Ypač, kadangi šiam sportui skirtuose automobiliuose dalis naudojamų techninių sprendimų yra skirti tik drifto bolidams, o kai kurie ir autokrosui, ar bulių kautynėms skirtai technikai.
Važiuoklės sportas
Kitaip nei dažnai manoma, „driftas“ yra sportas, kuriame labai svarbi važiuoklė. Nors judėjimas trasoje ir vyksta nuolat „buksuojantl“, tačiau ir automobilio judėjimas, ir jo slydimas yra valdomi procesai, tad reikalauja tam tikrų modifikacijų. Pati pirmoji – blokuotas galinis automobilio reduktorius.
Ši modifikacija užtikrina, jog abu automobilio ratai sukasi tokiu pačiu greičiu. Pavyzdžiui, įprastuose kasdieniuose automobiliuose to nėra, tad posūkyje vienas jo ratas gali stabtelėti, o kitas – jį apvažiuoti. Ši modifikacija yra būtina.
Aukščiausios lygos sportininkai automobilio reduktoriui skiria itin didelį dėmesį. Pastaruoju metu išpopuliarėjo lengvai keičiamos kintamos reduktoriaus poros sprendimai: populiariausias iš tokių yra amerikiečių gamintojas „Winters“. Dėl šio mazgo konstrukcijos, lenktynių inžinieriai gali lengvai pakeisti bolido pavarų „ilgį“, taip užtikrindami, jog sportininkui, pavyzdžiui, nereikės jungti pavaros netinkamu metu.
Šie mazgai taip yra itin atsparūs perkrovoms ir gali atlaikyti šimtus arklio galių, kuo pasižymi PRO lygos technika.
Antra būdingiausia „drifto“ važiuoklės modifikacija yra ratų išsukimo didinimas. Viena iš neatleistinų klaidų šiame sporte yra išsitiesinimas, t.y., kai automobilis nustoja slysti šonu.
Siekdami išvengti tokios klaidos, sportininkai stabdo savo automobilį į posūkį įvažiuodami didesniu, nei 45 laipsnių kampu – būtent šiam manevrui ir reikalingas ratų išsukimo komplektas.
Lietuva garsėja vienu iš labiausiai vykusių šios modifikacijos gamintojų – „IRP“ – produkcija, o šios srities pradininkais laikomi estai „Wisefab“, kurie pirmieji sugebėjo sukurti tokios geometrijos mazgus, kurie leistų nuspėjamai valdyti automobilį važiuojant itin dideliu slydimo kampu.
Trečia būtina ir neišvengiama modifikacija – automobilio amortizatoriai. Jie turi leisti pažeminti automobilį, taip sumažinant kėbulo svyravimus, ir neleisti jam svyruoti per daug, kai pilotas atleidžia ar paspaudžia akseleratorių.
Nors automobilis ir slysta, dėl didelių padangų ir pakankamai minkštos važiuoklės, jis gali greitėti. Šis procesas reikalauja ne tik didelio piloto meistriškumo, bet ir nuspėjamo amortizatorių darbo. Automobilis negali svyruoti per daug, kai paspaudus akceleratorių apkraunama galinė ašis, taip sukuriant didesnį sukibimą su danga ir leidžiant technikai greitėti. Lygiai taip pat svyravimas turi būti nuspėjamas ir atleidus akseleratorių: staiga dingus sukibimui su trasa viskas gali pasibaigti betono sienoje.
Taigi, nors „driftas“ iš šono ir atrodo kaip arklio galių sportas, kur padangos eina dūmais, iš esmės rezultatą stipriai lemia tai, kaip galia panaudojama. Pradėti slysti lengva, tačiau dideliu greičiu įveikti trasą, nuolat keičiant priekinės ir galinės ašių apkrovą, stabdyti nenaudojant stabdžių – didelis viso detalių orkestro darbas.
Norint laimėti reikia finišuoti
Vienas iš būtent „driftui“ būdingų sprendimų – automobilio priekinės ir galinės dalies modifikacijos, didinančios atsparumą smūgiams. Kadangi šiame sporte dalyviai yra skatinami važiuoti maksimaliai arti vienas kito ir kartoti konkurento atliekamus manevrus, didesnių ar mažesnių susidūrimų išvengti sunku. Būtent todėl dažnai „drifto“ automobilis bus „aprengtas“ itin lengvu stiklo ar anglies pluošto audinio apdaru, po kuriuo slepiasi milžiniškus smūgius galintys atlaikyti „bash–bar’ai“.
Šie, dažniausiai iš lankstytų vamzdžių gaminami elementai yra standartinių automobilio lonžeronų pakaitalai. Jų tikslas – sustiprinti automobilio priekį ir galą, taip sudarant papildomą apsaugą ten sumontuotiems pažeidžiamiausiems komponentams: skysčio, tepalo ir oro aušintuvams, bei degalų bakui.
Šie elementai yra tvirtinami varžtais prie gerokai sutrumpintų automobilio lonžeronų likučių. Toks sprendimas leidžia nutikus incidentui greitai suremontuoti automobilį.
