Politikos moksluose žinomos kelios pagrindinės rinkimų sistemos – mažoritarinė, proporcinė, mišri, kartais prie pagrindinių priskiriama ir preferencinė rinkimų sistema. Kokie dar tarpiniai rinkimų sistemų modeliai egzistuoja?
- Šiuo metu tyrinėtojai pasaulyje priskaičiuoja apie dvylika įvairių rinkimų modelių. Daugiausia jų taikoma savivaldoje, parlamento rinkimuose jų esama mažiau. Be pagrindinių esama ir kiek kitokių. Kai kuriose Europos valstybėse siekiama, kad rinkėjams parlamente būtų atstovaujama pagal regionus, Afrikoje – pagal tautybes. Pagal tai ir sudaromos atitinkamos rinkimų sistemos.
Kazachstane vis dar egzistuoja sistema, kuri seniau buvo taikoma ir kai kuriose kitose valstybėse, tačiau kuri šiais laikais mums atrodo kiek neįprasta.
Anksčiau nemažai daliai valstybių buvo įprasta, kad per rinkimus paaiškėdavo, kiek kuri partija gavo balsų, tačiau nebuvo žinoma, kas konkrečiai užims parlamentarų vietas. Taigi paaiškėjus, kiek partija gavo vietų, partijos nariai susirinkdavo ir į tas vietas paskirdavo savo atstovus. Dabar mes tokios sistemos nelaikytume tiesioginiais rinkimais, tačiau tokia sistema tebeegzistuoja Kazachstano parlamente.
Sistema atrodo taip: rinkimuose paskelbiamas abėcėlinis partijos kandidatų sąrašas, per rinkimus išrenkamas tam tikras partijos narių skaičius, o paskui vyksta partijos suvažiavimas ir ten nusprendžiama, kas konkrečiai užims partijos iškovotas vietas parlamente.
Taigi pasaulyje esame įvairių tarpinių rinkimų sistemų.
- Kuo ypatinga rinkimų sistema, kuri tarpukariu buvo taikoma Lietuvoje?
Lietuvoje tarpukariu buvo proporcinė rinkimų sistema – apie tai buvo rašoma ir tuometinėje Lietuvos Konstitucijoje.
Tarpukario Lietuvoje renkant savivaldybių tarybų narius vykdavo vadinamasis kandidatų reitingavimas. Buvo balsavimas už įvairių partijų sąrašų kandidatus – taigi balsuoji ne už sąrašą, o už kandidatą. Rinkėjas gaudavo, tarkime, 240 kortelių – tiek Kauno mieste kartais buvo kandidatų, iš jų reikėdavo atrinkti 24 korteles su rinkėjui patikusių kandidatų pavardėmis.
Tiesa, dvylika iš dvidešimt keturių tarybos narių buvo skiriama ministro pirmininko, o mero kandidatūra turėjo būti suderinta su premjeru. Tokia sistema egzistavo 1934 metais.
Taigi rinkėjas šias korteles gauna trys dienos prieš rinkimus. Rinkimų dieną rinkėjas nuneša šį voką su atrinktom 24 kortelėm ir atiduoda komisijai rinkimų apylinkėje. Rinkimų komisija skaičiuoja kelias dienas, kol suskaičiuoja visas korteles.
Balsai dalinami labai paprastai: pirmiausia nustatomi kandidatai, kurie gavo tam tikrą balsų skaičių, toks kandidatas iš karto tampa savivaldybės tarybos nariu. Aišku, balsai pasiskirsto ir ne visi mandatai būna iš karto taip išdalinti – iš esmės taip padalinama keletas mandatų.
Tada kiti mandatai dalinami kaip pagal proporcinę rinkimų sistemą – sudedami kiekvienos partijos kandidatų gauti balsai, suskaičiuojama, kiek kuris sąrašas gavo mandatų.
