Taigi, šaunios akcijos iš serijos “Dėmesio! Homoseksualistai puola!” (Sodoma ir Gomora! Pasaulio pabaiga! Gelbėkitės, kas galit!) vertos jų organizatorių – iškalbingiau pademonstruoti savo smegenų vingius nebuvo įmanoma. Tautos gelbėtojai taip troško paliudyti savo “normalumą”, kad, nesulaukę “puolimo” (Gay Pride parado), nusprendė užbėgti jam už akių ir užpulti patys (matyt, nerimavo, kad Lietuvos gay community nežino ir gali taip niekada ir nesužinoti, ką apie juos mano repšiai, murzos ir kundrotai).
Be abejo, kalbėti apie pigaus populiarumo geidžiančius politinius marginalus – visiškai bereikalingas užsiėmimas, bet svarbu ne jie. Svarbu tai, kad jiems (garsiai ar tyliai, be išlygų ar su išlygomis) iš esmės pritaria daugybė tų, tarp kurių tenka gyventi. Jeigu tas pritarimas būtų tik santūri privati nuomonė (“Man jie nepatinka, aš su jais nedraugauju”), jis tik išreikštų kiekvieno teisę manyti, kas jam patinka, į kurią niekas neketina kėsintis (argi kas nors veržiasi į doro Lietuvos piliečio namus ir reikalauja simpatijos?!).
Deja, taip nėra, pritarimas čia žymi isterišką agresyvų norą drausti, bausti, teisti ir plūsti (geriausiu atveju, užjausti) – norą išmatuot visus ir viską savo mokyklinėmis plastmasinėmis 20 cm ilgio liniuotėmis (tai, kas netelpa į jūsų liniuotę arba kvestionuoja jos sudarymo principus, yra “iškrypimas”). Ar bent (gan kultūringai) pavadinti “įstrižu”, suteikiant diagonalei aiškiai negatyvų atspalvį (gerai, priimkime šį žodelį, kaip priėmėme sąvoką queer, pratęskime palyginimą ir paklauskime, kokia prasme įstrižainė yra “blogesnė” ar “mažiau natūrali” už vertikalę ar horizontalę?).
Sąmokslo teorijos jau savaime gundo ribotą intelektą, o kai jas papildo žyvotnaja nenavist tiems, kurių įprastomis kategorijomis neklasifikuojami kūnai, gestai, žvilgsniai, norai, jausmai, veiksmai ar mintys meta iššūkį biurgeriškai sąmonei – bušistinio karingo Šeimos ir Doros aljanso žavesiui nebeatsispirsi. Na, koks biurgeris ramiai žiūrės, kaip kažkas savaip permontuoja arba apskritai atmeta salsvą “šeimyninės laimės” ikoną.
Nesvarbu, kad tas kažkas atstovauja tik save ir į save panašius, niekam konkrečiai neperša savo gyvenimo būdo, nesvajoja (kitaip nei “tradicinių šeimos vertybių” adeptai) paskelbti jo geriausiu, “natūraliu”, “tiesiu”, šventu, ypač dorybingu, “būtinu civilizacijos išlikimui” ar vieninteliu socialiai priimtinu ir niekaip nesikėsina į didžiai sėkmingos biurgerio ir biurgerienės, apsuptų biurgeriukų, konjunkcijos idilę – pats VIEŠAS egzistavimas to, kas netelpa į parapijinės komodos stalčius, biurgeriui yra pakankamas pagrindas skelbti aliarmą.
Homofobą motyvuoja tvirtas įsitikinimas, kad pasaulio ir savęs supratimas bus iš esmės paplautas, jeigu tokiam nekategorizuojamam subjektui bus leista ramiai gyventi jo, homofobo, sociume (“jo”, nes iš “mes” jis išbraukia gėjus ir lesbietes, tarsi jie nebūtų mokesčių mokėtojai). JO sociumą sudaro dvi griežtai atskirtos rūšys – “vyrai” ir “moterys” – kurių kiekviena turi paklusti radikaliai skirtingam nekintamam elgesio, mąstymo ir norėjimo kodeksui (viskas labai paprasta: “būti vyru” čia reiškia “geisti moters” ir į ją projektuoti visa, kuo pats nenori būti, todėl nežinia, kur priskirti individus su “atbulais geismais” ir/ar “atbulais kodeksais” – jie išbalansuoja tvarkingą, aiškų, binarinį įprastinių santykių tinklą, o kartu – biurgerio sąmonę). Na, jei tas individas tylėtų ir sugebėtų verstis taip, kad biurgeriui ir į galvą neateitų, su kuo susidūrė – gal ir būtų galima pakęsti, bet kai jis atsisako apsimetinėti vardan biurgerio “sielos ramybės” ir nori ne tik privačiai, bet ir socialiai būti tuo, kuo yra – tai jau nedovanotina!
Vargšą dorąjį biurgerį galima suprasti: fizinis ar verbalinis (bet nemažiau smurtingas) queer reality neigimas yra pastanga “atstatyti tvarką”, padaryti socialinį pasaulį vėl (sau) suprantamu, atsisakyti jį permąstyti kitu, ne “natūralumo” ir “būtinumo”, žodynu. Taip natūralizuoti režimą, kad joks jam pasipriešinęs žmogus negalėtų po pasipriešinimo akto publikos akyse likti “žmogumi”, tai yra, negalėtų būti suvokiamas kaip subjektas, į kurio interesus dera atsižvelgti (kad tikrai taip yra, liudija gatvės diskursų pastangos įvairiais palyginimais neigti netradicinės orientacijos atstovų “žmogiškumą”).
“Žmogaus” standartas, matote, yra biurgeris, ir tik jis. O “žmogiškumo/nežmogiškumo” skiriamoji linija eina, jo įsitikinimu, būtent čia, tiesiai per “orientaciją” (biurgeris ne tik mąsto apatine nugaros smegenų dalimi, bet netgi skelbia tokį mąstymą norma). Rimtai: “tradicinė (hetero)orientacija” (suprantama labai siaurai, kaip noras, ar gal greičiau pareiga, multiplikuotis) jam tampa esminiu asmens, visuomenės ir civilizacijos pagrindu!
Ką gi, tai kažkas nauja istorijoje – niekada anksčiau tas “pagrindas” nebuvo taip suprimityvintas ir biologizuotas, o mąstymas – seksualizuotas. Niekada reprodukcinės funkcijos ar vaikučių troškimas nebuvo mąstymo kokybės ar asmens vertės kriterijumi ir niekada nemanyta, kad šeimos institucija (juo labiau, mūsiškė viena iš daugybės galimų jos formų) – šventa; šventumas jai net nesisapnavo. Tad dar kartą: palankumo ar simpatijos čia nereikia – užtektų abejingumo. Bet tam būtina New Gender Politics ir “šventenybės” desakralizacija.