Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, Vytautas teigia, kad kartingas toli gražu nėra tik vaikų ar paauglių sportas – jame tikrai yra ką veikti. Šis interviu – Lietuvos automobilių sporto federacijos iniciatyva, kuria siekiama supažindinti visuomenę su mūsų šalies sportininkais užsienyje.
– Kartais su pertraukomis važiuojate kone dvidešimt metų. Kaip susidomėjote šia automobilių sporto šaka?
– Tikriausiai, kaip ir daugelis sportininkų, prieš akis turėjau puikų pavyzdį – tėtį. Mano tėtis užsiiminėjo įvairiomis automobilių sporto šakomis: kartingu, raliu, autokrosu, tad man automobiliai buvo įdomūs nuo pat mažens. Pamenu, kai tėtis pasiskolino savo pusbrolio seną, rusišką „Minsk“ kartą, jį sutvarkė ir davė man pasivažinėti. Kaip mat įsimylėjau šią sporto šaką, o savininkas karto taip ir neatgavo. Važinėjimas kartais man jau tarsi liga, nuo kurios nėra vaistų.
– Lietuvoje kartingas dažnai laikomas vaikų-paauglių sporto šaka, po kurios jau persėdama į „rimtas“ mašinas. Ar pats niekada nemėginote užsiimti kokia kita autosporto šaka?
– Tiesą sakant, aš manau, kad kartingui amžius visai nesvarbus. Šiuo metu aktyviai treniruojuosi ir lenktyniauju Norvegijoje, kur prie karto vairo galima sutikti bet kokio amžiaus žmogų nuo 6 iki 60 metų. Net ir sulaukę garbaus amžiaus žmonės nejaučia jokio diskomforto lenktyniauti. Jeigu mano, kad pajėgs – kodėl gi ne?
Pats niekada nesu išbandęs daugiau automobilių sporto šakų. Pagrindinė to priežastis – finansai. Kartingas yra pigesnis nei kitos sporto šakos, tad apsiriboju ir tobulėju būtent šioje srityje.
– Kuo kartingas skiriasi nuo kitų automobilių sporto šakų?
– Kaip ir minėjau, visų pirma skiriasi kaina. Taip pat sporto šaka, kuria užsiiminėju, reikalauja labai gero fizinio pasiruošimo. Ne kartą esu sutikęs žiedo sportininką, kuris atsisėdęs prie karto vairo jau po 15 minučių vos pakelia rankas iš nuovargio. Kad taip nenutiktų, būtina nuosekliai ir aktyviai treniruotis.
Yra kelios kartų rūšys – važiuojant su KZ2 kartu fizinis pasiruošimas turi būti paties aukščiausio lygio, nes kitaip ne tu vairuoji kartą, o jis tave. Taip pat yra X30 kartai, su kuriais šį sezoną ir važiavau. Jie šiek tiek lengviau valdomi, tad krūvis buvo mažesnis. Tačiau nesvarbu su kokiu kartu važiuoju – visada stengiuosi skirti kiek tik įmanoma daugiau laiko treniruotėms: vykstu važinėtis į trasas, laisvais vakarais išbandau save simuliatoriuje.
Manau, kad būtent simuliatoriai yra puiki priemonė paįvairinti treniruotes, geriau susipažinti su trasomis, patobulinti įvairias savo technikas.
– Savo karjerą pradėjote Lietuvoje, o dabar jau šeštą sezoną gyvenate ir lenktyniaujate Norvegijoje. Kaip skiriasi kartingo kultūra šiose šalyje?
– Iš tiesų, didelių skirtumų nepastebiu. Tiek vienoje, tiek kitoje šalyje yra puikių sportininkų (pvz. : Lietuvoje – S. Juodviršis, J. Jonušis, R. Baciuška, P. Paškevičius ir pan.), kurie garsina savo šalį pasauliniu mastu. Vienintelis akivaizdus skirtumas tas, kad Norvegijoje yra daugiau sportininkų, kurie turi didesnius biudžetus, o tai labai aiškiai atsispindi ir galutiniuose rezultatuose.
– Šį sezoną tapote Norvegijos kartingo varžybų „X30 challenge Norway Master class“ čempionu ir gavote galimybę sudalyvauti Pasaulio čempionų pirmenybėse Prancūzijoje. Kaip jautėtės po šio laimėjimo?
– Tiesą sakant, ruošdamasis varžyboms net nežinojau, kad galima laimėti kelialapį į Pasaulio čempionų pirmenybes. Jau lenktynių metu vienas norvegas paklausė manęs, ar dalyvausiu pirmenybėse, jeigu pavyks laimėti kelialapį. Tuomet sakiau, kad tikrai ne, nes tai reikalaus nemažai finansų, tačiau kai galimybė jau tapo reali – tuoj pat persigalvojau. Juk patirtis svarbiau.
Pačiose čempionų pirmenybėse man sekėsi gana gerai. Į finalą nepatekau, tačiau nenusimenu, nes varžiausi su labai aukšto lygio konkurentais. Labai tikiuosi, kad pavyks kitais metais grįžti į šias lenktynes ir parodyti dar puikesnį rezultatą.
– Kokius kitus savo didžiausius laimėjimus galėtumėte išskirti?
– Dalyvavimas pasaulinio lygio varžybose man asmeniškai yra didžiausias laimėjimas.
– Kokie jūsų artimiausi ateities planai?
– Vėl laimėti kelialapį į Prancūzijoje, Le-Mans trasoje vykstančias Pasaulio čempionų pirmenybes ir ten pagerinti savo paties rezultatą. Taip pat norėčiau atvykti į Lietuvą ir sudalyvauti kokiuose nors etapuose, tačiau pažadėti dar nieko negaliu.
Na, o šiaip, važiuoti su kartais tiek, kiek tik galimybės leis!
– Ką patartumėte tiems, kurie norėtų išbandyti save vairuojant kartus?
– Visų pirma linkiu nuoširdžiai to norėti: kaip žinia, noras yra pirmas ir pagrindinis žingsnis į realius rezultatus. Jeigu svajojate apie sportinę karjerą, tuomet išbandykite ne pramoginius, o sportinius kartus ir visada atsiminkite, kad nėra jokios nustatytos ribos, kada tuo užsiimti per vėlu – viskas priklauso tik nuo jūsų!