Iš tiesų, kai kuriose klasėse starte išsirikiuodavo vis labo po 4 – 5 automobilius, tarp kurių atkaklesnė kova vykdavo tik dėl pozicijos pirmajame Pavilkijo trasos posūkyje. Vėliau vyrai sukdavo ratus taip, tarsi sugaištos sekundės, pelnomi taškai ir vieta finalo rikiuotėje būtų antraeiliai dalykai. Išimtimi buvo tik „3A-AWD“ divizione bagiais startavę sportininkai, pliekęsi taip, kad po trasą skraidė nuplėšti ratai.
Kas vyksta kadaise itin populiaraus automobilių kroso padangėje? Ar vangi sezono pradžia yra normalus reiškinys? Ką reiktų daryti, kad šios iš prigimties azartiškos lenktynės sutrauktų bent dalį auditorijos, kuri prieš savaitę į „Fast Lap“ šou į už poros dešimčių kilometrų esantį „Nemuno žiedą“ veržėsi taip, kad buvo paralyžiuotas eismas visame pietvakariniame Kauno pakraštyje?
Kalbinti dalyviai, varžybų organizatoriai ir teisėjai vardijo skirtingas jiems aktualias bėdas, tačiau panašu, kad nemažai jų būtų galima išspręsti dalykiškoje diskusijoje.
„Mes puikiai suprantam, kad negalima daryti kompromisų saugumo sąskaita, tačiau kelti tokius pat reikalavimus Europos čempionate kovojančiai technikai ir naudojamai Lietuvos pirmenybėse, nėra racionalu. Vienas dalykas, mūsiškio kalibro varžybų dalyviams net 500 eurų yra labai dideli pinigai. Yra nemažai vyrų, kurie neturi jokių rėmėjų ir į atskirus čempionato etapus atvyksta tik tada, kai susitaupę pinigų sugeba pasikeisti sulūžusią detales.
Sprendimas neišdavinėti vienkartinių licencijų (nuo praėjusių metų reikia įsigyti metines licencijas) vien mūsų etapą nuskurdino kokiais dviem tuzinais potencialių dalyvių. Panašiai yra su reikalavimais naudoti galiojančios homologacijos ekipuotę – keisti mažai naudotą kombinezoną tik todėl, kad prieš pusmetį formaliai pasibaigė terminas, daugeliui lenktynininkų atrodo kvailystė“, – apie nuotaikas sportininkų stovykloje pasakojo Lietuvos automobilių kroso čempionato II etapo organizatorius, VšĮ „Norlin“ prezidentas Vladas Norkus.
Kita vertus, pašnekovas pripažino, jog reikalavimas lenktynininkams šiek tiek atsakingiau žiūrėti į prisiimamus įsipareigojimus, o ne „žaisti sportą“, leistų lengviau planuoti daugybę su varžybomis susijusių darbų: nuo kilnojamųjų tualetų išdėstymo ir skaičiaus, iki trasą tvarkančios technikos nuomos sąlygų.
Beje, prieš pastarąsias kroso kovas Pavilkijo trasoje kelių statybos mašinos darbavosi tris dienas ir šeimininkų piniginę paplonino maždaug 5000 eurų.
„Pas mus visa „matematika“ atvirkštinė – skaičiuojam, kiek pavyksta sumažinti nuostolius. Pavyzdžiui, pernai, kai po vieno etapo suskaičiavom, jog „minusas“ siekė tik 400 eurų, džiūgavom padarę didžiulę pažangą, nes anksčiau varžybos „suvalgydavo“ nepadoriai dideles sumas. Liūdniausias antirekordas – 75 tūkst. litų“, – atviravo V. Norkus.
Dar vienas paradoksalus dalykas – nors stebėti varžybų susirinko sąlyginai nemažas būrys smalsuolių, pro Vilkijos miestelio prieigose įrengtus bilietų prekybos (suaugusiam – 3 eurai) postus daug kas stengėsi prasmukti „taupiai“. Keisčiausia, kai tai daro varguoliai, vairuojantys gal 30 tūkst. eurų kainuojančius automobilius.
