Šįkart panagrinėsime Lietuvoje esančias galimybes išsinuomoti automobilius, galinčius atvežti čempiono titulą.
Taupymo bumerangas
„Lenktynininko galva viso pasirengimo startui metu, nekalbant jau apie pačias varžybas, privalo būti švari nuo bet kokių rūpesčių, pradedant „su kokiu slėgiu padangose geriau startuoti?“ ir baigiant „ar tinkamai pasirūpinta komandos rėmėjais?“. Pilotas, dėl kokių nors priežasčių – bandydamas sutaupyti, neturėdamas kam deleguoti atskirų užduočių, nepasitikėdamas kitais ir taip toliau, todėl ant savo pečių užsivertęs liūto dalį organizacinių rūpesčių, tokia pat proporcija sumažina galimybes būti greitu trasoje.
Bet kokie inžineriniai ar logistikos galvosūkiai eikvoja smegenų resursus ne tam, kam derėtų, todėl tiesiogiai susiję su galutiniu rezultatu. Šiuos dalykus su sportininkais, kuriuos teko globoti, esame daugybę kartų patikrinę treniruotėse. Netgi trumpas pokalbis naudojant raciją prie įprasto vieno rato rezultato „Nemuno žiede“ prideda bent sekundę“, – konstatuoja treneris, šiuo metu einantis ir Lietuvos automobilio sporto federacijos (LASF) viceprezidento pareigas, Jonas Dereškevičius.
Norėdamas augti kaip sportininkas, jis turi pasilikti tik labai nedidelę dalį organizacinio pobūdžio klausimų, ir tik tam, kad plėstų akiratį ir tobulėtų kaip asmenybė.
Sumažinti dalyvavimo kaštus viską darant pačiam be abejonės įmanoma, tačiau kaip bežiūrėsi – tai irgi turi kainą. Be to, pasirinkus išorinius partnerius ir leidus jiems uždirbti, išvengiama tokių dalykų, kaip inventoriaus, personalo ar patalpų įsigijimas bei išlaikymas. Turint galvoje, kad technika gana sparčiai keičiasi, vos per keletą metų daugelis daiktų tampa balastu.
Ir atvirkščiai – priėmus sprendimą lenktyniauti nuomotu automobiliu, atsiranda galimybė kiekvieną sezoną rinktis pačius naujausius ir pažangiausius sprendimus.
Klausiamas, ar pats prie automobilio ruošimo lenktynėms nedirbantis sportininkas nepraranda įgūdžių tiksliai formuluoti užduotis mechanikams, reguliuojantiems mechanizmus pagal individualius poreikius, J. Dereškevičius teigė čia nematąs problemos.
„Gali skambėti paradoksaliai, tačiau labai dažnai gerais inžinieriais-konstruktoriais tapę lenktynininkai pamažu nustoja būti lenktynininkais. Jie nepasiekia tokio lygio, kokį galėtų, net turėdami neginčijamą sportininko talentą. Martynas Samsonas yra gana geras tokios situacijos pavyzdys, nes jo augimas užsitęsė labai ilgai, karjeroje buvo akivaizdžiai per daug „stogų“ ir per mažai sporto.
Geroji šio reikalo pusė – „Samsonas Motorsport“ tapo europinio lygio transmisijų gamintoju, – pastebi treneris. – Svarbiausias dalykas, ką turi sugebėti apie savo „kovinio“ automobilio reguliavimą pasakyti pilotas – suprantamai įvardyti, ką jaučia važiuodamas tam tikrose situacijose. Taip dirba visos profesionalios komandos iki pat „Formulės-1“ viršūnės, nes tai ko gero vienintelis efektyvus modelis.“
Automobilių sporto pedagogo teigimu, šis principas galioja netgi maratoninėse ralio reidų lenktynėse: jei mašina subyrėjo nepasiekus finišo – vadinasi tau tiesiog nepasisekė. Beje, absoliučia dauguma atvejų technika lūžta dėl žmogiškų klaidų.
