– Dabar esate VšĮ „Pasaulio ralio čempionatas Lietuvoje“ direktorius bei pripažintas autoritetas pasaulinėje automobilių sporto bendruomenėje. Gal galite papasakoti apie savo karjeros pradžią?
– Automobiliu sportu pradėjau domėtis gana seniai, dar studijuodamas. Galima sakyti, kad 1980 - aisiais pradėjau karjerą įsidarbindamas mechaniku pas Igor Charitopula, kuris tuo metu buvo Lietuvos ir Tarybų sąjungos ralio rinktinės narys. Jam padėjau automobilius ruošti varžyboms apie trejus metus. Tada mane parėmė „Kaišiadorių paukštynas“ ir atidavė seną automobilį, kuriuo ir pradėjau lenktyniauti.
Apie 1987 m. Latvijoje su naujutėle „Lada Samara“ apsivertė Eugenijus Tamulevičius, o jo apgadintas sportinis automobilis atiteko man. Juo startavau, o vėliau ir tęsiau karjerą Lenkijoje iki Lietuvos nepriklausomybės. 1991 m. baigiau lenktynininko karjerą ir likau dirbti automobilių sporte Lenkijoje, vėliau mano profesinis kelias pasuko į Italiją.
– Gal galite plačiau papasakoti apie karjeros laikotarpį Italijoje?
– Dar dirbdamas Lenkijoje susipažinau su nemažai Italijos lenktynininkų, komandų vadovų ir savininkų. Vienas iš jų, yra Pierfrancesco Zanci, su kuriuo tapome puikiais draugais. Pierfrancesco Zanchi turėjo „Subaru Italia“ komandą, taip pat „Aitmont racing“ komandą, važiavusią WRC su pilotu Gigi Galli priešakyje. Vėliau P. Zanchi vadovavo „Skoda motosport team“ pasauliniam projektui, iš kurio atsistatydino tik prieš pusmetį.
Taigi P. Zanchi kviesdavo mane stažuotis į jo komandas, žiūrėti, kaip vyksta treniruotės ar pasiruošimas. Taip pat 4 metus iš eilės teko dalyvauti „Monza rally show“, dar žinomam kaip žvaigždžių ralis, kuriame startuoja apie 40-50 WRC automobilių. Dėka Pierfrancesco teko pamatyti visą organizacinę virtuvę iš arti, susipažinti su Valentino Rossi, kuris šias varžybas laimėjo su „Subaru“ ir „Ford“ automobiliais, ruoštais „Aitmont racing“.
Taip pat Italijoje daug bendravau ir su Amato Ferrari, kuris buvo žiedinių lenktynių sportininkas, o dabar ruošia visus „Ferrari“ automobilius, kurie nevažiuoja F1 lenktynėse. Jo komandoje - net 5 buvę F1 pilotai, tarp kurių yra ir visiems gerai žinomas Giancarlo Fisichella.
Per daugelį praleistų metų Italijoje, tapau jų draugu ir, galima sakyti, šeimos nariu. Pietų valstybėse labai svarbu asmeniniai santykiai ir rekomendacijos, todėl, turėdamas puikius ryšius, sukaupiau labai daug patirties, mačiau, kaip ruošiamos geriausios komandos, laimimi tarptautiniai titulai, kaip organizuojamos aukščiausio lygio varžybos pasaulyje. Šią patirtį stengsiuosi išnaudoti ir organizuodamas WRC etapą Lietuvoje.
– Po Italijos vėl grįžote į Lenkiją, prisidėjote ir prie WRC etapo šioje šalyje organizavimo 2009 m. Kokie Jūsų santykiai su Lenkijos automobilių sporto federacija (PZM)?
– Taip, 2009 m. buvau Lenkijos WRC etapo organizatorių gretose. Dabartinė Lenkijos automobilių sporto federacija man labai daug padėjo, kai tik pradėjau karjerą Lenkijoje. Jie mane rėmė tiek finansiškai, tiek morališkai. Mes visi tapome tikrai artimais draugais. Dabar lenkai į mane žiūri kaip į tikrą profesionalą ir žino mano patirtį bei ryšius Tarptautinėje automobilių asociacijoje (FIA). Aš labiau žinomas Lenkijoje ir Italijoje, nei Lietuvoje (šypsosi).
– Kaip vėl pasukote į Lietuvą ir pradėjote bendradarbiauti su Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF)?
– Dar nuo 1985 m. mes Lenkijoje visada turėjome slaptą svajonę rengti Lenkijos ir Lietuvos čempionatus. Deja, tai padaryti pavyko tik beveik po 30 metų. Bendras etapas buvo surengtas šiemet kartu su „Kauno rudeniu“. Aš prie renginio organizavimo prisidėjau prašomas Lenkijos federacijos, kai Ramūnas Šaučikovas po pusės metų derybų ir detalių derinimo pasitraukė iš LASF ralio komiteto pirmininko pareigų. Lenkai paprašė, kad padėčiau viską sustyguoti. Organiztorių dėka viskas baigėsi gerai ir „Kauno ruduo“ tapo puikia švente automobilių sporto gerbėjams.