Komandos dažnai kartu į varžybas vežasi sukomplektuotą antrą „bash–bar“ – žibintus, aušinintuvus, elektros instaliaciją – visą automobilio priekį. Dėl greito montavimo jungčių, dideliu greičiu į sieną atsitrenkęs bolidas gali grįžti į trasą jau po kelių minučių.
Dar viena, ir „drifte“, ir kitose kontaktinėse sporto šakose sutinkama modifikacija yra aušinimo sistemos komponentų iškėlimas į automobilio galą. Tai daroma dėl kelių priežasčių: šitaip mažesnė pažeidimų tikimybė, išauga aušinimo sistemos tūris, leidžiantis lengviau susitvarkyti su šimtus arklio galių karštą vasaros dieną generuojančiu variklio prakaitu, ir, be abejo – papildomas svoris ant galinės ašies, papildomai prispaudžiantis sukibimo ieškančius galinius ratus.
Toks sistemos perdarymas reikalauja iš esmės keisti automobilio struktūrą, užtikrinant tinkamą pasiekiamo šviežio oro kiekį, aušinimo vamzdžius išvedžiojant taip, jog šoninio smūgio metu, jie nebūtų pažeisti ir būtų tinkamai uždengti, taip apsaugant pilotą nuo nudegimų. Šios modifikacijos, kaip ir anksčiau minėti keičiamos poros reduktoriai, sutinkami PRO lygos boliduose.
Dar vienas iš esminių elementų – transmisija.
„Driftas“ yra vienintelis sportas, kuriame pilotas pakartotinai spaudo sankabą, pilna koją įmynęs akseleratoriaus pedalą. Tokie veiksmai padeda inicijuoti slydimą ir tuo pačiu apkrauna automobilio transmisijos komponentus: visų pirma sankabą, pavarų dėžę, o vėliau ir kardaninį veleną, reduktorių ir pusašius.
Visi šie komponentai dažnu atveju yra modifikuojami į patvaresnius. Pigiausias kelias siekiant patikimumo – dyzelinių automobilių detalės. Šios yra sukurtos atlaikyti didesnį sukimo momentą, tad sėkmingai tarnauja „Semi PRO“ lygos dalyviams. Automobilio galiai perlipus 500 AG, į „aikštelę išbėga“ sekvencinės pavarų dėžės, anglies pluošto kardaniniai velenai ir rankos storio pusašiai. Visa tai tik tam, kad būtų sėkmingai sukamos abi 265 milimetrų pločio padangos važiuojant per neilgą, dažnai netobulai lygią trasą. Transmisijos komponentų gedimai yra vieni dažniausių techninių pralaimėjimų palydovai, tad jiems skiriamas išskirtinis dėmesys.
1000 AG – ne riba
Dažnas „drifto“ aistruolis šią sporto šaką atpažįsta iš padangų dūmų. Norint tokių, reikia tinkamos galios.
Pradžia – 200 AG. Tiek užteks judesiui ant sauso asfalto, būtent tiek dažnu atveju rasime ir pas „Betsafe Drift Matsuri“ dalyvius. Jų tikslas – kuo didesnis valandų trasoje skaičius, tad paprasti automobiliai su siauromis padangomis leidžia rinkti šias valandas neatiduodant visos algos.
Augant greičio poreikiui ir trasoms sudėtingėjant, auga ir jėgainės. Dažniausiai sutinkami yra 6 ir 8 cilindrų, didesnės kaip 3 litrų kubatūros varikliai. „Semi PRO“ lygoje jie dažnu atveju bus atmosferiniai ir išvystys apie 300–400 AG, PRO lygoje dažniau sutiksime turbininius variklius, su bent jau 600 AG. L
Kadangi vienintelis realus ribojimas šiame sporte yra padangos plotis, pastaruoju metu dalyviai pasirenka apsistoti ties 800 AG ir neviršyti šio skaičiaus. Priežastis paprasta: naujas padangų komplektas privalo atlaikyti du važiavimus trasoje, tad nors dažnu atveju naudojamos apie vieną centimetrą protektoriaus turinčios specialios padangos, šis dingsta akimirksniu. Vaizdas įspūdingas, tačiau be protektoriaus, padanga pasidaro nenuspėjama, o automobilis nevaldomas, tad pilotas arba turi būti taupus, arba tiesiog nusprendžia nedeginti padangų veltui ir riboja savo automobilio galią.
Itin didelė galia reikalauja didelio dėmesio temperatūroms. Dideli vandens radiatoriai, tepalo aušintuvai, papildomi ventiliatoriai yra „drifto“ bolido standartas. Nors važiavimas gali trukti vos pusę minutės, per ją variklis patiria didelę apkrovą, tad bet koks perkaitimas gali baigtis blogai.
Norėdami artimiau susipažinti su visokio plauko „drifto“ technika, tam progą turėsite balandžio 15 dieną „Betsafe Drift Matsuri“ metu. Šis sezono atidarymo renginys į vieną vietą surinks visų lygų sportininkus: nuo elementarių drifto „raketų“, iki šimtus tūkstančių kainuojančių Europos prizininkų mašinų.
Dvyliką valandų veiksmo trasoje žadantis renginys leis ramiai pamatyti visus techninius sprendimus, bei tuo pačiu pabendrauti su jų autoriais.