Apie autosporto iššūkius ir galimybes moterims kalbamės su Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) generaline sekretore Renata Burbuliene.
- Simboliška, kad apie moteris autosporte kalbamės Tarptautinę moters dieną. Kokią prasmę jūs matote joje? Ar moterų emancipacija pasiekė ir šią sporto šaką?
Visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, kalbėjimas apie moteris autosporte dažnai sukelia diskusijas, o kartais net visuomenės pyktį. Vis dėlto, keičiantis moterų ir vyrų vaidmenims šiuolaikiniame pasaulyje, mes vis dažniau toleruojame žmonių pasirinkimus ir mažiau diskriminuojame dėl lyties. Manau, kad Y karta jau pralaužė daug ledų ir tikiuosi, kad Z kartai lyčių lygybės klausimų svarstyti paprasčiausiai nebereikės.
Žinoma, pasaulyje moterų padėties klausimu yra ir stipriai įsišaknijusių religinių ir kultūrinių barjerų, pavyzdžiui, visose musulmoniškose šalyse. Požiūrį pakeisti yra daug lengviau nei kultūrinius barjerus. Tačiau įkvepianti iranietės autosportininkės Laleh Seddigh istorija įrodo, kad net tokiose šalyse viskas įmanoma, jei tik to sieki.
Sulaukusi 13 metų mergina, padedama savo tėvo, gavo Irano valdžios malonę – teisę lenktyniauti. Dalyvavimas lenktynėse moterims buvo draudžiamas, tai grėsė areštu ar net mirties bausme, todėl Laleh kelias link pripažinimo nebuvo lengvas. Kai savo šalyje ji tapo žiedinių lenktynių čempione, šalies televizija nutraukė transliaciją ties epizodu, kai ji lipa ant nugalėtojos pakylos. Dabar L. Seddigh Irane dirba autosportininkių trenere, su įkvepiančia istorija keliauja po pasaulį ir skatina moteris dalyvauti automobilių sporte.
- O kokie mitai, kalbant apie automobilių sportą, vis dar egzistuoja?
Tikriausiai daug žmonių, paklaustų, su kuo jiems asocijuojasi automobilių sportas, pirmiausiai įvardintų degalų ir tepalų kvapą, purvą, įniršusius vyrus, nesaugumą, brangumą ir pan. Nuomonę susidarome remdamiesi savo žiniomis, o apie automobilių sportą visuomenė žino ne tiek ir daug.
Daugelį barjerų dar vaikystėje sukuria tėvai, skirstydami sportą į vyrišką ir moterišką, todėl mitas „automobilių sportas – vyrams“ vis dar gajus. Juk dauguma tampame ratuotais eismo dalyviais ir nebeskirstome, kas gali sėsti prie vairo, o kas ne. Sporte skirtumas tik tas, kad trasoje dar reikia aplenkti varžovą.
Tokie mitai gali atbaidyti pradedančiuosius sportuoti: sukelti nepasitikėjimo savimi, nesaugumo ir palaikymo trūkumo jausmą, todėl apie juos reikia kalbėti garsiai. Automobilių sporte tikrai platus pasirinkimas tiek kainos, tiek saugumo atžvilgiu. Yra sporto šakų, kur galima varžytis su įprastais standartiniais automobiliais ir be rizikos patirti sužalojimus.
- Teigiate, kad lyginant automobilių sportą su kitomis šakomis, galima netgi atrasti daug jo pranašumų. Kokie jie?
Pirmiausia, automobilių sportas yra dėkinga sporto šaka. Čia paauglys gali varžytis su brandaus amžiaus sportininku, moteris su vyru, sveikasis su neįgaliuoju. Tai tikrai viena iš nedaugelio sporto šakų, kur vyrų jėga ar amžius, kaip pranašumas, neturi prasmės. Tai sporto šaka, kur visi gali dalyvauti tose pačiose varžybose.
Svarbu ir tai, kad automobilių sporte įgytas žinias galime pritaikyti ir kasdienėse vairavimo situacijose: manevravimas, vairavimas slidžiu keliu, automobilio parkavimas, stabdymo kelias, teisinga padėtis prie vairo ir daugelis kitų įgūdžių suteikia ne tik malonumą, bet ir didesnį saugumo jausmą vairuojant.
O didžiausias pranašumas tas, kad ši sporto šaka nekenkia moteriškumui, nes ji nemodeliuoja figūros, tad nereikalingos raumenų masės moterys neužsiaugins (juokiasi). Tai – ištvermės ir proto sportas.
- Kokios politikos moterų autosporte klausimu laikosi Tarptautinė automobilių federacija (FIA)?
2009 m. FIA įsteigė „Moterys autosporte“ komisiją. Šios komisijos misija – atverti moterims galimybes automobilių sporte ne tik kaip vairuotojoms, bet ir kaip mechanikėms, komandų vadovėms, inžinierėms, trenerėms, teisėjoms, administracijos darbuotojoms. FIA vykdo ir remia įvairias specializuotas programas, skatinančias moterų dalyvavimą autosporte.
