Lietuviškasis Dakaras
Didysis „4x4 Perimetras“ vadinamas lietuviškuoju Dakaru. Tai ilgiausios ir sudėtingiausios ralio reido varžybos šalyje. Ir iš tiesų „Sport“ klasėje važiuoja Dakaro technika: Edvinas Juškauskas su Aisvydu Paliukėnu lėkė buvusiu Vaidoto Žalos „Toyota Hilux“, Vaidotas ir Edmundas Mockai vairavo kadaise Antano Juknevičiaus pietų Amerikoje kankintą Dariaus Biesevičiaus sukonstruotą „Mebar“ bolidą. Sportininkai turėjo įveikti kone 500 kilometrų greičio ruožų, išsimėčiusių po visą Lietuvą.
Tačiau yra ir antrasis, tas tikrasis „4x4 Perimetras“, kurį važiuoja turizmo įskaitos dalyviai. Tai 2000 km Lietuvos pasienio ruožu bekele, išskirstyti į 6 etapus, kuriuos reikia įveikti per 60 valandų. „Tourism“ įskaitoje gali dalyvauti kiekvienas. Galite ir jūs sėsti prie savo visureigio vairo ir stoti prie starto linijos.
Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad BMW X5 ar „Nissan Qashqai“ nėra visureigiai, su didesnio pravažumo mašinėlėmis nė nebandykite lysti į „Perimetrą“, toli reikės traktoriaus ieškoti, nepravažiuosite, sulaužysite mašiną. Šios lenktynės jau pirmame etape parodo, kiek visureigiškas yra jūsų visureigis. O ir vien gero visureigio nepakanka – pravartu pasirūpinti bekelei skirtomis padangomis.
Mes šį iššūkį nusprendėme įveikti lengvuoju metodu. Keturiese: šių eilučių autorius Egidijus Babelis, komandą subūręs ir jai ekstremalią turistinę išvyką iniciavęs Paulius Sviklas, kuris po trečiojo etapo didvyriškai iškeliavo namo, ir du fotografai nuotykių entuziastai: Lukas Balandis ir Valdas Kopūstas.
Perimetrui reikia tikro „džipo“
Automobilis taip pat toks, kuriam „4x4 Perimetras“ turėtų būti tarsi lengvas pasivažinėjimas. Galbūt esate matę, Vilniaus „Jeep“ atstovybė „Autobrava“ turi demonstracinį „Jeep Grand Cherokee“, ant kurio šono puikuojasi užrašas „Džipas yra tik vienas“. Tai mūsų „džipas“ buvo dar „džipiškesnis“, nei „Grand Cherokee“: pirmojo pasaulio istorijoje visureigio „Willys Jeep“ proanūkis, mažiausią atstumą nuo obels nuriedėjęs iš visų „džipų“ pasaulyje, keturių metų amžiaus „Jeep Wrangler“. Ne pats kiečiausias ir visureigiškiausias „Rubicon“, bet standartinės „Sahara“ versijos. Vis vien su visais varomais ratais, lėtinančia pavara, blokuojamais diferencialais, kaip priklauso. Ir dar odiniu salonu, su klimato kontrolės sistema ir puikiai garso aparatūra komfortui.
Varžybos – daugiau nei 60 valandų
„4x4 Perimetrui“ reikia paskirti kone savaitę. Veiksmas prasideda trečiadienio vidurdienį. Tuomet Druskininkuose vyksta dalyvių registracija, vakare – kilometro ilgio prologas ir galiausiai vėlyvas instruktažas dalyviams. Toks vėlyvas, kad organizatoriai pratindami prie sunkumų neleidžia išsimiegoti jau pirmąją naktį. Gulame į lovas gerokai po vidurnakčio, o prie starto linijos į pirmąjį etapą pasiruošę stovime jau 6 ryto.
Aš, šių eilučių autorius ir Paulius jau esame važinėję po tokius nuotykius su kelio knygomis, tad lenktynes pradedame pirmieji. Paulius – prie vairo, aš – kelrodžio pozicijoje. Pirmasis greičio ruožas – 480 km, jam įveikti skirta 11 valandų. Startuojame iš Druskininkų į Lietuvos pasienį ir judame juo prieš laikrodžio rodyklę.
