Šventoriuose sukurdavo didžiulius laužus; į juos sudėdavo ir senus medinius kryžius. Buvo paprotys laužus, kaip ikikrikščioniškuoju laikotarpiu namų židinius, užkurti trinant sausas skalas arba titnagu gauta ugnimi. Dažniausiai gyvą šventintą ugnį parnešdavo uždegę beržo pintį. Pintį dar vasarą susirasdavo ir parsinešdavo iš miško, išmirkydavo šarme, išdaužydavo, išdžiovindavo, plonesniame kampelyje pradurdavo skylutę, įverdavo patogų įsitverti vielos pasaitėlį. Gyvą ugnį nešdavo ir indelyje arba skardinėje pribadytais šonais — pridėdavo degančių anglių arba nuodėgulių, rečiau pjuvenomis apibertų durpių.
Jei namai labai toli, ugnis būdavo nešama simboliškai — į skepetaitę suvyniojus laužo anglių ir pašventinus degtukus; skuodiškiai lauže degindavo lininę skarelę. 3-ame XX amžiaus dešimtmetyje vienur kitur nešdavo šventinti ir degtukus, bet dalis kunigų juos į laužą įmesdavo, kad paskui šventintais degtukais vyrai pypkių neužsideginėtų; tačiau XX amžiaus antrojoje pusėje beveik visose bažnyčiose imta šventinti degtukus.
Pareinančių su ugnimi jau laukdavo šeimininkė. Krosnys namuose ugniai priimti jau paruoštos: senoji ugnis užgesinta, krosnis iššluota, naujai pakrauta, paruošta ,,naujam gyvenimui pradėti. Ant šventintos ugnies virė kiaušinius, ruošė velykinius valgius. Vakare žarijas, kartais įsidegusią durpę apžerdavo pelenais krosnies pakraštyje — jomis ryte įkurdavo krosnį. Šimtmečio pradžioje seneliai taip velykinę ugnį išsaugodavo iki Sekminių.
J. Balys rašė, „kad gera šeimininkė šventintą Velykų ugnį išlaikydavo neužgesusią ištisus metus, t. y. iki kitų Velykų, ir didžiausia negarbė buvo tai šeimininkei, kurios ugnis židinyje užgesdavo. Kur dega tokia metinė ugnis, ten netrenkiąs griaustinis, ji atnešanti namams laimę, ten nesą barnių. Vėliau šis metinis terminas ėmė trumpėti: velykinę ugnį reikia išlaikyti neužgesusią iki Sekminių, pagaliau bent iki Velykų pirmos dienos ryto, tada visus metus būsi ramus dėl ugnies, nebus gaisro.
Anot J.Balio, „velykinę ugnį Didįjį šeštadienį apneša aplink visus trobesius, kad apsaugotų juos nuo nelaimių (nedegtų, gyvuliai tarptų), pelenais barsto trobas (kad nedegtų) ir daržus (kad gerai augtų daržovės), o anglis deda į statomos trobos kertes pirmame vainike". Žemaičiuose buvo žinomas paprotys grįžtant su ugnimi iš bažnyčios apeiti dirbamų laukų ribas, kad derlius geresnis būtų.
Šventinta ugnimi apsmilkydavo namus, tvartus, gyvulius, grūdus, rytą užsidegdavo verbą — kadagio šakelę ir smilkydavo namus bei gyvulėlius arba stengdavosi ugnį „gyvą" išsaugoti iki Sekminių; Joniškėlyje trobą smilkydavo šventintos ugnies kempine, o paskui ją pamesdavo po krosnimi, kad perkūnas vasarą netrenktų.
Šventinta ugnis, žmonių įsitikinimu, saugojo ir šeimos židinį, nešė namams palaimą, tikėjimo tvirtumą.