Panaši rinkimų sistema buvo planuota Lietuvoje prieš Europos Parlamento rinkimus. Siekta, kad rinkėjai galėtų susidaryti savo kandidatų paketą: rinkėjas galėtų susidaryti savo sąrašą pasirinkdamas kandidatus iš vienos partijos, iš kitos partijos, taip pat nepriklausomus kandidatus. Paskui pagal rinkėjų pasirinkimus būtų dalinami mandatai. Tačiau paskutiniu momentu mūsų partijos nepritarė tokiai sistemai, jos buvo nepatenkintos – jų nuomone, tokiu atveju galėtų būti „išplaunamos“ partijų ribos, partijos pasidarytų pernelyg panašios.
- Ką Jūs pats manote apie tokios rinkimų sistemos įgyvendinimo galimybę Lietuvoje?
Aš manau, kad Lietuvoje tokios sistemos labai reikėtų. Rinkėjams tai labai patiktų – būtų galima balsuoti už pasirinktus savo kandidatus, kandidatai galėtų būti iš įvairių partijų sąrašų. Tokiu atveju rinkėjas pats susidarytų savo kandidatų paketą. Aš manau, kad artimiausiu metu tai gali būti viena iš mūsų sistemos vystymosi krypčių.
- Ar, Jūsų nuomone, taikyti šią rinkimų sistemą Lietuvoje tiktų tik per Europos Parlamento rinkimams?
Manau, kad ji tiktų ne tik Europos Parlamento rinkimams. Tokią sistemą galvota taikyti per savivaldybių tarybų rinkimus, tačiau politikai pagalvojo, kad tai gali būti pavojinga – neva pasidarys maži „rėmai“ tarp partijų: esą susiniveliuos partijų programos. Mano supratimu, kažin ar tos programos susiniveliuotų. Priešingai, partijoms nebetektų prasmės turėti superasmenybių savo sąrašuose – nereikėtų sportininkų ar kitų žymių žmonių įtraukti į sąrašus. Nes priešingu atveju, ko gero sportininkus išrinktų, o partijos pirmininkas liktų be nieko.
Jeigu tokiai rinkimų sistemai politikai pritartų, būtų individuali politikų atsakomybė ir tuo pačiu tos politinės jėgos, kuriai atstovauja politikas, atstovavimas. Kitaip tariant, būtų tam tikras susiderinimas.
Dabar rinkėjas turi balsuoti už vieną politinę partiją, ar jis gali tokią išsirinkti? Parlamente yra 141 mandatas, todėl žmogus galbūt mato tinkamus kandidatus į šias vietas iš skirtingų partijų.
- Kokią rinkimų sistemą iš pasaulyje dabar egzistuojančių laikytumėte geriausia Lietuvai?
Mokslininkai yra bandę atsakyti į klausimą, kuri rinkimų sistema yra tobuliausia. Jie nutarė, kad tobuliausios rinkimų sistemos nėra. Tai yra įrodęs matematiškai JAV ekonomistas Kenetas Arou (Keneth Arrow). 1972 m. jis už tai gavo Nobelio premiją ekonomikos srityje. Jo teorija sako, kad iš esmės tobula rinkimų sistema negalima. Tai jis įrodė paprasčiausiais pavyzdžiais. Pasak jo, jeigu vieni žmonės nori vieno, kiti žmonės kito ir tų norimų variantų yra daugiau nei du, pavyzdžiui, trys, žmonių yra daugiau kaip trys, tokiu atveju neegzistuoja tokie balsų išsidėstymai, kad visiems tiktų.
Kalbant apie sistemas, sakykime, pati mažoritarinė rinkimų sistema turi daug trūkumų, jeigu rinkimuose varžosi, tarkime, trys kandidatai. Tarkime, du kandidatai besivaržantys tarpusavyje yra iš vienos politinės jėgos ir kiekvienas iš jų per rinkimus gauna po 30 proc. balsų, taigi bendrai jie gauna daugiau kaip pusę balsų – 60 procentų. Trečias kandidatas, kuris yra opozicijos kandidatas, per rinkimus gauna 40 proc. balsų. Taigi vieno turo rinkimų sistemoje laimi tas, kuris turi mažumą balsų visuomenėje - surinkęs vos 40 proc. balsų jis nugali savo oponentus.