Tais pačiais metais nusprendžiau padėti ir Dominykui Butvilui. Sudariau planą, pagal kurį dirbame. Dabar jis startuoja vienoje geriausių ir turtingiausių Lenkijos komandų. Taip pat stažavosi Belgijoje, Italijoje. Buvome nusprendę atlikti kelias treniruotes su Europos automobilių sporto mega žvaigžde Piero Longhi, deja, pasiruošimas Prancūzijoje jam to padaryti neleido. Visgi mums sutiko padėti kitas mano bičiulis - Luca Rossetti – 3 kartus triumfavęs Europos ralio čempionate.
Galiausiai, Lenkijos atstovai norėjo, kad koordinuočiau WRC etapo reikalus tarp abiejų šalių. Iškart radome bendrą kalbą su LASF prezidentu Gintaru Furmanavičiumi ir taip kartu pradėjome istorinį Lietuvos automobilių sportui projektą – Pasaulio ralio čempionato etapą Lietuvoje.
– Gal galite palyginti, kaip vyko pasiruošimas WRC etapui Lenkijoje 2009 m. ir dabar? Ar kažkas pasikeitė?
– Pasiruošimai visiems etapams vyksta labai panašiai. Viską iki pačių smulkiausių detalių apibrėžia FIA nuostatai, kuriais vadovaujantis ir yra organizuojamas renginys. Vienas svarbiausių dalykų - biudžetas ir tai, ką sau gali ar negali leisti organizatorius. Pavyzdžiui, Portugalijoje biudžetas yra net kelis kartus didesnis nei Lenkijoje.
Viena Lietuva niekada negalėtų surengti tokių varžybų. Vien šias varžybas reikia apdrausti 10 mln. eurų suma. Tai labai dideli pinigai ir rizika. Labai gerai, kad turime puikius partnerius - PZM, kurie patys valdo apie 1 mlrd. zlotų turto ir yra labai didelė organizacija, jungianti visas technines šakas – automobilius, motociklus, kartingus ir net dviračių teises išduoda.
– Kaip vyksta pasiruošimas etapui Lietuvoje ir Lenkijoje?
– Praktiškai viskas vyksta pagal numatytą planą. Baigėsi vienas iš etapų, kuriame rinkome trasas ir greičio ruožus, sudarėme laikus. Lietuvoje bus pravažiuota apie 300 km pirmyn ir atgal, vyks treniruotės, bus įrengta serviso, kuro, pergrupavimo zona, viską reikia sutvarkyti, sustyguoti. Laukia dar labai daug darbo.
Lenkai norėtų didesnės savo serviso zonos, nes dabar mato, kad Mikolaikuose gali neužtekti vietos. Jei palygintume su Portugalija, tai gamyklinės komandos kaip „Volkswagen“ ar „Hyundai“ ten turėjo keturaukščius namus, dar dvigubai tiek ploto užėmė pagalbinės zonos.
Labai svarbu ir tai, kaip prisidės valstybė. Jei vėl paimtume Portugalijos pavyzdį, kuriame ką tik baigėsi WRC etapas, tai matytume, kad ten didžiausias renginio rėmėjas yra valstybės turizmo departamentas. Taip pat glaudžiai bendradarbiauja ir pagalbos tarnybos, kurios greičio ruožus uždaro prieš parą. Pavyzdžiui, Lietuvoje greičio ruožai yra uždaromi tik 2-4 valandos prieš varžybas.
– Kaip Lietuvos greičio ruožus įvertino FIA WRC vadovė Michele Mouton?
– Ją šokiravo mūsų trasų greičiai. Michele Mouton pati vairuodama išbandė visus greičio ruožus ir buvo labai nustebinta, kad trasoje galima pasiekti tokius didelius greičius. Iš vienos pusės tai yra labai įdomu ir daug adrenalino, tačiau tuo pačiu ir labai pavojinga.
Pavyzdžiui, Portugalijoje vidutinis greičiausio ruožo greitis buvo apie 100 km/h, kai Lietuvoje sportininkai galės pasiekti iki 140 km/h. Tačiau WRC važiuoja tikri profesionalai ir jie tikrai susitvarkys su mūsų trasų iššūkiais.
– Ko gali tikėtis žiūrovai?
– Visi į varžybas atėję automobilių sporto aistruoliai gaus istorinę galimybę pamatyti geriausius pasaulio sportininkus, kurie skries įdomiomis ir greitomis trasomis. Garantuoju, kad puikių akimirkų tikrai užteks.
Planuojame įrengti 6-7 žiūrovų zonas, į kurias jie patekti galės tik nusipirkę bilietus, todėl raginu juos įsigyti iš anksto ir atvažiuoti anksčiau. Gal net geriausią vietą užsiimti iš vakaro, nes norinčių pamatyti yra daug. Jau dabar gauname labai daug klausimų iš skandinavų ir estų, kurie nori atvykti.
Tikimės, kad mūsų žiūrovai bus tvarkingi, laikysis saugumo reikalavimų ir turės nuostabų reginį bei puikiai praleis laiką.