Geriau nei bet kokia pusryčių kava organizmą prižadina navigacija Dzūkijos miškeliuose. Vieno etapo kelio knygoje – kone pusantro šimto puslapių. Posūkiai – kas kelis šimtus metrų miško kvartalynių susikirtimuose, kur skirtingomis trajektorijomis kertasi bent po 5 ar 6 vieškelius. Frazeologizmas „tamsus miškas“ čia įgauna tiesioginę prasmę.
O automobiliui tie miškeliai – pirmasis tvirtumo išbandymas. Siauri smėlingi keleliai, duobėti lyg spuoguotas paauglio veidas dar išraizgyti amortizatorius iš tvirtinimo taškų išmušti galinčiomis medžių šaknimis. Dėl aukštų pozicijų su visiškai standartine pakaba mes nekovojame, greičiausių „turistų“ su stipriai modifikuotais visureigiais, kurie ir ne vieną „sportininką“ aplenktų, tikrai nepasivysime, tačiau ropoti negalime, turime tilpti į laiko normą. 480 km atstumą reikia įveikti per 11 valandų. Tada bus duotas startas kitam etapui.
Jei jau nespėtume, visada buvo galima išsukti iš pasienio miškų į pagrindinius kelius ir važiuoti jais link etapo finišo, kaip tą kone kiekviename etape darė dideliu ir nerangiu „Toyota Land Cruiser V8“ važiavę kolegos, tačiau mūsų „džipas“ ne toks jau didelis ir gerokai vikresnis, o tikslą užsibrėžėme: surinkti visus taškus, įveikti visą trasą ir tilpti į visas laiko normas.
Kratantis miškais tie kilometrai sukasi gerokai lėčiau nei norėtum. Žinoma, kartkartėmis išlendi į kelelį, kartais tenka net po kelis kilometrus ir asfaltu pavažiuoti. Tačiau laiko atsigriebti ten negalima: kiekviename automobilyje sumontuoti GPS davikliai, organizatoriai akylai žiūri, ar nėra viršijamas greitis, už jį – didelės laiko ir piniginės baudos.
Tvarka tokia, kad policijos taip nebijai kaip organizatorių. Juk jei policija nemato, tai niekas ir nenubaus už greičio viršijimą, ar ne? Nepagautas – ne vagis. O čia lenktynių arbitrų tu esi sekamas visą laiką. Tad lenktynės vyksta ne išvažiavus į žvyrkelius, o būtent bekele. Juk žvyrkeliuose ir kituose keliuose Lietuvoje maksimalus leidžiamas greitis yra 70 km/val. O jūs pavažiuokit kvartalyne ar dviem vingiuotomis vėžėmis tarp medžių per jų šaknis 70 km/val.
Greičiausi su geriausiomis važiuoklėmis tokį greitį beveik ir pasiekia. Mes kalendami dantimis ir daužydami stuburus pirmąjį etapą įveikėme per 10 valandų ir 8 minutes. Sustoję buvome tik kartą.
Purvo kamufliažas garantuotas
Pirmąjį etapą baigėme jau liūtyje. Tačiau tik sustojome Sariuose, debesys prasisklaidė, išlindo saulė. Išsimaudėme, užsikimšome skrandžius Valdo kotletais ir 20 val. vėl į startą. Su Pauliumi persikraustėme į galą poilsiui – po paraliais, kiek čia vietos! Penkiaduriame „Wrangler“ ir išsidrėbti galima.
Valdas – prie vairo, Lukas griebė kelio knygą į rankas. Jų laukė, rodos, ne itin ilgas, pustrečio šimto kilometrų ruožas nuo Sarių iki Zarasų. Bet tai buvo vienas įspūdingiausių ir linksmiausių ruožų perimetre, kuriame buvo absoliučiai visko – nuo vingiuotų žvyrkelių per kalvas iki rimtos bekelės, kurią dar rimtesne padarė nesenai praūžusi liūtis.
