,,Dūstu. Klimpdamas kapstausi po sniegą. Beviltiškai maigau deguonies kaukę, per storas pirštines nusmaukiu ją nuo veido ir vėl užtraukiu. Tačiau deguonies įranga neveikia ir gyvybei palaikyti aštuonių kilometrų aukštyje belieka vos trečdalis žmogui įprasto oro. Kūną stingdo daugiau negu trisdešimties laipsnių šaltis, o aukštyn išėjusių kopėjų pėdas seniai užlygino vėtros čaižomas sniegas. Vis labiau plūsta neviltis ir neapsakomas apmaudas. Bandyčiau kopti į aukščiausią pasaulio kalną be papildomo deguonies, bet per vėlu: nebespėsiu sugrįžti į palapinę iki nakties. Pakartoti kitą dieną? Per daug jėgų iščiulpė nežmoniški Himalajų aukščiai. Be to, ir ekspedicijų laikas baigiasi. Tačiau kažkokia viltis rusena. Bandau įtraukinėti orą per burną, nors visada stengiuosi kvėpuoti tik per nosį. Vienas… du… trys… dūstu… keturi… spazmai riečia prie šlaito… penki… Ir kaukė pradeda veikti! Vėl išgelbėjo nuojauta.”
Taip prasideda Jūsų knyga ir, tiesą sakant, nebepaleidžia… Beje, tuo metu, kai skaičiau, per televiziją rodė amerikiečių filmą “K-2». Nors buvau kadaise jį mačiusi, jūsų knyga paskatino daug atidžiau įsižiūrėti į smulkiausias detales: nages, kopėtėles, net virves ir kablius… Ir vis dėlto, ne iš filmų taip apčiuopiamai suvokiau egzistuojant beveik anapusinį VAISKIOSIOS ERDVĖS PASAULĮ, kurį atverti duota ne kiekvienam…
Kažkada rodė filmą “Vertikali riba”, nepamenu, ar su Stalone, ar su Švarcnegeriu... Instinktyviai nėjau jo žiūrėti. Bet visi nuolat klausinėjo, ar matei, ar matei? Taigi prisiverčiau pamatyti, bet po to prisiekiau sau, kad amerikiečių filmų apie kalnus daugiau nežiūrėsiu.
Mano knygoje kursyvu atspausdintos vietos – tai, kas rašyta dienoraštyje pačiuose kalnuose. Bet ir būnant tenai ne taip lengva apibūdinti patirtus jausmus. Tačiau po kelerių metų knygose apie Tibeto lamas bei indų vedas atradau tuos pačius dalykus. Giliausi mano išgyvenimai išmintingų žmonių buvo aprašyti daugiau nei prieš tūkstantį metų.
Atsvara kai kurioms vakariečių knygoms man yra Tensingo “Sniegynų tigras”. Skaičiau dar vaikystėje, atsitiktinai radęs miestelio bibliotekoje. Vėliau buvau ją pamiršęs. Likus metams iki Everesto, kai reikėjo lemiamo sprendimo, knyga vėl pateko į mano rankas. Tensingo gyvenimo istorijoje radau savo istoriją. Tai šilčiausia ir tikriausia knyga apie kalnus, kokią teko skaityti.
“Aš ne todėl einu į kalnus ir kopiu į Everestą, kad esu stiprus. Visiškai priešingai. Aš privalau būti stiprus, kad galėčiau kopti į kalnus.” Detalūs savijautos aprašymai ekstremaliomis sąlygomis išties užima kvapą. Tomis dienomis, kai skaičiau Jūsų knygą, namiškiams žadėjau niekada “nebeinkšti dėl smulkmenų”…
Savo nesveikatą kadaise “užsidirbau” pats. Persitempiau, ypač sportuodamas. Greitai įsitikinau, jog medicina nepadės. Paskui prireikė gal penkiolikos metų, kol supratau, ką privalau daryti ir ko negaliu, kad jausčiausi sveikas. Dabar žinau, jog negalavimai buvo duoti tam, kad imčiau mąstyti ir netapčiau žmogumi, dirbančiu tiktai raumenimis. Taip ėmiau artėti Tikėjimo, Dievo link, tik tiek, kad šis mano ,,kelias” ėjo per kalnus: aukštumose ne tik metrais ar kilometrais gali pasijusti arčiau Dangaus...
