Reaguojant į tai, pasigirsta vis daugiau kalbų apie „integraciją“ - esą atėjo laikas padidinti spaudimą imigrantams prisitaikyti prie vokiškos kultūros. Žinoma, dėl istorinių priežasčių, tokie žingsniai žengiami labai atsargiai. Kai kurie siūlymai, pavyzdžiui siūlymai keisti šiandienos socialinius ir ekonominius poreikius nebeatitinkančią švietimo sistemą, siekiant sumažinti pleištą tarp abiejų Vokietijų – sveikintini. Tačiau kiti – ypač pastangos naikinti tautinį savitumą, pridengiant jį šūkiais apie „integraciją“ - verčia kitataučius – įskaitant lietuvius – nerimauti.
„Integracijos“ vėjai jau kelinti metai blaško ir Vokietijos Huettenfeldo miestelyje nuo pokario metų veikiančią Vasario 16-osios gimnaziją. Nesugebėdama rasti (kiti sako - tingėdama ieškoti) kito finansinio pamato privačios lietuvių gimnazijos lietuviškai ateičiai laiduoti, jos vadovybė 1998-aisiais metais nutarė pasikliauti paprasčiausiu sprendimu: į gimnaziją priimti nelietuvių kilmės vokiečius, paverčiant mokyklą „dvikalbe“. Nieko su lietuviais ar lietuvių kultūra bendro nebeturintys vokiečiai moksleiviai jau kelinti metai sudaro šios „lietuvių“ gimnazijos mokinių daugumą. Ne-lietuvių priėmimą gimnazijos direktorius Andrius Šmitas piršo, kaip sprendimą, laiduosiantį priėmimą gimnazijos finansinę ateitį, o artimesnis vokiečių ir lietuvių bendravimas esą paskatins europinę „integraciją“.
Bet integracija nelygi integracijai. Viena integracija skatina abipusį suartėjimą, pažinimą ir pagarbą. Kita lengvai tampa priedanga asimiliacijai.
Integracijos lietuvių gimnazijoje pasiekti nepavyko. Tai neseniai pripažino gimnazijos vadovai. Šiandien faktiškai veikia dvi Vasario 16-osios gimnazijos: vokiškoji ir lietuviškoji. Ir, nors mokykla reklamuojama, kaip „dvikalbė“, vargu, ar rasite nors vieną vokietį moksleivį, sugebantį po kelerių metų mokslų joje suregzti nors vieną sakinį lietuvių kalba. Ir ką pasako apie lietuvybės ateitį šioje gimnazijoje, kai kelis dešimtmečius joje dirbanti direktoriaus pavaduotoja (vokietė) negalėjo išmokti lietuvių kalbos?
Gimnazijoje, kuri buvo įkurta siekiant padėti lietuviams išsaugoti savo tautinę tapatybę, šiandien pirmauja svetimtaučių interesai. Mokytojų didžioji dauguma – vokiečiai. Tėvų komitete yra tik vienas lietuvis. Ir nepanašu, kad mokytojai būtų samdomi atsižvelgiant į jų jautrumą dvikalbystei ar lietuvių poreikiams apskritai.
Kadaise lietuvių kalba vykę moksleivių vakarėliai (talentų vakarai) pastaruoju metu vyksta daugiausiai vokiečių kalba. Lietuviai, savaime suprantama, mokosi vokiečių kalbą, literatūrą, istoriją ir visuomenės mokslus. Tačiau vokiečiams moksleiviams nė vienas lietuviškasis šių mokslų atitikmuo nėra privalomas. Kaip neseniai savo kritiškame straipsnyje apie padėtį nuogąstavo buvęs gimnazijos kuratorijos narys a.a.Arminas Lipšys: gimnazijos vokiečiai auklėtiniai baigia šią mokyklą nežinodami net jos pavadinimo – „Vasario 16-osios“ reikšmės.
Nors gimnazijos išlaikymui Lietuvos valstybė per Tautinių Mažumų ir Išeivijos Departamentą skiria beveik milijoną litų, o JAV-ėse veikiantis Lietuvių Fondas šią sumą papildo dar keliasdešimtimi tūkstančių dolerių, klausantis direktoriaus ataskaitų nepanašu, kad mokyklos finansinė padėtis gerėtų.
Jau kelinti metai kalbama apie vokiečių moksleivių priėmimą į bendrabučius – į paskutinę gimnazijoje vietą, kurioje dar pirmauja lietuvių kalba. Tai greičiausiai ir būtų galutinis smūgis gimnazijos lietuviškai tapatybei, dar padidinsiantis spaudimą lietuviams „integruotis“ į vokiečių kultūrą. Suvokdama tai, Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba neseniai paskelbė pareiškimą, kuriame tvirtai pasisakoma prieš tolesnius žingsnius, kenksiančius gimnazijos lietuviškai tapatybei. Ir ne tik Vokietijos lietuvių bendruomenė, bet ir Lietuvos vyriausybė reikalauja pagaliau pateikti mokyklos koncepciją ir ateities viziją, kurios ji nuo 1998 m. neturi ir vis neparengia.
„Integracija“, skatinanti tarpusavio supratimą, pažinimą ir toleranciją yra sveikintinas dalykas. Tačiau Vokietijoje, deja, šis žodis daugeliui reiškia „vokietėjimą“. Bet ar šiandienos Europoje integracija turėtų vykti tik viena kryptimi? Ir kokius lietuvius tokia vokietinimo politika paskatins grįžti į Lietuvą, arba bent jos neužmiršti?
Kaip bebūtų svarbu jauniems žmonėms mokytis apie kitas tautas ir šalis, jų kultūras ir kalbas, nemažiau svarbu yra puoselėti ir savo tapatybę. Šiems tikslams kadaise tarnavo Vasario 16-osios gimnazija. Kadaise jos moksleiviai buvo akinami gyventi ne vien dėl savęs, ar dėl karjeros Vokietijoje, bet veidu į Lietuvą, neužmirštant savo tėvynės. Vokietijos lietuvių bendruomenės ir kitų sąmoningų lietuvių susirūpinimas blogėjančia lietuvybės padėtimi Vasario 16-osios gimnazijoje teikia vilties, jog atsiras ir šiandien naujų vadovų, kurie sugražins beveik pusę šimtmečio tradicijas turinčią lietuvių Vasario 16-osios gimnaziją prie jos tradicinės misijos.
