Bendroje įskaitoje lietuviai nusileido tik Ukrainos lenktynininkams V. Gorban ir S. Larens su pranašesniu pasaulinės klasės (WRC) automobiliu. LARČ2 klasėje D. Butvilas ir R. Vaitkevičius užtikrintą pergalę metinėje įskaitoje iškovojo vairuodami Škoda Fabia R5 automobilį.
Kokie tikslai buvo keliami šiam raliui? Išlaikyti LARČ2 įskaitos lyderio poziciją?
D. Butvilas: Prisipažinsiu – prieš ralį tikslas buvo būtent toks. Pagal poziciją čempionate reikėjo išvengti klaidų ir finišuoti. Pagal turimą greitį, to rezultato būtų pilnai pakakę. Tie, kas supranta šį sportą, žino, kad finišas savaime jau yra iššūkis ir pasiekimas, todėl net ir tokia strategija nėra garantuota ar lengva – juk gali nutikti visko. Prakirsta padanga ar dar blogiau – vairuotojo klaida lengvai gali paskandinti visas viltis laimėti čempionatą.
Kaip sekėsi įveikti visus Aukštaitijos ralio greičio ruožus? Ar pavyko išvengti klaidų?
D. Butvilas: Klaidų praktiškai nebuvo. Buvo netikslumų ir netobulumų, kurių sunku išvengti, tačiau džiaugiuosi, kad nebarstėme brangių sekundžių. Prie to prisidėjo ir mūsų taktika – važiavimas šiek tiek žemiau galimybių ribos paliekant rezervą, kuris išnaudojamas ekstremalesnėms situacijoms nugęsinti. Jeigu į posūkį atlėki ant ribos ir pasirodo, kad perspaudei – turi daug reikalų.
Ar galėtumėte pasakyti, kad sezono finalui važiavote savo geriausias lenktynes?
D. Butvilas: Drąsiai galiu teigti, kad tai geriausios mūsų sezono lenktynės. Tiesą sakant, tai geriausios mūsų visų laikų lenktynės. Taip greitai dar nebuvome važiavę. Labai smagu net ir po tiek metų sporte vis dar jausti progresą.
Kai sužinojote apie V. Žalos ir M. Samsono avarijas, patirtas kovojant dėl pirmos vietos, ar pradėjo lįsti mintys apie galimybes rungtis dėl bendros čempionato įskaitos pozicijų, Aukštaitijos ralio nugalėtojų titulo?
D. Butvilas: Tiesą sakant, tokių minčių neturėjome. Buvome maksimaliai susikoncentravę į savo ekipažo darbą. Patirties jau turime pakankamai, kad taškus skaičiuotume tik finiše. Kaip jau sakau – aš žinojau, kad jei bus finišas – viskas bus gerai. O lįsti į smulkesnius skaičiavimus nėra prasmės. Tiesa, konkurentų avarijos visada veikia neigiamai. Kai pamatai sudaužytą kolegos automobilį, po to važiuoji tikrai ne greičiau, atsiranda papildomas psichologinis spaudimas, priminimas, kad esame arti ribos, už kurios laukia negeri dalykai. Apie tai pasakoja visi lenktynininkai, nesvarbu ar tai būtų ralio trasa ar F1 žiedas. Avarijos artimoje aplinkoje – sukrečia.
Prisiminkime paskutinį greičio ruožą – likus paskutiniems 10km greičio ruožų Vladas Jus lenkė vos 0,1 sekundės. Ir čia sprendėsi čempionato bendros įskaitos pozicijos. Ar skaičiavote, kokių pozicijų užtenka iškovoti vicečempiono titulą?
D. Butvilas: nieko neskaičiavome. Iš dalies, man patiko tas 0,1 sek. skirtumas tuo, kad buvo labai aiški baigtis – kas laimi ruožą, tas laimi ralį. Nebus taip, kad „šiek tiek pritrūko“. Esu ralį pralaimėjęs dviejomis sekundėmis, nors ir solidžiai išlošėme paskutinį ruožą. Ta baigtis, kai pritrūksta nedaug, yra dar šlykštesnė nei įprastas pralaimėjimas. Šiuo atveju, mažas skirtumas rodė lygius šansus, o tai man patinka.
R. Vaitkevičius: Lenktyniaujant man yra svarbu, jog jausčiau patį lenktyniavimo faktą. Jeigu skirtumai tarp lenktynininkų yra nedideli, tai yra nesvarbu, ar tu laimėjai tas 2 sekundes, ar pralaimėjai tą sekundę ar pusę. Jeigu praloši 10-15 sekundžių, tada motyvacija dingsta, nes kažkur yra problema, kurią reikia aiškintis. Būtent tas kelių sekundžių skirtumas yra pats didžiausias drive‘as, kuris veža ir motyvuoja. Tokią kovą ir turėjo Aukštaitijos ralyje.