Pribloškė ir daug žemiškesni dalykai… “Išsitraukiu pūkinę striukę. Pasiūta aiškiai ne Himalajams, greičiau Varėnos žiemos pušynams...” Arba “Iš aprangos svarbiausi buvo itališki batai aukštuminiams kopimams, tiktai mažoki…” Prisimenu, kaip sovietmečiu vaikystėje vis būdavo kas nors per ankšta, per siaura, per plona, per stora, spaudė, trynė, smukčiojo. Bet, Vladai, Jūs lipote į Everestą…
Žinoma, kai ko labai trūko. Gerų pirštinių, apšiltintos gertuvės... Taigi amunicija nebuvo stebuklinga, bet vėlgi -- ne batai lipa… Jei sugebi nenumirti pusiau kosminėmis sąlygomis, tai nenušalti kojų su per ankštais batais yra paprasčiau.
Dabar jau galiu atsigręžti atgal ir įvertinti. Suprantu, kad tai galėjo būti gyvenimo kaina. Ne viena akimirka… Bet tai liečiasi su Amžinybe, su tuo, kas ne mūsų valioje. Dirbtinai tokio Tikėjimo susikurti tikrai negalėtum… Tai buvo gryna Būtis. Ne tik susiliejimas su ledu, per kurį tuo metu žengi, bet ir niekuo nepalyginama būsena, kai atrodo išnyksta atstumas tarp tavo kojos, rankos ir begalybės…
Tačiau nusileidus nuo tokių aukštumų ir sugrįžus namo, ar neatsiveria tokių pat proporcijų tuštuma kasdienybėje?
Nėra vien balto ar juodo. Apima didžiausia palaima supratus, jog ir ant kelmo sėdėdamas, gali išgyventi tą patį, jei tam esi pasiruošęs. Žinoma, žvelgiant pro “kitus akinius”, absurdo, beprasmybės, išsigimimo kasdienybėje iki ausų. Bet svarbu, ką pasirenki, ką matai, ką teigi… Nors, tiesą sakant, mano plaukai spalvą pakeitė ir pabalo vaikštant lygumomis, o ne prie Everesto.
Kai kopėte į jį, buvo tretieji Nepriklausomybės metai… Ar būtų užtekę dvasinių jėgų, jei reikėtų tą daryti vėliau?
Tuo metu Lietuvoje Atgimimo euforijos jau nebebuvo. Buvo “duobė”, daug nevilties, nemažai žmonių į Nepriklausomybę ėmė žiūrėti kaip į kokį vaiduoklį. Todėl iškelti Lietuvos vėliavą aukščiausioje pasaulio vietoje man atrodė be galo svarbu.
Savo kalnų dienoraštyje impulsyviai rašiau, kad “esu Lietuva”. Bet vienas kolega pasakė, jog tai nuskambės pompastiškai, kad manęs nesupras, juoksis. Tačiau visai tos vietos išbraukti negalėjau, todėl parašiau, kad “esu dalis Lietuvos”.
Trims pasiekusiems viršūnę tekdavo ketvirtas žuvęs… Tokia Everesto statistika. Mama apie Jūsų išvykimą sužinojo iš laikraščių – norėjote, kad jos išgyvenimai truktų kuo trumpiau...