Dviejų turų rinkimų sistemoje kandidatas, surinkęs daugiausia balsų pirmame rinkimų ture, gali nenugalėti, o dėl tam tikrų aplinkybių rinkimus laimėti kandidatas, kuris pirmame rinkimų ture gavo mažumą balsų. Taigi šiuo atveju vienmandatė rinkimų sistema nepasiteisina – čia nepasiteisina principas, kad rinkėjams atstovauti turi asmuo, turintis didžiausią rinkėjų palaikymą.
Proporcinėse rinkimų sistemose taip pat yra tam tikrų trūkumų – ne viskas atitinka tuos principus, kuriuos norėtųsi, kad atitiktų.
Taigi iš principo išvada tokia: geriausios sistemos nėra.
Kokia geriausia sistema galėtų būti Lietuvoje? Paprastai laikoma, kad šaliai geriausia sistema yra ta, kuri yra tradicinė, kurią rinkėjai daugiau ar mažiau supranta, ji natūraliai susiformuoja. Gaila, kad Lietuvoje yra susiformavusi ne ta tradicinė rinkimų sistema, kuri egzistavo tarpukariu. Tuomet kandidatai buvo renkami pagal jau minėtą proporcinę rinkimų sistemą.
Tačiau dabar žiūrint į žmonių nuotaikas, man atrodo, kad rinkėjai norėtų balsuoti pagal jau minėtą sistemą, kuri buvo svarstoma rinkimams į Europos Parlamentą. Manau, šis rinkimų būdas Lietuvos rinkėjams pasirodytų pats patraukliausias. Tai iš esmės atitiktų būdą, kuris buvo naudojamas per rinkimus tarpukariu.
- Kalbant apie rinkimų sistemas ir jų pasirinkimą, ar galima daryti tam tikrus apibendrinimus, kokiu principu šalys renkasi rinkimų sistemas?
Šiuo metu pasaulyje yra rinkimų sudėtingėjimo tendencija. Tą galėčiau tvirtai pasakyti. Dabar tiek proporcinė, tiek mažoritarinė rinkimų sistemos yra tobulinamos, jos tampa sudėtingesnės.
Tiesa, įdomu, kad dabar daugelis valstybių, kuriose yra problemos su demokratija, naudoja mažoritarinę rinkimų sistemą.
- Kodėl?
Todėl, kad tokiu atveju lengviau kontroliuoti rinkimus. Pavyzdžiui, galima neleisti populiariam kandidatui užsiregistruoti, populiarius kandidatus suvyti į vieną apygardą ir jie tegul tarpusavyje kaunasi, jeigu jų neišeina kitaip izoliuoti. Taip pat galima panaikinti tam tikrų kandidatų registravimą – prie ko nors prisikabinus. Arba apie populiarų kandidatą staigiai paskleisti „kompromatą“.
Kitaip tariant, mažoritarinėje rinkimų sistemoje galima prigalvoti daug įvairių „fokusų“.
Mat jeigu rinkimų sistema yra proporcinė, partijos sąrašo neregistruoti yra žymiai sunkiau. Galų gale, partijos sąrašas, jeigu jis perkops rinkimų slenkstį, turės atstovavimą.
Žinoma, proporcinėje rinkimų sistemoje irgi yra tam tikrų problemų. Pavyzdžiui, staigiai atsiranda koks nors populistinis kandidatų sąrašas. Jis žybt kaip žvaigždutė sužibo, iškovojo desetką kitą balsų ir tada kompromituoja visą partinę sistemą.
Mažoritarinėje rinkimų sistemoje viską sukontroliuoti yra žymiai paprasčiau, vietos valdžios poveikis yra nepalyginamai didesnis. Vietos valdžia už tam tikro kandidato išrinkimą ar neišrinkimą gali lengviau imtis atsakomybės.
