Lietuvai įstojus į ES sumažėjo tiesioginis ES spaudimas reformuoti viešąją administraciją – dabar valstybės valdymo ligas reikės gydyti patiems. Todėl labai sustiprėjo reformos pastangų koordinavimo iš vidaus poreikis. Nors patį strategijos bandymą integruotai spręsti valstybės valdymo problemas reikia vertinti labai palankiai, jos turiniui ir pačiam reformos procesui tiesiog būtina pateikti keletą pastabų.
Ne valstybės, o ministerijos strategija
Nors strategija buvo parengta siekiant įgyvendinti Valstybės ilgalaikės raidos strategijos nuostatas ir buvo patvirtinta Vyriausybės nutarimu, ji labiau panaši į vidinę Vidaus reikalų ministerijos, o ne vyriausybės ar valstybės strategiją viešojo administravimo srityje. Strategija apima tik tuos klausimus, kuriuos kuruoja strategiją parengusi ministerija (centrinis valdymas, teritorinis valdymas, vietos savivalda, valstybės tarnyba ir iš dalies e-valdymas).
Joje nėra nagrinėjami tokie aktualūs viešojo administravimo klausimai kaip ekonominės veiklos reguliavimas, vidaus auditas, etika valstybės tarnyboje, kova su korupcija, ES reikalų koordinavimas Lietuvoje, jau nekalbant apie tuos klausimus, kurie priklauso įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijai. Siaura strategijos apimtis gali sudaryti keblumų keičiant visą Lietuvos viešojo administravimo sistemą.
Plėtra ir tęstinumas vietoj esminės reformos
Jau pats dokumento pavadinimas sako, kad iki 2010 metų galime tikėtis daugiau viešojo administravimo plėtros ir jos tęstinumo, o ne esminės reformos. Iš dalies strategijos nuosaikumą gali paaiškinti tai, kad ją parengė biurokratai, kurie turbūt labiau patenkinti esama viešojo administravimo padėtimi nei piliečiai, kurių pasitikėjimas valdžios institucijomis gana žemas.
Bet dėl “biurokratiško” strategijos būdo yra labiausiai kalti patys politikai, kurie nepakankamai vadovauja reformos procesui - juk biurokratai nekirs šakos, ant kurios patys sėdi. Gaila, kad dar nei viena Lietuvos politinė partija po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dar nepasiūlė nuoseklios viešojo administravimo reformos programos.
“Dalyvavimo” retorika ir tikrovė
Nors Lietuvos viešojo administravimo strategijos negalima susieti su vienu konkrečiu modeliu, jos “dvasia” rodo, kad Lietuvoje daugiau linkstama prie “dalyvavimo” modelio, kur pirmenybė teikiama viešųjų paslaugų teikimui ir piliečių dalyvavimui valdyme. Strategijos autoriai netgi regi viziją, kad 2010 metais Lietuvos viešojo administravimo sistema bus “teikianti geresnes viešąsias paslaugas ir atsižvelgianti į asmenų poreikius”.
Reformuojant valstybės valdymą daugelyje anglosaksiškų valstybių (ypač Australijoje, Naujoje Zelandijoje ir Didžiojoje Britanijoje) buvo vadovaujamasi rinkos modeliu, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės apimtį bei kiek galima plačiau taikyti privataus sektoriaus metodus valstybės valdyme. Nors šių šalių vyriausybės neišvengė nesėkmių, jų laimėjimai buvo žymiai didesni. Kadangi Lietuvos strategija yra žymiai nuosaikesnė, iki 2010 metų esminių rezultatų negalima tikėtis, nors galbūt tai leis išvengti ir didesnių nesėkmių.
Tačiau su piliečiu dalyvavimu susiję tikslai ir uždaviniai yra panašūs į naują “mados” šauksmą užsienyje, kuris Lietuvoje dažnai imituojamas. Nepaisant įvairių konsultavimosi priemonių atsiradimo, partnerystė tarp viešojo ir privataus sektoriaus Lietuvoje išlieka gana paviršutiniška. Be to, jeigu iš tikrųjų siekiama konsultuotis su visuomene, strategijos autoriai patys galėjo parodyti tinkamą pavyzdį – komisijos, kurią siūloma sudaryti strategijos įgyvendinimo priemonių planui rengti, sudėtyje bus tik vienas tikras partneris (Lietuvos savivaldybių asociacija), nors būtų naudingas ir kitų partnerių (pavyzdžiui, darbdavių, profesinių sąjungų, mokslininkų) dalyvavimas.