Šį pavasarį mamą palaidojom. Dar labiau pajutau, kiek ji man reiškė. Visada jaučiu jos Dvasią: ir gyvai esant, ir išėjus… Mama augo Dubysos pakrantėse. Jos pasakojimai apie vaikystę, jaunystę manyje išliko iki šiol. Mes, vaikai nematydavome, nei kada ji guldavo, nei kada keldavo. Kai Viduklėje pasistatėme palaikį namelį, ji pirmiausia užveisė sodą. Tam, kad nelandžiotumėme pas kaimynus. Ir tikrai, mums nereikėjo to daryti -- miestelyje niekas tokių vyšnių neturėjo…
Mama be būtino reikalo mūsų nebardavo, visada paskatindavo, pasitikėjo ir leido rinktis patiems. Tėvas buvo uždaresnis. Kai pradėjau keliauti, kartais ūkiškai pasakydavo: “Duosiu dešimt rublių ir sėdėk ant pečiaus…” Jis neįžiūrėjo tame prasmės, jam atrodė tušti dalykai, o mama, pamačiusi, kad iš kalnų grįžtu laimingesnis, nors ir jaudinosi, bet visuomet palaikydavo.
Į Everestą ruošėtės kopti dviese su latviu Aivaru Bojaru. Tačiau likus porai mėnesių jis žuvo kalnuose. Tuomet ryžotės tai daryti vienas, nors alpinizmo istorijoje panašaus atvejo nebuvo, dažniausiai būdavo rengiamos grandiozinės ekspedicijos… Ar kasdieniniame gyvenime Jūs taip pat daug ko imatės vienas?
Aš labai mielai būčiau ėjęs ne vienas, bet tiesiog neturėjau su kuo. Vienatvės niekada neieškojau. Tačiau labai svarbu, su kuo tu esi… Net jeigu vienas -- su kokiu savimi…
Kartais aplanko palaimos akimirka arba atsiduri be galo gražioje vietoje -- nereikia nė Himalajų, ir mūsų Lietuvėlėje yra tikrų rojaus kampelių… Pavyzdžiui, rytas pušyne… Ir pasijunti kaip koks savanaudis: juk man TIEK nereikia… Labai norisi visu tuo dalintis. Manau, kad buvimas su bendraminčiu ar žmogumi, su kuriuo gerai ir be žodžių, taip pat kelias pilnatvės link...
1989 metais septynių kilometrų aukštyje kritote žemyn ledo siena...
Taip, tada laikas keistai išsitempė, bet mintys buvo ramios ir blaivios. Nieko negalėjau pakeisti, todėl nejutau mirties baimės. Tai atrodė natūralu. Juk nesipiktiname, kad saulė per anksti nusileidžia ar per vėlai pateka, nes žinome, jog kitaip nebus…
Kai atsipeikėjau į sniegą įsmeigtomis rankomis, supratau, jog įvyko stebuklas. Dabar žinau: tuomet mane išgelbėjo be galo aitri mintis apie tai, kad palieku per mažus savo vaikus, ir suvokimas -- kad jiems dar esu labai reikalingas. Juk niekas manęs nevarė į kalnus, viską dariau savo noru… Taigi išpažinau savo kaltę, ir mano atgaila buvo išgirsta…
Beje, kai ėjau į Everestą, jau gyvenau vienas. Jei būtų buvę kitaip, nebūčiau kėlęs kojos iš namų. Vis dėlto išėjau ne iš nevilties. Po Everesto supratau, jog net ir skyrybos, matyt, įvyko tam, kad nesustočiau, kad ir toliau eičiau tuo keliu...Tai skambios frazės, bet dabar sunku surasti kitas.
Knygos pabaigoje rašėte, kad visai nebūtina užkopti į aukščiausią Žemėje kalną. Svarbiau rasti savąjį Everestą gyvenime...
Kalnai iš akmens ir ledo man liko kaip simbolis bet kokio darbo, kuriam reikia daug pastangų. Todėl drįstu sakyti, kad ne Everestas yra aukščiausias Žemės kalnas. Tikros aukštumos matuojamos ne metrais ir ne kilometrais. Didesni, gražesni, Dieviškesni, o kartais ir žiauresni gali būti mūsų sumanymai, darbai, kūryba, mintys...