Tiesa, šiandieninės technologijos leidžia labai tiksliai identifikuoti priežastis, kodėl sugedo kuris nors automobilio agregatas ar sistema. Didžiulę darbo patirtį su Pasaulio ralio čempionate (WRC) ar Europos ralio čempionate (ERC) startuojančiais lenktynininkais turinčio J. Dereškevičiaus teigimu, tipinio kontrakto, kuriame nustatytos labai aiškios atsakomybės ribos tarp techniką prižiūrinčios kompanijos ir sportininko, nėra.
„Kai kuriais atvejais (tarkim technikos rinkoje pasirodžius naujam žaidėjui) gali būti, kad tituluotiems lenktynininkams automobilis bus skolinamas ne dėl atlygio, nes jį paverčia matomu, o tai be abejonės turi piniginę išraišką. Tai priklauso nuo daugelio faktorių, tačiau bendras principas toks – jei ralio pilotas nepadaro jokios grubios klaidos, tačiau automobilis sugenda neįveikus 40-45 proc. pirmos dienos trasos, laikoma, kad inventorius nebuvo tinkamai parengtas. Tokiu atveju grąžinami visi nuompinigiai“, – apie kontraktą su viena italų serviso kompanija pasakojo LASF viceprezidentas.
„Nemuno žiede“ – vokiška tvarka
Ir nors Lietuvoje nėra nė vienos komandos – nei ralio, nei žiedo – funkcionuojančios J. Dereškevičiaus apibrėžtais principas, visgi ir vienos, ir kitos disciplinos atstovai turi galimybę išsinuomoti profesionaliai varžyboms paruoštą techniką.
Bene geriausiai žinomas Gelžinių dinastijos projektas „Tėvas racing“. Prieš beveik trejetą metų Algirdas Gelžinis ryžosi importuoti vokišką verslo modelį, itin populiarų prie legendinio Niurburgringo.
„Absoliuti dauguma lenktynių trasų Europoje apaugusios įvairaus kalibro įmonėmis, kurios automobilių sporto entuziastams leidžia pasijusti tikrais lenktynininkais: išnuomoja sportui ruoštus bolidus, siūlo trenerių paslaugas ar pasirūpina pramoginio pobūdžio renginių organizavimu. Šia prasme mes nebandėme išrasto dviračio – padiskutavome, ko labiausiai trūksta mūsų rinkoje, panagrinėjome kaip tai daro sportinės technikos nuomos verslo senbuviai, ir adaptavome „Nemuno žiedui“.
Didžiausias skirtumas nuo Niurburgringo – čia viskas truputį pigiau. Be to, mes nereikalaujame tokių didelių garantijų ar užstatų, kaip vokiečiai“, – pasakoja VšĮ „Benzingalviai“ įkūrėjas.
Tiesa, „Tėvas racing“ automobilius išsinuomoti norintys taip pat turi praeiti savotišką atranką – nulinę sportinio vairavimo patirtį turintis vaikinukas greičiausiai turės tenkintis „tik“ 170 AG turinčiu „Suzuki Swift Sport“, bet ne superautomobilių teritorijoje žaidžiančia „Audi TT RS“ (šis monstras su 519 AG varikliu iki 100 km/val. įsibėgėja per 3,5 sek.). Išimtis daroma tuomet, jei tam tikrą „kovinę“ mašiną norima nusipirkti ar užsisakyti („Tėvas racing“ prekiniu ženklu papuošti automobiliai perdirbami „Juta Racing“ komandos dirbtuvėse).
Šiuo metu „Tėvas racing“ garaže – šeši penkių skirtingų markių ir komponuočių automobiliai. Be minėtų „Suzuki Swift Sport“ ir „Audi TT RS“ dar yra „Subaru Impreza STi“, „Seat Ibiza Cupra“ bei „BMW 328i“. Technikos nuomos kaina priklauso tiek nuo pasirinkto ratuočio, tiek nuo tikslo, kuriam bolidas imamas (greituminio slalomo ir klasikinių žiedinių lenktynių rizikos laipsnis vertinamas skirtingai). Kainodaros korekcijas, siekiančias net 50 proc., pat lemia kiek ketinama važiuoti – apsukti keletą ratų ar startuoti visoje lenktynių serijoje.