Po lietaus pievos pažliugo ir kieta danga gana greitai tapo pudingu. O kai per ją prieš mus dideliu tempu pravažiavo dar 15 visureigių traktorinėmis padangomis, mums teko murkdytis purvo voniose. Nebuvo kitų variantų, vietomis į pliurzę reikėjo šokti sukaupus pakankamą greičio atsargą ir laikant akceleratorių iki dugno tikėtis, kad beveik iki langų košėje paskendęs automobilis iš inercijos dar nučiuoš iki kieto pagrindo.
„Jeep Wrangler“ net be lėtinančios pavaros sunkiausius bekelės ruožus įveikė ganėtinai lengvai. Stojome porą kartų keliolikai sekundžių priekinius žibintus nuvalyti.
Itin visureigiško antrojo etapo finišą pasiekėme apie antrą valandą po vidurnakčio. Kompanija dar sugalvojo palapinę išsiskleisti. Iki 5-os ryto spėjome išmiegoti po geras dvi valandas. Aušra parodė, kad mašiną perdažėme. Iš juodos ji visa pasidengė storu sluoksniu matinio rudo purvo spalva. Gal tik ant stogo keli ruoželiai originalių juodų dažų buvo matyti.
Šiaurės Lietuva – kankinanti nuobodybė
Tik auštant startavo 3 etapas. Dar 470 km. Vėl susikeitėme vietomis. Valdas su Luku į galą, aš prie vairo – Paulius šturmanauti. Norėjau aš bekelės, norėjau sudėtingų pažliugusių keliukų, bet šiaurės Lietuva ir pasienis su Latvija – per daug lygus ir civilizuotas. Kone visi kilometrai driekėsi žvyrkeliais ar traktoristų nuvažinėtomis provėžomis tarp dirbamų laukų. Žemdirbių kraštas. Nei aš labai turėjau veiklos prie vairo, nei Paulius rodydamas man kelią.
„Už kilometro į dešinę. Už 500 metrų į kairę. Už pusantro kilometro į dešinę...“ Ir tarp sankryžų tiesiai. Čia lėkdamas žvyrkeliais atradau vieną man nepatikusį mašinos trūkumą – neišsijungia ESP sistema. Važiuojant lėtai, bekele, antipraslydimą galima išjungti, bet kai plačioje žvyro sankryžoje su geru matomumu stabdydamas ir staigiau pasukdamas vairą užsuki mašiną šonu dar prieš posūkį išvažiavimo kryptimi, sistema vis vien paniškai tave stabdo ir neleidžia akceleratoriumi šonu išnešti kėbulo į išvažiavimo trajektoriją. Prarandamas greitis.
Po poros šimtų kilometrų pasidarė nuobodu. Veiksmo jokio, natūralu, pradedi žiovauti. Dairytis aplink. Ir čia lekiant 70 km/val. greičiu tokiais lygiais vieškeliais tarp laukų atsiranda bene didžiausi pavojai: tai tarp žolių pasislėpusios duobės ar akmenys, iki kurių neturi šansų spėti prisistabdyti. Kali į duobę taip, kad, rodos, mašina pusiau perlūš. Gale snūduriuojantys keleiviai galvomis bando stogą pramušti. Ir tokių smūgių per tą pusę tūkstančio kilometrų nesuskaičiuojama daugybė. Bet po 9 valandų mes atsidūrėme tarpiniame finiše Ventoje su visiškai sveiku „Wrangler“.
Naktis pajūryje
Ketvirtas – antrasis naktinis etapas, kurio startas – 9 vakaro. Iki 4 ryto reikia apvažiuoti visą pajūrio regioną ir atsidurti prie Rambyno kalno. 370 km. Prie vairo sėda Lukas, Valdas ima kelio knygą į rankas, o aš, kad jau Paulius mus paliko ir išlėkė namo, bandau įsiraizgyti gale ir pailsėti. Vis tik jau antra para važiavimo. Pavyko nusnūsti asfalto kelyje nuo Šventosios iki Klaipėdos. Paplūdimiu važiuoti niekas neleidžia, po kurortus blaškytis irgi nėra ko, tad ši dalis sutrumpinta.