Vanduo
Vandenį nešdavo ąsočiuose, buteliuose, mediniuose indeliuose. Buvo paprotys skubėti pasisemti šventinto vandens — kas pirmas pasisems, tas tais metais greičiau apsidirbs, bus laimingas. Apie tokį skubėjimą kritiškai atsiliepė Vaižgantas. Jis rašė: „Sodžių pasiuntiniai, gražiai pirštus susidegę, ugnies begriebdami, po keletą kartų uzbonais kakton gavę, švęsto vandens prie kubilo belįsdami, paskui to paties išlaistyto vandens valkose kryžiumi pagulėję, kaip skraistės, lekia namo, uždegtais knatais ar kempinėmis nešini". Parneštą šventintą vandenį dažniausiai padėdavo į spintelę, rečiau ant lentynėlės tarp šventųjų paveikslų.
Likęs namuose Velykų rytą procesijos apie bažnyčią metu šlakstydavo (šlakstyklėle arba tiesiai iš butelio) lauką, sodybą, sodą, kiemą, trobą, tvartą, daržinę, klėtį, įpildavo į šulinį, kad Dievas namus saugotų nuo perkūno ir kitų nelaimių, kad kenkėjai nepultų augalų, kad būtų geras derlius. Šventindavo, kad būtų geri metai, ir kaimynų laukus skiriančias ežias — tai atlikdavo tėvas arba vyresnysis sūnus.
Šventino gyvulius (išskyrus kiaules), paukščius (gyvuliai pakartotinai šlakstomi pirmą kartą išgenant į lauką). Šlakstė tiesiai iš butelio arba (kartais) padaryta iš rugių varpų šlakstyklėle (Molėtų, Pandėlio, Širvintų, Utenos, Varėnos, Zarasų raj.), rečiau verba (Šilalės raj., Upynos apyl.}. Grįžus Velykų rytą iš bažnyčios šlakstė kambarius, aslą, namo kertes, Velykų stalą, prisikėlimo metu buvusius namuose — kad susiklausymas, džiaugsmas ir meilė lydėtų šeimą, kad nebūtų blogų dvasių, vaiduoklių.
Švęstu vandeniu vilgydavo karvių tešmenis (Kapčiamiesčio apyl.; Šakių raj.), šlakstė prieš sėją sėklas (šimtmečio pradžioje). Dalį šventinto vandens pasilikdavo atsargai, kad turėtų kuo pašlakstyti sergančius ir mirštančius, namus per audrą ir perkūniją. Šventintą vandenį šlakstydavo norėdami suraminti vėją (Kaišiadorių raj., Kmitų k.), pagydyti žmones nuo nervų ligų, nuomario, paralyžiaus (Varėnos raj., Valkininkų apyl.), duodavo išgerti vaikams nuo išgąsčio, kad nebijotų perkūnijos (Kapčiamiesčio ir Leipalingio apyl.), šventintu vandeniu plaudavo žaizdas, akis, kad geriau regėtų, odą (Utenos raj., Sudeikių apyl.).
Žemaičiai ir Kėdainių bei Pasvalio rajonų gyventojai vidinėje trobos pusėje prie durų kabindavo molinius indelius šventintam vandeniui,— žegnodamiesi pradedant ir baigiant dieną į jį pavilgydavo pirštus. Atidžiau pasidomėjus šventinto vandens ir ugnies panaudojimo sritimis, galima atsekti daugumą Lietuvos kaimo žmogaus svajų ir troškimų — kad derėtų laukai ir sodai, kad sektųsi gyvuliai, kad būtų sveikas ir laimingas žmogus.
Velykinį vandenį saugodavo iki Sekminių, rečiau — iki kitų Velykų. Parsinešus naujos ugnies ir šventintų degtukų, senus degtukus dėdavo į krosnį, į_ krosnį pildavo ir pernykštį šventintą vandenį. Nuo mūsų šimtmečio vidurio gyva ugnis retai į namus benešama, dažniausiai šventinami degtukai. Vanduo tebenešamas. Šventintas vanduo paprastai buvo šeimininko, ugnis — šeimininkės globoje.
