Net jei už šį objektą atsakingiems žmonėms pagaliau pavyktų metų metais dėstomas vizijas konvertuoti į konkrečius darbus, klausimas – kiek tokia arena bus patraukli lenktynėse, kuriose startuojančių kovinių automobilių 400 AG pajėgumas jau senokai yra tapęs pradiniu statymu, o 600 „arklių“ – nieko pernelyg nestebinantis faktas? Norit sukurti saugią erdvę tokioms mašinoms, reiktų atlikti sudėtingesnį žygdarbį už visus dvylika, kuriais išgarsėjo Heraklis. Deja, aiškių atsakymų į klausimą „ką daryti?“ kol kas neturi niekas.
Problemos ištakos
Norint suvokti, kodėl tokioje apverktinoje situacijoje yra atsidūręs „Nemuno žiedas“ būtina nedidelė ekskursija į praeitį. Šios trasos eskizai pradėti braižyti dar 1960-aisiais, prieš Kaune turėjusį vykti SSRS automobilininkų ralio čempionatą. Tąkart dairantis vietų, tinkamų naujiems greičio ruožams, buvo pasirinkta Kauno-Šakių plento ir Kačerginę kertančio kelio kombinacija.
Automobiliai startuodavo pagrindiniame plente Kauno kryptimi, po to sukdavo kairėn į Kačerginę, ir dar kartą aštriai kairėn Kauno link, iš viso įveikdami 5450 metrus. Čia lenktynės vyko iki 1966 metų.
Norint išvengti gyvenimą Kačerginėje paralyžiuojančių benzingalvių renginių, 1968-1970 m. buvo pradėta galvoti apie naują žiedą. Darbų ėmėsi valstybinis projektavimo institutas „Lietkelprojektas“ ir suprojektavęs 6034 m ilgio trasą, kitapus Kauno-Šakių plento su nedidele šio kelio atkarpa. Beje, dėl laikmečio specifikos, griebtasi konspiracijos ir būsimo „Nemuno žiedo“ tiesimas buvo pakrikštytas „vietiniu keliu, skirtu plento apvažiavimui“.
Šios statybos baigtos 1976-aisiais, o dar po gero dešimtmečio (1987-aisiais) finišavo antrasis projekto etapas, kurio metu trasa visiškai atskirta nuo bendro naudojimo kelių. „Nemuno žiedas“ virto tikru automobilių sporto kompleksu su trimis skirtingomis trasomis. Didžiojo rato ilgis – 6,99 km, antrojo – 3,42 km ir trečiojo – 3,27 km.
Be to, čia atsirado privažiavimo keliai pagalbiniam transportui, 1316 m ilgio autodromas trasos viduje, „spidvėjaus“ takai, motociklų lenktynėms skirtas 400 m ilgio žiedas, kartodromas, motobolo aikštė ir dar keli smulkesni dalykai.
Tiksliau – turėjo atsirasti, nes pradėjus byrėti sovietų imperijai, daugelis darbų liko nebaigti. Tačiau net jei veiksmas ir būtų rutuliojęsis greičiau, anuomet pakloti „Nemuno žiedo“ pamatai, su geriausiais ketinimais negali patenkinti šiandieninių poreikių. Tiesiog dabartiniai lenktyniniai automobiliai pernelyg galingi, greičiai pernelyg dideli, o trasą supanti erdvė pernelyg ribota, todėl čia net ir per galvą verčiantis neįmanoma sukurti šiuolaikiškų saugos zonų, į kurias klaidą padaręs ar susidūrimo išvengti siekiantis pilotas galėtų pasukti nesudaužydamas automobilio į atitvarus, pylimus ar netoliese augančius medžius.
Statistikos mėgėjams: 2008-aisiais pirmosiose „Fast Lap“ lenktynėse, greičiausias Lietuvos odontologas Jonas Poškus ratą apskriejo kiek lėčiau nei per 1 min. 25 sek., o šį pavasarį Dainius Matijošaitis – per 1 min. 10 sek., vidutiniu 172 km/val. greičiu. Absoliutus šios trasos greičio rekordas priklauso „Formulių“ meistrui iš Estijos Jegorui Popovui, 2005-ųjų rugsėjį trasos ratą įveikusiam per 1 min. 09.171 sek. Nereikia itin lakios fantazijos norint įsivaizduoti, kas nutiktų pilotui padarius klaidą lekiant tokiais greičiais.