Skurdi Europos Sąjungos politikos vieta
Strategijoje per mažai dėmesio skiriama valstybės valdymo klausimams, kurie yra susiję su Lietuvos naryste ES. Įstojus į ES, ES lygiu bus priimama daugelis svarbių socialinių ir ekonominių sprendimų, kuriuos reikės įgyvendinti Lietuvoje. Nors abejotina, ar Lietuva yra tinkamai pasiruošus atstovauti savo interesus Briuselyje ir įgyvendinti ten priimtus sprendimus, šie klausimai nėra giliai nagrinėjami strategijoje.
Be to, stojant į ES įvairiose srityse buvo sukaupta naudinga ES reikalų valdymo patirtis, kurią galima būtų panaudoti visoje Lietuvos viešojo administravimo sistemoje (pvz., priežiūros ar vertinimo srityse). Geras tokios patirties sklaidos pavyzdys yra Vyriausybės sprendimų poveikio vertinimo metodika, kuri buvo parengta remiantis ES teisės aktų pasekmių vertinimo patirtimi.
Neatitikimas tarp tikslų ir priemonių
Strategijoje deklaruojamas siekis sukurti veiksmingą viešojo administravimo sistemą, orientuotą į rezultatus. Kuriant tokią sistemą Lietuvoje svarbiausiuoju žingsniu galima laikyti strateginį planavimą, kurį įdiegus valstybės valdymas tapo pagrįstas strateginiais planais ir programomis, neapsiribojant įvairiais nuostatais ir kitais teisės aktais.
Tačiau atrodo, kad strategijai įgyvendinti bus naudojamas teisinis būdas, kuris yra visiškai priešingas orientacijai į rezultatus. Pavyzdžiui, planuojama parengti ir pateikti keletą ar keliolika teisės aktų pakeitimų ir papildymų projektų. Abejotina, ar teisinio reglamentavimo būdu yra įmanoma tinkamai išspręsti valstybės valdymo problemas.
Kad būtų skatinamas reformos įgyvendinimas, būtų reikalinga paieškoti gerų pavyzdžių (ne tik ES, bet ir Lietuvoje), atlikti įvairius “bandomuosius” projektus ir skleisti “gerą praktiką” visame viešajame sektoriuje. Tačiau džiugu, kad strategijos autoriai ketina stebėti strategijos įgyvendinimą – nors Lietuvoje buvo priimta nemažai sprendimų, jie dažnai nebuvo pilnai arba laiku įgyvendinti.
Reformos likimas politikų rankose
Šios strategijos atsiradimas yra pirmiausia valstybės tarnautojų nuopelnas. Tačiau reformos patirtis kitose Vakarų valstybėse rodo, kad pagrindinė reformos varomoji jėga yra vyriausybių vadovų lyderystė. Taip pat reformos sėkmė priklauso nuo už reformą atsakingų padalinių pastangų ir visuomenės pritarimo. Pavyzdžiui, santykinė reformos sėkmė Didžiojoje Britanijoje yra susijusi su “geležinės ledi” Thatcher lyderyste bei įvairiomis institucijomis, kurios buvo įsteigtos reformos sprendimams siūlyti ir jų įgyvendinimui prižiūrėti.
Tačiau Lietuvoje nei viena reformos sąlyga nėra pilnai patenkinta. Esant perkrautai darbotvarkei daugelis vyriausybių negalėjo skirti pakankamai dėmesio administracinei reformai. Be to, Lietuvos valstybės tarnyboje nėra pakankamai gebėjimų reformos sprendimams parengti ir jų įgyvendinimui prižiūrėti. Pagaliau jau patvirtinta strategija išlieka beveik nežinoma plačiajai visuomenei, nors ją galima veiksmingai naudoti kaip retorikos priemonę artėjančių rinkimų diskurse.
Todėl tiek šios strategijos įgyvendinimas, tiek pati valstybės valdymo reforma Lietuvoje kelia pagrįstų abejonių. Jau anksčiau parengtos viešojo administravimo reformos strategijos irgi nebuvo įgyvendintos, o kai kurios reformos iniciatyvos (pvz., Saulėlydžio komisija) užgeso pasikeitus politiniams prioritetams bei pagerėjus ūkio būklei. Nesant politinės ir visuomenės paramos gali būti sudėtinga įveikti įvairių viešojo administravimo įstaigų pasipriešinimą reformai. Taip pat valstybės valdymo reforma labai priklausys nuo 2004 metų Seimo rinkimų rezultatų bei naujos valdžios sudėties ir prioritetų.
