Velykų rytą vaikams rūpėjo kuo anksčiau atsikelti — Velykės dovanėles, o gal ir ją pačią pamatyti. Paruoštose vietose vaikai paprastai rasdavo po du margučius, kartais įdėtus į klumpes, šliures, o kartais padėtus ir visai greta, prie pagalvės lovoje. Bet ne visiems būdavo įdėta vienodai — geresniems daugiau, blogiems mažiau, o kiti ir visai nerasdavo.
Kartais per tėvus Velykė vaikams pasiteisindavo, kad tik po vieną margutį paliko, nes negavo iš zuikučio. Būdavo, kad vaikai, be margučio, rasdavo dar ir iš pyrago tešlos iškeptą gaidelį, zuikutį ar arkliuką. Kartais ir pats zuikis nešiodavo margučius — jis dovanas sudėdavo į krepšelį prieangyje. Nešdavo ir angeliukai, kad vaikai būtų geri ir gražūs kaip margučiai. Paprastai vaikams margučius padėdavo į skirtingas vietas, bet Velykė ar Velykis kartais visus sudėdavo į vieną gūžtelę — kiekvienam po margutį.
Margučiai atnešdavo dvigubą džiaugsmą, džiaugsmu virsdavo rūpestis —,,jeigu nebūsiu geras, neklausysiu, nepasninkausiu. .. neateis". Įrodymas, kad Velykė apsilankė, buvo tai, kad palikti margučiai skyrėsi nuo mamos margintų (ir kaip bus ne kitokie, kai slapčiomis skirtingai negu kitus numargindavo arba su kaimyne susikeisdavo, kad vaikai neatpažintų, jog tai motinos išmonė).
Įvairių Lietuvos vietų Velykės skirtingos. Dažniausiai jos vaikus lanko važiuotos, bet pasitaiko ir pėsčių. Kupiškėnai pasakodavo, ,,.. .kad Velykė primerkia visokių žolelių, samanėlių ir pakrūmėje dažo kiaušinius, kad kiškiukai padeda jai dažyti, kad jie parūpina malkų ir verda kiaušinius. Velykė nudažytus kiaušinius sudedanti į vežimėlį ir vežanti geriems vaikams. Vežimėlį traukia kiškiukai. Velykės botagėlis — saulės spindulių".
Sudeikiuose ,,važinėjo su aukso karieta, širmais žirgais riestais kaklais". Suvalkiečių Velykė baisi, panaši į raganą — ji važiuodavo nakčia, pasikinkiusi „vaško kumelaitę kanapine uodegaite, snarglių vadelėmis, ropės ratukais" — jeigu dieną važiuotų, saulė sutirpdytų kumelaitę, vežimėlis suirtų, margučiai išbyrėtų, kiaulės suėstų ratukus, todėl pas mus nespėdavo atvažiuoti, ir vaikai jos niekad nepamatydavo.
Velykų bobutės nepamatydavo ir kitų Lietuvos vietų vaikai: tai nespėja įeiti vidun, tai padeda ant palangės ir nuvažiuoja su vežimėliu ar rogutėmis, tai vaikai, išgirdę dardant ratukus, nesuspėdavo pribėgti prie lango ir t. t. Kupiškėnai vaikai ,,norėdami pamatyti, kokia gi yra ta Velykė, net visą naktį nemiega, kad pamatytų, kada ji dės jiems kiaušinį ant langelio. Kai per naktį išvargęs užsnūsta, kaip tik tuo metu ir atsiranda kiaušinis ant lango prie pat lovelės".
Pasvaliečiai kai kur, ypač jei sodyba prie kelio, ruošdavo specialias gūžteles iš samanų ir pakulų Velykiui, gražiam jaunikaičiui,— vaikai lenktyniaudavo jas puošdami spalvotais popierėliais, siūliukais. Darydavo ties savo namais prie kelio. Eidami į bažnyčią žmonės įdėdavo į gūžtelę margučių.
Sulaukusių 16 metų vaikų Velykė jau nebelankydavo.