- Kalbant apie tendencijas, ar galėtume teigti, kad senosiose demokratijose mažiau keičiamos rinkimų į parlamentą sistemos, o naujosiose – daugiau eksperimentuojama, todėl sistemos kinta?
Nepasakyčiau. Rinkimų sistemų įvairovė labiausiai klesti ne renkant parlamentarus, o renkant savivaldybių tarybų narius. Savivaldybės rinkimuose kokių tik variantų neatsiranda – ir kad tam tikrų teritorijų gyventojai būtų atstovaujami, ir kad įvairios tautybės būtų atstovaujamos, ir kad ne tik vyrai, bet ir moterys būtų atstovaujamos, kaip, pastaruoju atveju, kad yra Švedijoje. Lietuvoje irgi atsiranda tendencija, kuri, beje, yra susitarimo reikalas, kad į kiekvieną partijos sąrašą įrašomas tam tikras skaičius moterų atstovų, jaunimo atstovų. Visa tai vyksta be teisinių sistemos pakeitimų, tačiau laikantis tam tikrų besiformuojančių papročių, tradicijų.
Dar viena iš tendencijų – migracijai padidėjus, rūpinamasi ir užsienyje esančiais rinkėjais. Pavyzdžiui, numatoma, kad tam tikrą mandatų skaičių gali išsikovoti užsienyje gyvenantys rinkėjai. Kitaip tariant, tam tikras apygardų skaičius skiriamas užsienyje gyvenantiems piliečiams. Šiose apygardose jie gali išsirinkti narius, kurie atstovaus juos parlamente. Tokie pakeitimai jau įgyvendinti Prancūzijoje, Italijoje.
Lietuvoje dėl šios naujovės irgi diskutuojama. Pasaulio lietuvių bendruomenė pasisako už rezoliuciją suteikti galimybę pasaulio lietuviams ateityje rinkti po vieną arba du Seimo narius iš kandidatų, kurie yra išvykę į užsienį.
Kalbant apie kitas tendencijas pasaulyje, esama įdomių judėjimų. Vienas iš judėjimų siekia suteikti balsavimo teisę žmonėms su psichine negalia. Siekiama ieškoti būdų, kad jie galėtų integruotis į visuomenę, todėl norima jiems suteikti rinkimų teisę. Tokie judėjimai yra aktyvūs Didžiojoje Britanijoje, Australijoje.
Dar vienas įdomus judėjimas – leisti tėvams balsuoti už vaikus. Norima pasiekti, kad kiek šeima turi vaikų, tiek balsų šeimai būtų suteikiama. Toks judėjimas aktyvus Vengrijoje. Tačiau aš abejoju, ar šio judėjimo iniciatoriai pasieks savo tikslų. Mat nėra aišku, kuris iš tėvų turėtų balsuoti už vaiką – tėtis ar mama. O jeigu jie nesutaria?
- Dar viena iš naujesnių balsavimo formų - išankstinis ir nuotolinis balsavimai. Kada šios balsavimo formos atsirado?
Specialiai šia tema nesidomėjau, tačiau tai greičiausiai atsirado tik XX amžiuje. Kai kuriose valstybėse šis balsavimo būdas atsirado visai seniai.
- O kada Lietuvoje atsirado minėtos balsavimo formos? Ar šie balsavimo būdai naudoti ir nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje?
Abi galimybės nepriklausomos Lietuvos istorijoje atsirado tik po 1990-ųjų. 1992 m. kartu su Seimo rinkimais vyko rinkimai dviejose savivaldybėse – Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Šiose savivaldybėse tuomet buvo įvestas tiesioginis valdymas. Per tuometinius Seimo rinkimus buvo galima išankstiniu būdu balsuoti paštu. Ateini į paštą, pateiki savo dokumentą ir balsuoji. Arba paštininkas ateina pas tave į namus. Visas išankstinis balsavimas tuomet vyko panaudojant pašto vokus. Tavo balsas ėjo į tavo rinkimų apylinkę.
