Kone namų sąlygomis sukonstruotų mašinų techniniai parametrai atrodė ne ką prastesni. Vis dėlto šiandien net ir didžiausi elektromobilių entuziastai pripažįsta, kad jų optimizmas buvo kiek nepamatuotas.
Prognozės svaigino
Skirtingomis metodikomis ateities eskizus piešiantys ekspertai dievagojasi, esą jau 2020-aisiais dešimtadalis mašinų, išriedančių iš automobilių pardavėjų salonų, turės elektros motorus. Iki 2050-ųjų pusę viso civilizuoto pasaulio transporto parko sudarys elektromobiliai.
Kai kurie įvykiai iš tiesų liudijo, kad tokios prognozės ne tik realios, bet netgi pernelyg nuosaikios. Pavyzdžiui, „Nissan“ paskelbus, kad priimami užsakymai pirmajam serijinės gamybos elektromobiliui „Leaf“, per 3 dienas šį aparatą įsigyti panoro beveik 7 tūkst. amerikiečių. Arba 10 proc. daugiau nei buvo planuojama pagaminti per visus pirmuosius metus.
Manoma, kad rinkoje pasirodžius trečios kartos ličio baterijoms, kurios leistų lengvajam automobiliui įveikti 300 km atstumą bei jas įkrauti per 15 min., elektromobilių gamyba galėtų sudaryti iki 60 proc. visų nuo konvejerio nuriedančių lengvųjų automobilių skaičiaus.
Kai kurie specialistai tikino, kad apie 2016-uosius visame pasaulyje parduodama apie 1,2 mln. elektromobilių kasmet. Toks augimas yra tikras technologinis sprogimas.
Eksperimentų kronika
Pirmieji lietuvaičių pradėti projektai, kurių metu vidaus degimo varikliai buvo pakeisti elektros motorais, atrodė pavydėtinai sėkmingi. KTU studentas Laurynas Jokužis (šiuo metu Laurynas be kita ko užima Lietuvos elektromobilių asociacijos vadovo postą) 2010-aisiais sukėlė lengvą pavydo priepuolį visiems vaikėzams pristatęs „elektrolerį“. T. y. „Peugeot“ fabrike nuo konvejerio nuriedėjusį motorolerį „Jet-Force“, per porą metų trukusio krapštymosi garaže paverstą elektriniu motoroleriu „E-FORCE“. Su 32 kW galios varikliuku, neskleisdamas jokio garso, elektroleris sprinto rungtyje įtikinamai nokautuodavo benzininius analogus. Su pilnai pakrautomis naujomis kiniškomis baterijomis „E-FORCE“ galėjo nuvažiuoti apie 80 km. T. y. daugiau, nei su pilnu sportiniu benzininio motorolerio baku.
Beje, perdirbant „Toyota Aygo“ automobiliuko kėbule nebuvo išgręžta nė viena papildoma skylė ar atlikta kokia kita mechaninė intervencija. T. y. pasyvaus saugumo parametrai visiškai nepakito. Bene vienintelis pokytis – į galinę mašinos dalį perkelta dalis akumuliatorių, todėl svorio centras dabar beveik tolygiai pasiskirto abiem ašims.
Kiek vėliau šiauliečiai nustebino savadarbiu „Electron Twingo“, pagamintu įprasto 2002-ųjų modelio „Renault Twingo“ pagrindu ir galėjusiu nuvažiuoti maždaug 80-100 km. Vilniečiai iš kompanijos „Arginta“ 2012-aisiais su pačių perdirbtu „Electric Car FIAT Panda“ nepabijojo dalyvauti mėgėjiškose ralio varžybose.
2013-aisiais transportininkų teismui buvo pristatytas hibridinis „sunkvežimį „iPHEV Iveco Daily“ (akronimas „ipHEV“ reiškia Intelligent Plug-in Hybrid Electric Vehicle). Tai bendras įmonių „Transmitto“ ir „Elinta“ eksperimentas, kurio metu krovininė mašina buvo „apženyta“ su 74 kW elektros varikliu ir papildomu baterijų komplektu, leidusiu vien elektra įveikti maždaug 30–40 km. Hibridinė technologija sunkvežimio degalų sąnaudas leidžia sumažinti beveik trečdaliu ir pastebimai pagerinti dinamiką.
Laikas verslui
Po beveik ketverius metus trukusių eksperimentų ir savadarbių elektromobilių tobulinimo, net ir patys aktyviausi saviveiklininkai nurimo (bent jau viešoje erdvėje) taip, tarsi jų entuziazmo baterijos būtų išsekusios. L. Jokužis, komentuodamas esamą situaciją teigė, kad įsivyravęs štilis toli gražu nereiškia pasikeitusių nuostatų ar pakoreguotų ambicijų „užkariauti pasaulį“.
