Turbūt labiausiai aukštose vietovėse patyręs Dakaro dalyvis Darius Vaičiulis turi kuo didžiuotis – įveiktos aukščiausios viršukalnės Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje, šimtai kilometrų kopinėjant po skirtingo tipo kalnų masyvus. Kaip Dakaras šio nuotykių fanatiko gyvenime nurungė Antarktidą ir kur gimė meilė iššūkiams – nuoširdus pokalbis su Antano Juknevičiaus šturmanu.
Viena pagrindinių nuotykių priežasčių – visuomenės santvarka
„Priklausau „X“ kartai, kuri, anot tyrimų, su tėvais vidutiniškai per parą praleisdavo vos 12 min., – juokiasi Darius. – Atsikėlus į mokyklą tėvai jau būdavo išėję į darbą, iš mokyklos grįžti taip pat į tuščius namus. Vėliau tėvams jau grįžtant namo iškeliaudavome į treniruotes, būrelius, taigi tai visiška tiesa. Turėdavome labai daug laiko ir progų susigalvoti įvairiausių nuotykių.“
Būdamas vos 10 metų Darius pateko į orientavimosi sporto virtuvę. Nuo mažų dienų jį globojęs treneris tapo ne tik fizinio ir taktinio pasirengimo žinių šaltiniu, bet ir savotišku mentoriumi, iš kurio būsimasis čempionas išmoko daugybę gyvenimiškų pamokų.
„Su šiuo sportu prasidėjo ir pirmieji nuotykiai – su grupe keliaudavome į kalnus, varžybos vykdavo įvairiausiose įspūdingose vietovėse. Tuomet pamilau ir Neringą – su komanda ten praleisdavome nemažai laiko“, – apie vaikystėje gimusią meilę kopoms ir smėlynams pasakoja „CRAFT Bearings“ Dakaro komandos šturmanas.
Orientavimosi sportas yra gan individualus – varžybų metu dažniausiai kilometrų spinduliu esi vienas miškuose, kalnuose ar kitose vietovėse, turi pats susitvarkyti su įtampa, motyvuoti save ir priimti sprendimus. Kaip pasakoja Darius, tuomet ir susiformavo jo, kaip nuotykių ieškotojo, būdas.
„Jau tuomet žinojau, kad biure išsėdėti ilgai negalėsiu – privalau kažkur judėti, keliauti, ieškoti naujų iššūkių. Vos atsidarius sienoms leidausi į pirmą avantiūrą – autostopu keliavome nuo Lietuvos iki pat Gibraltaro sąsiaurio.“
Šeima vietoj skundusis, keliauja kartu
Dažno nuotykių ieškotojo gyvenimas sukasi tik apie keliones ir pasiruošimą joms. Tuo tarpu Dariaus gyvenime didžiulę vietą užima šeima. Pasakodamas apie žmoną bei sūnus, Darius pripažįsta, jog džiaugsmas nebuvo pirminė reakcija į jo neužgesinamą norą leistis į kraują stingdančius žygius, tačiau bėgant metams supratimas ir palaikymas tik augo.
„Šeima pradžioje tikrai buvo šokiruota – sunkiai suprantama, kai žmogus nori leistis į tris mėnesius truksiančią pavojingą kelionę Himalajuose. Tačiau su laiku suprato, jog neįmanoma tos traukos pakeisti, todėl palaiko kiekvienoje situacijoje. Tiesiog man kartais ateina laikas leistis į vieną ar kitą nuotykį ir tiek aš, tiek mano šeima prie to esame prisitaikę.“
Tiesa, Dariaus sūnūs nuotykių skonį savo kailiu pajuto itin anksti. Vyresnysis būdamas jauniausiu ekspedicijos dalyviu, vos 14-os, leidosi su Dariumi į Ararato viršukalnę, vėliau kartu su tėvu įveikė ir aukščiausią Pietų Amerikos viršūnę – Akonkagvą.
Jaunesnysis su iššūkiais buvo supažindintas būdamas vos penkerių. Tuomet su tėčiu bei vyresniuoju broliu jie leidosi į žygi po Neringą – nuo Smiltynės iki Nidos (50 km) pėsčiomis ir gamtos takais jie keliavo visą parą, tačiau tai neišgąsdino vaikų, o iš šios spontaniškos idėjos kilo šauni tradicija. Darius su sūnumis jau keletą metų paskutinį vasaros savaitgalį leidžiasi į išgyvenimo kelionę. Kartu su draugais ir jų atžalomis nuotykių ieškotojai 3-4 dienas keliauja po Lietuvos nacionalinius parkus stengdamiesi išgyventi iš natūralių maisto bei vandens šaltinių.
7 aukščiausios žemynų viršūnės – tikslas be galutinės datos
Dar orientavimosi sporto laikais D. Vaičiulis susipažino su pirmaisiais kalnais – jo atstovaujamos komandos keliaudavo varžytis Karpatuose, vėliau jau būdamas studentas leisdavosi į žygius – po artimiausius masyvus ar, pavyzdžiui, Kaukazo kalnus. Tiesa, tuomet šis santykis su aukštikalnėmis užgeso dar neįsiliepsnojęs.
Po šio nuotykio viskas Dariaus gyvenime lyg ir buvo užprogramuota – netikėtai rankose atsirado knyga apie Everesto užkariavimą, kurioje buvo minimas legendinis gidas, su kuriuo vos perskaitęs Darius susisiekė ir pasiteiravo, ką gi reiktų žinoti ir mokėti norint įkopti į aukščiausią pasaulio aukštikalnę. Sniego gniūžtės principu sekė aukščiausias Europos kalnas Monblanas, o vos po kelerių metų Darius jau buvo pakeliui į Himalajų masyvą savo didžiausio iššūkio link.
„Nors kopiant į kitus kalnus buvo įvairiausių iššūkių, tačiau neveltui Everestas yra aukščiausia ir tikrai sunkiausia pasaulio aukštikalnė. Tai be abejonės buvo pati įspūdingiausia kelionė – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Užbūrė įspūdingi vaizdai ir žmonių pasiryžimas – ne veltui Dakaras vadinamas automobilių sporto Everestu – iš šių varžybų laukiu panašaus įspūdingo efekto“, – pasakoja D. Vaičiulis.
Prakalbus apie svarbiausius ateities nuotykius Darius išskiria Antarktidą. Šiame žemyne įsikūrusi viena iš 2 dar neįveiktų viršukalnių. Tačiau paties D. Vaičiulio žodžiais – procesas visuomet svarbiau už rezultatą, todėl ir 7 žemynų viršūnių projektas nėra būtina siekiamybė.
„Šį projektą galėčiau užbaigti ir po 20 metų. Niekada sau stengiuosi nekurti terminų – šiuo metu Dakaras man yra įdomiausia, todėl visi kiti planai laukia savo eilės. O ar jie jos sulauks po metų, ar po dešimties – tik laikas parodys. Gal per tą laiką ir į mėnulį jau bus galima nukeliauti ir šis nuotykis man pasirodys vertas dėmesio.“