„Dakar Classic“ besivaržę lietuviai bendroje įskaitoje užėmė trečią vietą, o savo automobilių kategorijoje buvo pirmi. Į dykumą jie leidosi vienu seniausių automobilių – 1978 m. „Land Rover station Wagon 109“, K. Raišio teigimu, gero pasirodymo nesitikėjo niekas, net jie patys. O iki pat pabaigos jautėsi lyg vaikščiojantys peilio ašmenimis.
„Niekas netikėjo, kad pavyks taip gerai suvažiuoti, todėl ir pačiam buvo sunku tikėti, bet giliai viduje kažkur vis tiek norėjosi, bet tikėjimasis tikrai nebuvo aukštumoje. Tai buvo gausiausia, ko gero, kategorija visame Dakare. Dalyvavo aštuoniasdešimt keli dalyviai, tai atvažiuoti aukščiau negu vidurys jau būtų buvę gerai. Gal reiktų pradėt nuo to, kad vien startuoti buvo labai didelis iššūkis, o vėliau – bent kažkiek nuvažiuoti buvo didelis iššūkis.
Tik dar vėliau pradėjome jausti, kad būtų įmanoma finišuoti. Tokiu būdu po truputį ir lūkesčiai kilo, bet labai smarkiai jų nesureikšminome, net pamatę, kad mums sekasi neblogai, vis tiek kažkaip sunkiai tuo tikėjome ir stengėmės į tai labai nesikoncentruoti. Didesnį dėmesį skyrėme kiekvienos dienos finišui, nes tai atrodė irgi kaip labai didelis iššūkis. Taip diena po dienos, kaip aš sakau, tolome nuo kranto“, – savo Dakaro ralio strategija dalijasi K. Raišys.
Jis pasakoja, kad ralio metu skaičiavo, kad iki finišo liko vis mažiau dienų ir šansai jį pasiekti – vis didėja, bet vis tiek būdavo itin maži. Viskas priklausė nuo automobilio, kiekvienas rimtesnis gedimas galėjo reikšti pabaigą.
„Mes puikiai supratome viso proceso trapumą. Tikslas buvo tiesiog kiekvieną dieną būti geriausiais, kokiais tik galime ir kiekvieną dieną važiuoti iki finišo. O, kad kitą dieną startuosime, mes tokių labai didelių lūkesčių neturėjome, nes jutome kaip tai sudėtinga. Matėme, kaip žymiai naujesni automobiliai yra remontuojami, kaip keičiamos pavarų dėžės ir didelės technikų komandos dirba prie jų. Mes žinojome, kad jeigu kažkas rimtesnio atsitiks mums – varžybų pabaiga, nes mes atvažiavome be mechanikų“, – tikina pilotas.
Anot jo, viso ralio metu itin trūko miego, o kiekviena diena buvo kaip atskiras ralis, kurį finišuoti buvo atskiras džiaugsmas. Apie bendrą rezultatą komanda pradėjo galvoti tik Dakaro pabaigoje. Be to, lietuviai buvo per žingsnį juos diskvalifikacijos. FIA turėjo įtarimų, jog jiems nelegaliai padeda kiti žmonės, todėl ekipažas gavo įspėjimą.
„Kažkokios ypatingos dramos nebuvo, bet mes buvome jau šiek tiek užsisvajoję, pavargę ir gerų emocijų vedini bivake sutikome gerbėjų iš Lietuvos. Pabrėžiu, kad būtent toje vietoje, kur galimas automobilių remontas, o ne kažkur trasoje arba panašiai. Jie mums padėjo, nuvažiavo detalių į miestą nupirkti, kas šiaip yra įprasta praktika didelėse komandose, kurie turi daug žmonių, bet mes tokių neturėjome ir ištiestos pagalbos rankos kažkaip neatsisakėme.
Mes dėl to neįgavome jokio sportinio pranašumo, bet organizatoriams tai užkliuvo ir tai yra normalu, mes už tai gavome įspėjimą už. Po to turėjome labai būti atsargūs su fanais, sveikinimais ir kitais dalykais, kad neužkliūtų kitiem lenktynininkams. Tas Lietuvos susidomėjimas ir aktyvus sirgimas ne visiems buvo iš pirmo karto suprantamas, jog žmonės gali tiesiog atvykti iš Lietuvos ir nuoširdžiai sirgti, o ne būti neregistruotais mechanikais“, – incidentą paaiškina lenktynininkas.
K. Raišys savo automobilį Dakarui paruošė per maždaug mėnesį ir į varžybas leidosi dar jo tinkamai neišbandęs, todėl nežinojo, ko tikėtis. Prieš išvykstant jis laidoje „Delfi diena“ sakė, jog po tokio pasiruošimo, ralio jis laukia kaip atostogų.
„Na, jeigu atostogos yra visą dieną važiuoti per kopas, per karštį ir per šaltį, ir per duobes, ir per kalnus, ir beveik nemiegoti, tai sunku tokį dalyką apibūdinti kaip atostogas, bet jeigu lygintume būtent su pasiruošimu, tai taip, ralis buvo smagesnė dalis. Vis dėlto, tai yra jau matoma ir emociškai malonesnė dalis, tai šiame santykyje – galima vadinti atostogomis“, – juokiasi K. Raišys.
Nors ralio metu ekipažas savo socialinėje erdvėje vis juokavo, kad gero jų važiavimo paslaptis yra valgomi tefteliai, lenktynininkas sako, jog svarbiausia buvo gera nuotaika.
„Mes buvome tokie laimingi, kad mašina važiuoja, kad mes esam čia, taip pat džiugino rezultatas ir tai labai stūmė į priekį. Per tą laimę turbūt nuovargio ir nesijautė ar kažkokių nugaros skausmų, kas yra įprasta per tokius tramplynus šokinėjant. Ta emocija labai smarkiai stūmė į priekį“, – sako K. Raišys.
Paklaustas, ar dar kartą ryžtųsi tokiam nuotykiui, lenktynininkas nė kiek nesuabejojo savo atsakymu: „Tai, kas įvyko, vienareikšmiškai yra nepakartojama dėl automobilio paruošimo per tokį trumpą laiką, daug gerų žmonių pagalbos, bet ar aš važiuočiau į Dakarą? Tai taip.“
Nespėjus sugrįžti į Lietuvą, K. Raišys jau pirmadienį leisis į kitą ralio nuotykį – Monte Karle važiuos su dar senesniu automobiliu nei šturmano Saudo Arabijos smėlynus.
„Visai nebuvo laiko atsikvėpti. Susistūmė du raliai. Tai sėdu į „Defender“, kabinuosi priekabą, ant jos – 1961 metų gamybos „Jaguar MKII“, su kuriuo jau teko dalyvauti Monte Karlo ralyje. Viskas pažįstama – šturmanas, automobilis, tai viskas savo vietose. Dalyvavimas Dakare nepadėjo pasiruošimui šiam raliui, bet kažkaip kompensuosime. Tai bus visiška priešingybė – tiesiai iš smėlynų į sniegynus, nes gavau informacijos, kad ten labai daug sniego. Labai geri kraštutinumai. Man patinka“, – pridūrė K. Raišys.