Šviesios ateities iliuzijos
Kadangi šie dalykai yra akivaizdūs, retsykiais pasigirstantys komplimentai „Nemuno žiedui“ (paskutinį kartą vasario mėnesį jų pažėrė lenktynių trasas projektuojančios Vokietijos bendrovės „Tilke“ atstovas Dirkas Schneideris), esą tai „nuostabi“ ir „unikali“ vieta, šiek tiek glumina. Juk jei neįmoma padidinti žemės ploto prestižiniame Žvėryno rajone, greičiausiai taip pat neįmanoma sukurti buferinių zonų Kačerginės trasoje.
Panašu, kad šiuos dalykus suvokę Lietuvos sporto strategai patys šiek tiek sumažino apsukas forsuodami „Nemuno žiedo“ rekonstrukciją. Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vadovas Edis Urbonavičius, pasakodamas apie vienintelės profesionalios žiedinių lenktynių trasos problemas pripažino, kad dabartiniai pokyčių tempai ir pasiekimai yra kur kas kuklesni, nei buvo tikimasi pakeitus čia šeimininkauti įgaliotos VŠį „Nacionalinis žiedas“ statusą ir išvadavus iš milijoninio skolų šleifo.
„Faktas, kad toms problemoms spręsti, kurias akcentuoja tiek automobilių, tiek motociklų sporto federacijos, chroniškai trūksta lėšų. Dabar stengiamasi bent minimaliai padidinti lenktyniaujančiųjų „Nemuno žiede“ saugumą: keičiami atitvarai, kertami krūmai, tvirtinamos padangų sienelės, lyginama danga. Tačiau tenka pripažinti, kad tam tikros abejonės dėl ateities lieka: juk realiai daroma tik tiek, kiek galima, bet ne tiek, kiek reikia, kad trasa nekeltų pavojaus pilotams. T. y. pagrindinės saugos zonos padidės ir taps efektyvesnės daugiau simboliškai.
Dėl šios priežasties būtin itin gerai pasverti, kiek čia investuoti. Juk nepaisant visko „Nemuno žiede“ ir toliau greičiausiai negalės vykti aukštesnės prabos lenktynės, trasa netaps tarptautiniu automobilių sporto traukos centru. Ar tikrai mūsų tikslas tik treniruočių erdvė ir mėgėjiško lygio varžybos? Pagaliau, ar padarius tik tiek, Kačerginės trasa taptų įdomi verslininkams, dirbantiems viešbučių ir restoranų sektoriuje? Gal reikia ieškoti kitos vietos, kur visų šių problemų sprendimas būtų efektyvesnis ir paprastesnis“, – samprotavo E. Urbanavičius.
Tiesa, KKSD vadovas prisipažino, kad profesionalios studijos, kur ir koks galėtų būti naujas Lietuvos auto-moto sporto kompleksas, nėra atlikta, todėl susilaikė nuo spekuliacijų šia tema.
„Pati lenktynininkų bendruomenė turėtų nuspręsti, kokio lygio trasos jiems reikia. Tai konceptualus klausimas, į kurį kol kas neturim atsakymo, o be jo derybos dėl finansavimo tiek su Ministrų kabineto nariais, tiek su privačiais investuotojais neišvengiamai baigsis nesėkme. Labai tikiuosi, kad principinės nuostatos bus suformuotos iki prasidės kitų metų valstybės ir savivaldybių biudžeto svarstymas. Jei to nepavyks padaryti per artimiausius dvejus metus, ši trasa apskritai gali būti pasmerkta nunykti“, – prognozavo E. Urbanavičius.
Beje, šiuo metu „Nemuno žiede“ jau ir plika akimi matyti, kiek kokie darbai pajudėjo: keičiami ir remontuojami atitvarai prie Šakių plento ir kylant į vadinamąją „Makūškę“ (kalvos viršūnėje nukasta nemaža dalis šlaito, sukurdavusio „butelio kakliuko“ efektą), keliose vietose tvarkoma danga, iškirsta keletas arčiausiai trasos pūpsojusių medžių, išgenėta nemažai krūmų. Šie darbai atsieis apie 90 tūkst. eurų.
(Ne)paprastų sprendimų badas
Paskutiniųjų šio sezono „Fast Lap“ lenktynių metu užvedus kalbą apie „Nemuno žiedo“ skaudulius, sportininkų ir komandų strategų įžvalgos buvo panašios, kaip viename puode kietai virti kiaušiniai. Beveik visi pasigedo šeimininkiško požiūrio į trasą ir drąsos prisiimti atsakomybę už būtiniausius sprendimus.