Kas ketverius metus organizuojama tarptautinė konferencija „Moterys autosporte“. 2016 metais ji vyko Lisabonoje, Portugalijoje, ten atstovauti LASF vykau ir aš. Susirinko 80 delegačių iš 43 valstybių – tai buvo labai intensyvi sesija, nes vos per 2 dienas su atstovėmis iš viso pasaulio turėjome sukurti strateginį planą ateinantiems 4 metams (2016-2020), kuriame būtų numatomi veiksmai moterims į autosportą pritraukti.
Šis planas oficialiai pasirašytas FIA, todėl juo turi vadovautis visos FIA narės, tarp jų ir LASF. Tokios konferencijos yra ypatingai svarbios, nes jose tampame aktyviomis dalyvėmis, ne tik pasyviomis stebėtojomis, o dalindamosis skirtinga patirtimi galime pasiekti stulbinamų rezultatų ir matyti, kaip kiekvienos mūsų indėlis lemia automobilių sporto raidą.
Kai tik FIA skelbia konkursus moterų dalyvavimui įvairiuose autosporto projektuose, mes taip pat aktyviai skatiname prisijungti prie jų ir informuojame Lietuvos moteris lenktyniaujančias ar dirbančias autosporte, kad jos kandidatuotų.
- Interviu pradžioje minėjote lenktynininkės iš Irano L. Seddigh istoriją. Kokius dar reikšmingus autosportininkių pasiekimus pasaulyje galėtumėte paminėti?
Vokietė Jutta Kleinschmidt – vienintelė moteris, laimėjusi Dakaro ralį automobilių klasėje (2001 m.), lenktynėse įveikusi daugiau nei 9000 km. Taip pat suomė Anita Makela – FIA Europos „drago“ čempionė „Top Fuel“ kategorijoje, per 3,87 sekundės pasiekusi 504 km/val. greitį ir tapusi Europos rekordininke.
Britė Nathalie McGloin – pirmoji moteris, gavusi žiedinių lenktynių licenciją būdama neįgali. Stuburo pažeidimas įkalino ją neįgaliojo vėžimėlyje ir specialiai jai sukonstruotą bolidą Nathalie valdo tik rankiniu būdu. Jau mano minėta iranietės lenktynininkės istorija taip pat įkvepia. Žinoma, yra ir daugiau motyvuojančių moterų pavyzdžių, patvirtinančių, kad visos kliūtys – tik galvoje.
- O kokia situacija Lietuvoje? Kaip vertinate moterų įsitraukimą į automobilių sportą mūsų šalyje?
Statistiškai mes atrodome taip: 2016 m. turėjome 14 licencijuotų sportininkių iš 651 (šiek tiek daugiau nei 2 proc.), 79 teisėjas iš 347 išduotų metinių licencijų (beveik 23 proc.). Tačiau ši statistika neparodo tikrojo moterų dalyvavimo autosporte masto, nes daugelis moterų, pavyzdžiui, slalome, „drifte“, „drage“ ar žemesnėje ralio lygoje važiuoja su vienkartinėmis licencijomis, apie kurias statistikos neturime.
Vis dėlto aktyvesni automobilių sporto žiūrovai dažniausiai sezono metu girdi šias pavardes: Indrė Senkutė, Ernesta Globytė, Agnė Vičkačkaitė-Lauciuvienė, Aistė Antanaitytė Matukaitė, Greta Germanavičiūtė. Palyginimui, pagal FIA atliktą jos narių apklausą, Europoje yra 161 tūkst. 694 autosportininkai, iš jų – 7881 moterys (beveik 5 proc.).
Pasaulyje autosporto organizacijose (FIA narėse) dirba 4763 asmenys, iš jų 1024, t. y. daugiau nei 21 proc., yra moterys. FIA organizacijoje – 178 darbuotojai, iš kurių 72, (daugiau nei 40 proc.) yra moterys. FIA sporto komisijose dirba 465 asmenys, iš jų moterų – 41 (beveik 9 proc.).
Daug dėmesio susilaukia tik moterims skirti autosporto renginiai. Svarbu paminėti, kad atskiri renginiai organizuojami ne todėl, kad moterys būtų nelygiavertės varžovės vyrams, o dėl to, kad moterims labai svarbus bendrystės ir palaikymo jausmas. Todėl ir Lietuvoje vykstantis „Moterų ralis“ kasmet sulaukia net kelių šimtų moteriškų ekipažų.
Pačiame LASF dar trūksta moterų įsitraukimo organizacijos veikloje. Komitetuose visuomeniniais pagrindais dirba vos kelios moterys. Kad moteris negali išmanyti techninės sporto šakos, tėra mitas. Moterys gali viską, o kompetencija nesusijusi su lytimi – ją lemia asmenybė, reiklumas sau, atsidavimas darbui. Moterų dalyvavimas organizacijos valdyme atneštų daugiau lankstumo, tolerancijos, empatijos, gebėjimo pamatyti visumą, kūrybiškumo, organizuotumo, diplomatijos.