Užtai grįžus į pasienio ruožą su Kaliningrado sritimi palei Nemuną gerokai po vidurnakčio nuovargį pajautė ir likę ekipažo nariai. Šiek tiek pagrybavome, bet finišą pasiekėme laiku. Nors dabar laiko poilsiui iki kito etapo starto, kuris turėjo būti 8 ryto, buvo daugiau, kompanija nebesivargino statyti palapinės. Kur prisiparkavome, ten trise mašinoje ir užlūžome. Išmiegojome visas tris valandas. Rodos, net persimiegojome.
Penktasis etapas – vienareikšmiškai gražiausias. Nuo Rambyno iki Kalvarijos pasienio posto su Lenkija. 250 km, daugiausia palei Lenkijos pasienį. Važiavom daugiausia keliukais, tačiau žvyriniais, susuktais per kalnelius, „raliniais“. Vienas malonumas vairuoti. O pro langą – fantastiškos Dzūkijos kalvos. Nuvažiuokit, pasivažinėkite aplink Vištytį, sunku net nupasakoti, kaip ten gražu. Lėkėme su vėjeliu ir ruožą įveikėme greičiau nei per 5 valandas. Paskutinis etapas – simboliniai 113 km vėl grįžtant šakotais automobilį laužančiais pušynų keliukais į Druskininkus.
Didžiausias herojus – automobilis
2 000 km ir beveik trijų parų maratonas bekele buvo sudėtingas ekipažui, tačiau kai kompanija gera, jį ir įveikti lengviau. Įspūdžių – pilnos kelnės. Pirmą kartą jį važiavę Valdas ir Lukas neslėpė, kad „4x4 Perimetras“ pranoko šių bekelės entuziastų lūkesčius. Buvo visko – nuo nuobodžių ir migdančių žvyrkelių, sudėtingos navigacijos klaidžių kelių miškais, įspūdingo kraštovaizdžio, kurio joks paprastas žmogus negalėtų pamatyti iki tikros sudėtingos bekelės ruožų.
Tačiau labiausiai nustebino mūsų penktasis komandos narys – „Jeep Wrangler“. Ne veltui jį tekste minėjau tiek mažai, nes jis tiesiog dirbo savo darbą ir nereiškė absoliučiai jokių kaprizų. Atvirai nesitikėjau, kad ši mašina taip lengvai atlaikys tokius iššūkius.
Kai paskutinį kartą su Pauliumi važiavome aplink Lietuvą perimetru su „Nissan Navara“, jau po pirmojo etapo vairas kreivai stovėjo. Laiko normos ir trasos visiškai neatlaidžios technikai, ir čia lekiant natūralu tikėtis, kad reikės ką nors remontuoti. O čia variklio dangtį pakėlėme tik vieną kartą ir vienintelis mus ištikęs gedimas buvo nusimovusi langų apiplovimo žarnelė. Kone trys iš keturių ekipažų savo poilsio valandas leido remontuodami savo automobilius. Mes valgėm arba miegojom.
O juk mašina gavo tiek baisių smūgių, kad turėjo lūžti pusiau ar subyrėti dalimis. O čia net salone jokių naujų girgždesių neatsirado, nors automobilio rida (daugiau nei 100 000 km) ir kėbulo apibraižymai liudijo, jog panašių perimetrų jis ne vieną įveikęs. Po finišo grįžę namo, išleidę 20 eurų savitarnos plovykloje vien tam, kad atplautume automobilį, jį dar pakėlėme apžiūrai. Visi mazgai kaip nauji. Nors pilk degalus ir dar vieną ar du perimetrus važiuok. Arba nupoliruok mašiną ir į saloną statyk.
Ekipažas grįžo namo ir ilgam krito į lovas. Lengviausiai „Perimetrą“ atlaikęs herojus buvo „Wrangler“, kuris po šių 2 000 km varžybų surado bent keturis naujus gerbėjus.