LASF Saugaus varžybų organizavimo komiteto narys Remigijus Bilevičius, dirbęs pastarosiose lenktynėse, taip pat pritarė minčiai, kad diskusija tarp atskirų federacijos struktūrų ir pačių sportininkų bendruomenės dėl kaštų mažinimo turėtų būti produktyvesnė.
„Nors automobilių krosas laikomas viena pigiausių lenktynių atmainų, visgi ir čia technika, detalės, mechanikų paslaugos ir t. t., nedalijamos dykai. Turint galvoje, kad čia greičiai sąlyginai maži, todėl erdvės įvairiems kompromisams galima rasti. Tai pritraukė į krosą kur kas daugiau lenktynių entuziastų, o iš jų neabejotinai iškiltų ir naujų talentų, galinčių solidžiai reprezentuoti mūsų šalies automobilių sporto mokyklą europinio lygio varžybose“, – samprotavo R. Bilevičius.
Dar vienas LASF atstovas, Kroso komiteto narys Rimantas Poliakovas, dalindamasis įžvalgomis apie tai, kas lemia kroso krizę, taip pat akcentavo, kad didžioji dalis čia startuojančių vyrų verčiasi su labai mažais biudžetais.
„Litiniais“ laikais automobilio paruošimas sezono kovoms kainuodavo maždaug nuo 20 tūkst. litų, dabar – apie 15 tūkst. eurų. Kai kurie sportininkai prieš varžybas išgali nusipirkti tik dvi naujas padangas, o kiti apskritai visą sezoną ištempia su vienu komplektu.
„Žinau, kad nemažai nepasitenkinimo sukelia kiekviena korekcija techniniame reglamente. Deja, gyventi vakar diena negalima – jei virsim savo sultyse, tik todėl, kad taip pigiau, kroso „neprikelsim“, – svarstė R. Poliakovas.
Vertindamas debiutines sezono lenktynes kroso disciplinos ekspertas pasidžiaugė, kad šįkart varžybose pavyko išvengt ilgų pauzių (trys trasoje subyrėję automobiliai buvo evakuoti itin operatyviai, o sulaužyto trasos atitvaro montavimui pakako mažiau nei 20 minučių), o trasoje šonus vieni kitiems aplamdę sportininkai sugebėjo nesusipykti.
Iš tiesų apdovanojimų ceremonijoje sportininkai negailėjo vieni kitiems aplodismentų. „S1600“ klasėje Lietuvos kroso čempionato prizininkais tapo Tomas Skrodenis, Paulius Kiudys ir Petras Bartkus. Analogiško pajėgumo technika važiavusių pirmenybių dalyvių tarp pirmas finišavo Valdemaras Vitkus, aplenkęs Marių Vitkaitį ir Saulių Guogą.
2000S klasėje atitinkamai prizininkais tapo Mindaugas Sidabras, Deividas Vareika ir Mindaugas Kanapackis. Kroso pirmenybių įskaitoje – Arnas Kanapeckas, Linas Petrauskas ir Robertas Paškauskas.
„Open“ divizione didesnio pasipriešinimo nesulaukė Robertas Janulis, už nugaros palikęs Paulių Stadalių ir Luką Sidabrą. „Super-cars“ klasėje greičiausiai lėkė Darius Tamašauskas, Egidijus Kirdeikis ir Dovydas Vaitkevičius.
Įdomu, kad „S1600“ diviziono automobiliai trasą įveikia viso labo sekunde ar pusantros lėčiau nei patys galingiausi „Super-cars“ ar „Open“ klasių monstrai, turintys po 400 „arklių“ – pastarieji sveria apie 300 kilogramų daugiau.
Efektingiausią reginį kūrusių bagių „3A-AWD“ finalą laimėjo Tomas Zavarskis, aplenkęs Saulių Zundą ir Gintarą Morkevičių. Geriausiai kvalifikaciniuose važiavimuose pasirodęs Tautvydas Urba pralaimėjo mūšį dėl geresnės pozicijos pirmame posūkyje ir finišavo tik penktas.