- O kokia padėtis LASF administracijoje? Galbūt čia darbuotojų moterų procentas didesnis?
LASF administracijoje dirba 6 darbuotojai, du iš jų vyrai. Siekiame išsivaduoti iš buvusios biurokratinės stagnacijos ir tapti šiuolaikine organizacija, taikančia šiuolaikinius vadybos metodus, bet mus labai varžo finansinė padėtis ir žmogiškųjų išteklių trūkumas. Vis dėlto stengiamės kiekvienas kelti kvalifikaciją ir ją panaudoti atlikdami pareigas.
Nuo 2016 m. dalyvauju Europos Sąjungos finansuojamame „Success“ projekte „Sporto administravimas ir lyderystė“, kurį organizuoja 5 Europos valstybių nacionaliniai olimpiniai komitetai (tarp jų ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas). Jame dvipakopės atrankos konkurso keliu buvo išrinktos 40 moterų iš 5 Europos šalių (po 8 iš kiekvienos šalies), kurios savaitę Romoje mokėmės sporto vadybos iš įvairių užsienio lektorių.
Tarptautiniai specialistai dėstė strateginį planavimą, finansus, marketingą, rėmimą, renginių organizavimą, žmogiškuosius išteklius, teisę. Visą savaitę turėjome intensyviai dirbti grupėse ir teoriją pritaikyti praktiškai. Tokie projektai neįkainojamai naudingi, nes visų dalyvių patirtis labai unikali, galima palyginti ir pasitikrinti, kaip moterys visoje Europoje administruoja sporto šakas, įsitvirtina tokiose didelėse organizacijose kaip FIBA (Tarptautinė krepšinio federacija) ir kitose.
Gegužės mėnesį Paryžiuje bus baigiamoji šio projekto savaitė, kurios metu prieš tarptautinę komisiją apsiginsime savo „lyderystės laipsnį“ (šypsosi). Šie mokymai jau dabar duoda grąžos – padeda operatyviai identifikuoti stipriąsias ir silpnąsias organizacijos puses, išsigryninti tikslus ir veiksmų planą jiems pasiekti.
- Kas Jums asmeniškai yra lyderystė? Kokia lyderė yra moteris?
Tai – gebėjimas pakeisti pasaulį, bet iš pradžių užteks pakeisti ir organizaciją (šypsosi). Dideli pokyčiai prasideda nuo pirmo žingsnio. Mano manymu, lyderiui turėtų būti svarbu ne pripažinimas ir „antpečiai“, o žmonių motyvavimas ir įkvėpimas siekiant užsibrėžtų tikslų.
Lyderis turėtų pamiršti ir vertinimą pagal lytį. Aš žiūriu paprastai: jei gerą produktą/paslaugą galiu gauti iš konkretaus žmogaus, man visiškai nesvarbu ar jis vyras ar moteris, tiesiog ieškau savo srities profesionalo. „Kova“ turi vykti ne tarp lyčių, o tarp specialistų. Man niekada nebuvo svarbūs titulai, jie natūraliai ateina augant profesionalumui. Daug svarbiau, ką darbai kalba apie žmogų, o ne žmogus apie juos.
Nežinau, ar organizacijų psichologijoje egzistuoja toks lyderystės tipas, bet aš jį pavadinau „tyliąja lyderyste“: tai lyderystė, kai neakivaizdžiai prisiimi atsakomybę komandą vesti tikslo link, o komanda galvoja, kad tą tikslą pasiekė savarankiškai – be aiškaus lyderio. Tokia užimta pozicija pasiteisino ne kartą, juk konkuravimas veda tik išeikvotos energijos link, o koncentracija į puikybę – pražūtinga.
- Ką patartumėte moterims, besidominčiomis galimybe prisidėti prie automobilių sporto?
Visų pirma, sugriaukite visus mitus ir stereotipus apie šią sporto šaką. Geriausiai juos griauna profesionalus požiūris ir domėjimasis ja. Tapkite profesionale – žinios ir patirtis suteikia pasitikėjimo savimi. Kai būsite savo srities profesionalė, visi aplink pamirš lytiškumą, jus gerbs už žinias, pasiektus rezultatus ir nuveiktus darbus.
LASF – visoms iniciatyvoms atvira organizacija. Norime, kad įvairiose varžybose dalyvautų kuo daugiau moterų, jos įsitrauktų į organizacijos komitetų veiklą, atsirastų nauji renginiai ir pan.
Mums nereikia kurti darbo vietų specialiai moterims – jau dabar automobilių sporte jos turi visas galimybes realizuoti save kaip sportininkes, inžinieres, mechanikes ar komandų vadoves. Jei tik moterys turi kokių klausimų, visada laukiamos LASF: patarsime ir suteiksime visą turimą informaciją, kad pirmieji žingsniai autosporte būtų sklandūs.