Savivaldybių tarybose per 1992 m. rinkimus liko senoji tvarka, dar nuo tarybinių laikų. Tuomet išankstinis balsavimas atrodė taip – kelios dienos iki rinkimų buvo galima ateiti į rinkimų komisiją ir balsuoti. Atsimenu, kiek mes tada gavom skundų iš Vilniaus rajono (dėl galimų rinkimų tvarkos pažeidimų – V.B.).
Tuomet dar buvo kolūkiai. Štai organizuojamas balsavimas kolūkyje. Principas buvo maždaug toks: už vieno stalo sėdi rinkimų komisija. Netoli sėdi kolūkio kasininkas, kuris moka avansą. Jeigu nori gauti avansą, turi praeiti balsavimo procedūrą, balsuoti ir tada gali eiti pasiimti avanso. Valdžia šalia sėdi ir prižiūri, kad rinkėjai balsuotų.
Nuotolinis balsavimas taip pat atsirado 1992-aisiais per parlamento rinkimus. Užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai galėjo balsuoti Lietuvos ambasadose ir konsulatuose. Tai buvo pirmas kartas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kada užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai galėjo atiduoti savo balsą Seimo rinkimuose.
Manau, kad nuotolinis balsavimas – tai pokario išradimas. Tik tada jis atsirado ir kai kuriose kitose šalyse. Tuomet sparčiai vystėsi ryšiai, susisiekimas. Anksčiau koks čia buvo galimas nuotolinis balsavimas, jeigu traukinys su balsais važiuos arba garlaivis plauks pora savaičių.
- Kalbant apie nuotolinį balsavimą, ką manote apie siūlymus keisti dabartinę tvarką, kada visų užsienyje balsavusių Lietuvos piliečių balsai priskiriami vienai Vilniaus Naujamiesčio apygardai?
Ši tvarka atsirado ne iš gero gyvenimo. 1992-ais metais kaip tik buvo ta sistema, kada visų užsienyje balsavusių rinkėjų balsai galėjo būti priskirti apygardoms, iš kurių jie išvyko. Kas iš to gero? Rinkėjai nežinojo, kur save prisiskirti. Kas nežinojo ar neapsisprendė, buvo priskirti pirmai apygardai. Todėl ta apygarda ir liko. Kuo ji ypatinga? Ten yra Seimas, Seimo pastatas. Seimas renkamas, šiai apygardai ir priskiriami užsienyje balsavusių Lietuvos piliečių balsai.
Dabar yra toks prašymas, kad žmogaus balsas būtų priskiriamas tai apygardai, iš kurios jis išvyko. Jeigu dabar išsivystytų technika ir atsirastų balsavimas internetu, kuris leistų patikimai balsuoti, būtų galima rinkėjo balsą atiduoti tai rinkimų apylinkei, į kurią jis yra įrašytas.
- Kur yra didžiausia problema, kad dabar negalima leisti, kad žmogaus balsas būtų priskiriamas tai apygardai, iš kurios jis išvyko?
- Yra keletas problemų. Jeigu, tarkime, vienoje ambasadoje atsiranda tik vienas žmogus, kuris nori balsuoti rinkimuose – tokiu atveju neišvengiamai atskleidžiama balsavimo paslaptis.
Kitas variantas – vežti balsus skaičiuoti į Lietuvą. Tačiau tokiu atveju yra problemiška su laiku. Kelionė ir balsų skaičiavimas užtruktų.
Jeigu iš užsienio atkeliautų balsai ir jie lemtų balsavimo rezultatus apygardose, kurioms išvykę gyventojai priskiriami, visuomenėje kiltų abejonės rinkimų rezultatais. Būtų klausiama: kodėl tas lemiamas balsas iš užsienio atėjo, kai pagrindiniai balsai jau buvo suskaičiuoti? Taigi yra tokios problemos kalbant apie tai, kodėl balsai priskiriami vienai apygardai.
Norint daryti pakeitimus, visuomenėje turėtų būti labai didelis pasitikėjimas rinkimų organizatoriais, kurie dalyvauja visame šiame procese.