Kaip Jūsų ekipažui sekėsi psichologiškai susitvarkyti su kilusia įtampa?
R. Vaitkevičius: nagrinėjau šių metų mūsų startuotus penkis ralius, tai šiame mums pavyko labai gerai susidėlioti greičio planą, kuris tiko ir man, ir Dominykui – kaip mes startavome pirmą greičio ruožą, taip tęsėme ir kitus. Jautėmės psichologiškai ramūs ir atsipalaidavę. Aišku, tempas buvo geras, skaičiavome sekundes ir žinojome, kad viskas spręsis paskutinėje ralio dalyje.
Kai atsitiko nelaimė mūsų kolegoms, pamatėme, kad lenktyniaujame kartu su dviem ekipažais ir kovojame sekundžių skirtumu – kažkas dvi priekyje, paskui jas pralošia. Buvo labai normalus ir subalansuotas darbas, susikaupimas, bet jokio streso ar įtampos. Žinokit, visiškai nejaučiau jokios įtampos – galbūt Dominykas viduje ir jaudinosi, bet to visiškai nesimatė. Rami psichologinė būsena leido labai rimtai susikaupti paskutiniuose greičio ruožuose ir važiuoti kiek galime greitai. Prieš šių greičio ruožų startus nebuvo jokių „dabar varom“ ar priešingai „dabar važiuojam saugiau, nes reikia taškų“. Žinojome, kad ralis prasidėjo paskutiniame greičio ruože.
D. Butvilas: Paskutinę valandą mažai su kuo bendravau, o telefoną buvau išvis palikęs automobilyje. Su savimi man susitarti sekasi, o aplinka kartais gali paveikti labiau. Iš fanų ir komandos sulaukėme motyvacijos, tačiau iš artimųjų nejaučiau spaudimo. Tiesa ta, kad tokioje situacijoje apstu įtampos, kurią jauti pats, svarbu, kad ji neužvaldytų. Prieš pirmajį greičio ruožą aš vistiek jaudinausi labiau nei prieš paskutinįjį. Žinojau, ką reikia padaryti ir kaip.
Koks buvo paskutinysis greičio ruožas? Ar buvo vietų, kuriose buvote per atsargūs ir kur dar turėjote rezervo?
D. Butvilas: Žiūrėjau savo važiavimo vaizdo įrašą ir galiu pasakyti, kad taip, galima jį pravažiuoti greičiau. Tikrai nepravažiavome tobulai, tačiau klaidų irgi nebuvo padaryta. Važiuojant tokiu sudėtingu keliu pirmą kartą, manau, buvo labai geras tempas. Spaudžiant dar daugiau pradeda lįsti kitokios klaidos.
Ar esate turėję labiau emocingą finišą, kuris lėmė tiek ralio nugalėtojų titulą, tiek čempionato galutinės įskaitos pozicijas?
D. Butvilas: Nežinau, ar esame, nes visi kiti raliai nublanko prieš emocijas „Aukštaitijos“ ralio finiše. Tokie raliai yra reti, o pergalė artimoje kovoje, dar saldesnė ir reikšmingesnė nei įprastai. Negalėjau patikėti rezultatu, kol nepamačiau jo savo akimis. Gal dėl to, kad bijojau nusivilti, buvau pasiruošęs bet kokiai baigčiai. Šio ralio finiše buvo pilna žmonių, žurnalistų fotografų, brangių draugų. Atmosfera nereali.
Esate greičiausias lietuvių ekipažas 2021 metais, nusileidęs tik svečiams iš Ukrainos su WRC klasės automobiliu. Kiek tai suteikia motyvacijos tobulėti ir ruoštis tolimesniems startams?
R. Vaitkevičius: Po šio pasiekto rezultato mums dabar yra svarbu išlaikyti tą patirtį ir formą, kad kitais metais bandytume sėkmingai kovoti ir toliau. Faktas, kad geras rezultatas skatina mus siekti kitų tikslų ir judėti pirmyn.
D. Butvilas: Šiais metais pavyko pasiekti tai, ką ne iki galo padarėme 2020 m. – įvaldyti automobilį ir pasitikėti stenograma taip, kaip anksčiau. Mes su Renatu vėl funkcionuojame taip, kad galime kautis dėl rezultato, valdyti savo tempą ir tame jaustis gerai. Grįžti į ralio trasas buvo didžiulis nuotykis, padedantis įvertinti ralį ne tik kaip sportą ar gyvenimo dalį, bet kaip šventę apskritai. Tos šventės nebūtų be ralio fanų, o jais esame mes visi – dalyviai, mechanikai, žiūrovai, jų giminės ir draugai. Esu dėkingas konkurentams už kovą ir motyvaciją, o žiūrovams už palaikymą ir geras emocijas. Tikiuosi, kitais metais grįšime ir būsime dar stipresni!