Kiek kitokios pozicijos laikėsi tik „Juta Racing“ vadovas Audrius Gelžinis. Jo teigimu, „nurašyti“ chroniškas žiedo bėdas pinigų trūkumui ir vadinti „Nemuno žiedą“ pernelyg pavojingu nėra korektiška.
„Olandijos „Zandvoort“, Monako ar ta pati Bikerniekų trasa yra dar pavojingesnės, tačiau egzistuoja ne vienas ir ne du techniniai sprendimai, kaip riziką minimizuoti. Tarkim tose vietose, kur nėra galimybių išplėsti saugos zonų, galima prie pat trajektorijos konstruoti betoninius barjerus – atrodo baugiai, tačiau į juos atsirėmę automobiliai nuslysta ir atsiperka sąlyginai nedideliais apgadinimais.
Kai kurioms problemoms spręsti tikrai nereikia milijonų, o teisingai investuojant pats „Nemuno žiedas“ galėtų tapti pinigus generuojančiu mechanizmu. Į lenktynes susirenkančių sportininkų ir žiūrovų būrys yra akivaizdus įrodymas, kad žmonėms to reikia. Todėl faktas, kad dalyvių parkas įrengiamas ant dangos, kuri kokybe nusileidžia senovinio arklių turgaus aikštei, liūdina“, – sakė A. Gelžinis.
LASF Žiedo komiteto pirmininkė Inga Juškevičiūtė taip pat pasigedo realios veiklos ir seniai priimtų sprendimų realizavimo.
„Tai, kad lenktynių išvakarėse patys sportininkai organizuoja talkas, tvarko trasą, saugos zonose tvirtina padangų „buferius“ yra gražu, tačiau klausimas – ką veikia aštuoni „Nemuno žiedo“ darbuotojai? Kartais atrodo, kad čia nėra nei galinčių teisėjauti žmonių, nei pasirūpinančių, kad oficialių treniruočių metu budėtų greitosios medicino pagalbos ekipažas.
Net nežinau, kaip tokius dalykus įvardyti – kompetencijos trūkumas, prasta vadyba ar dar kas nors, tačiau faktas, kad šiuo metu reikalai žiede stringa. Niekas nesako, kad visa trasa turi atgimti per vieną dieną. Tačiau panašu, kad dabar apskritai niekas nesikeičia. Dalis sportininkų atsisako ketinimų startuoti čia rengiamose ilgų nuotolių lenktynėse vien todėl, kad po tokio pasivažinėjimo tektų išleisti krūvą pinigų automobilio atstatymui, net jei jis nepakliūtų į kokį nors incidentą“, – pastebėjo I. Juškevičiūtė.
Galimybių ribos
LASF viceprezidentas Jonas Dereškevičius kalbėdamas apie „Nemuno žiedą“ žodžius renka tarsi išminuotojas, savo replikomis galintis detonuoti nesprogusią II pasaulinio karo laikų bombą. Trenerio teigimu, Kačerginės trasa iš tiesų kiek komplikuoja pradedančiųjų pilotų mokslus, nes čia itin daug dirgiklių ir su greitu važiavimu nieko bendra neturinčios mintys „kas būtų jeigu būtų“ persekioja kaip šmėklos.
„Estijoje, „Audru24Ring“ trasoje, kurioje akių nebado nei medžiai, nei betoniniai atitvarai, sportininkai kur kas anksčiau gali pradėti dirbti prie savo galimybių ribos, nes jiems nereikia kovoti su savisaugos instinktu. „Nemuno žiede“ šiems barjerams įveikti dažnai reikia daugiau laiko ir pastangų, į priekį judama mažesniais žingsneliais.
Tarkim „Paul Ricard“ trasoje, kai kurie posūkiai įveikiami lekiant 240 km/val. greičiu, tačiau dėl to smegenys nespazmuoja net naujokams, nes greta didžiulės asfaltuotos erdvės. Mūsiškis žiedas taip pat greitas, todėl čia reikėtų kažko panašaus, tik – akivaizdu – sukurti tokias saugumo zonas kur kas sudėtingiau. Kita vertus, tai tikrai nereiškia, kad „Nemuno žiedas“ yra beviltiškas. Tiesiog kompromisai čia skausmingesni – aptvėrus trasą aukštais atitvarais lenktynininkų klaidos bent jau nekeltų grėsmės aplinkiniams“, – samprotavo J. Dereškevičius.