Austrija tokią balsavimo sistemą turi, kai rinkėjų balsai atkeliauja iš užsienio ir patenka į apygardas, iš kurių rinkėjai išvyko, ši šalis dėl to turi daug tokių, sakykim, kietų situacijų. Visuomenėje kartais kyla nepasitenkinimas, kad balsai iš užsienio atkeliauja po to, kai šalyje kiti balsai jau būna suskaičiuoti.
Jeigu iš užsienio atkeliavę balsai nieko nepakeičia, viskas gerai. Tačiau jeigu šie balsai tampa lemtingais ir pakeičia situaciją – rinkimus laimi kitas asmuo, kas kartais ir pasitaiko, tada, žinoma, kyla smarkus nepasitenkinimas.
- Ar Lietuvoje buvo atvejų, kai iš užsienio atėję Lietuvos piliečių balsai keitė rinkimų rezultatus?
Lietuvoje taip nutiko 1992-ais metais. Suskaičiavus Lietuvoje balsavusių rinkėjų balsus, rinkimus vienoje apygardoje buvo laimėjęs vienas kandidatas į Seimo narius. Kada atėjo lietuvių balsai iš Jungtinių Valstijų, vietos susikeitė, rinkimus laimėjo kitas kandidatas. Tada kilo didelis nepasitenkinimas visuomenėje. Tiesa, tada balsai buvo skaičiuojami Lietuvoje.
- Lietuvoje daug aistrų kelia partijų finansavimo klausimai, diskutuojama dėl to, kam leisti remti partijas ir kaip jos apskritai turėtų būti remiamos. Kokia yra Jūsų pozicija šiuo klausimu?
- Lietuvoje proveržiu laikyčiau faktą, kad juridiniams asmenims uždrausta remti partijas per rinkimus. Tačiau, mano įsitikimu, padarytas per didelis darbas, kad partijoms uždrausta gauti pinigus iš fizinių asmenų. Tikėkimės, kad tai laikinas dalykas. Tiesa, padarytas dar vienas geras dalykas – vieną procentą savo gyventojų pajamų mokesčio mes tiesiogiai, nebūtinai per biudžetą, galime suteikti politinėms partijoms.
Skandinavijos šalyse valstybei remti politines partijas yra normalus dalykas. Skandinavams keista, kaip mes taip mėgstam keikti savo politines partijas ir nenorim joms skirti pinigų. Jiems suprantama, kad partijų finansavimas yra reikalingas, kad negali tas finansavimas būti per daug dosnus, tačiau kad partijos konkuruotų, kad partijos būtų pakankamai stiprios - toks finansavimas būtinas. Nes stiprios partijos – valstybės stiprumo požymis, viena vertus. Kita vertus, tai valstybės stiprumo garantas. Jeigu turėsim nustekentas partijas, jos vis tiek bus valdžioje. Tuomet turėsim nustekenamą valstybę, kurioje populistiniai dalykai bus išbandomi, bus prastas valstybės valdymas.
Čia kaip ir su studentais. Jeigu nori, kad studentas būtų geras specialistas turi į jo mokslus įdėti. Tikėtis, kad iš prastai finansuojamo studento, puspadžiu, be stipendijos maitinamo išaugs aukštos klasės specialistas, kuris spręs valstybei reikalingus uždavinius – neverta.
Taip ir partijų atveju. Galbūt kažkam ir labai gaila tų pinigų, bet partijoms Lietuva skiria, lyginant su kitomis valstybėmis, kuriose taip pat yra biudžetinis finansavimas, labai mažus pinigus. Tačiau vis tiek dėl tų pinigų partijoms skyrimo Lietuvoje yra didžiulis nepasitenkinimas.
Lietuvių patarlė sako paprastą dalyką: kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Tegul partijos sėdi valstybės, tautos vežime ir joms giesmę gieda, o nesižvalgo iš kur gauti litą kitą, kad galėtų savo žodį pasakyti.
