtą, kad tik būtų šalia savo vaikų”, - teigiama pranešime.
Beveik kiekvienoje Vidurinių Rytų ir Šiaurės Afrikos šalyje ryšys tarp moters ir valstybės išlieka netiesioginis, palaikomas per vyriškį – brolį, tėvą, vyrą.