„Orientacinė kaina – maždaug 30 eurų už vieną greitą ratą „Nemuno žiede“, tačiau kaip jau sakiau, konkreti suma priklauso nuo daugelio faktorių. Suprantu, kad tai gali pasirodyti daug, tačiau pabandžius suskaičiuoti, kiek reikia investuoti automobilį paruošiant pagal galiojančius techninius bei saugos reikalavimus, tampa akivaizdu, kad norint pasigaminti tokio lygio bolidą pačiam ir visą laiką važiuoti naujomis sportinėmis padangomis, teks išleisti identišką sumą. Tai, ką mes siūlome, vienareikšmiškai yra racionalu ir nebrangu“, – patikino A. Gelžinis.
Beje, identiškos sportinių mašinų nuomos sąlygos yra ir Latvijos Bikerniekų trasoje, ir Estijos „Audru24 ring“ komplekse. Pasimatuoti lenktynininko krėslą norintys visur prisiima atsakomybę už savo elgesį: sudaužius automobilį tektų pasirūpinti remontu, jei incidentą lėmė vairuotojiška klaida.
„Žmonės galvodami apie automobilio nuomą baiminasi, kad jį sukuls, todėl esą labiau apsimoka važiuoti sava mašina. Tačiau analogiškų nesėkmių gali atsitikti ir vairuojant nuosavą techniką. Jį taip pat tektų tvarkyti. Skirtumas tik tas, kad specialiai lenktynėms paruoštas ir saugos lankais aprūpintas daiktas yra žymiai saugesnis vien todėl, kad jo važiuoklė sureguliuota tinkamai“, – pastebi „Benzingalvių“ įkūrėjas.
Pirmųjų veiklos metų patirtis rodo, kad dažniausiai paragauti sportinių automobilių generuojamų emocijų ryžtasi ne jau startuojantys įvairiuose čempionatuose, o paprasti žmonės, norintys kokybiškai praleisti laisvalaikį.
Vienas projekto „Tėvas racing“ kozirių – instruktoriai. Perprasti sportinio vairavimo ypatumus galima prižiūrint Jonui ir Ignui Gelžiniams, baigusiems „FIA Institute Young Driver Excellence Academy“ kursus ir išgarsėjusiems itin gerais rezultatais lenktynėse.
„Pro Racing“ fenomenas
Pačios aukščiausios prabos profesionalais Lietuvoje laikoma uteniškio Egdijaus Tutino įkurta „Pro Racing“ įmonė. Šiųmetinį „Halls Winter Rally“ laimėjęs Dominykas Butvilas startavo su „Škoda Fabia R5“ automobiliu, kurį prieš, per ir po varžybų tvarko tiksliai kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas veikianti meistrų komanda.
„Man nuo jaunų dienų labai patiko automobilių sporto pasaulis, tačiau išbandęs save lenktynininko amplua anksti supratau, kad tai nėra mano stiprioji pusė ir kad naudingesnis galiu būti dirbdamas su „geležim“. Gal aštuonerius metus dirbau „Samsonas Motorsport“ kompanijoje, o 2001-aisiais pradėjau savarankišką veiklą – įkūriau specializuotą ralio automobilių gamybos ir aptarnavimo firmą „Pro Racing“, dirbančią pagal europietiškus standartus. T. y. subūriau profesionalų komandą, kuri gali rūpintis visais techniniais dalykais ir padėti greitam lenktynininkui laimėti varžybų serijas. Vienas pilotas, kad ir koks talentingas būtų, negali tapti čempionu. Tai tiesiog neįmanoma, nes ralio mechanizmas pernelyg sudėtingas“, – pasakoja E. Tutinas.
Kodėl „Pro Racing“ vėliavos pirmajame Lietuvos ralio čempionato etape nemažai daliai autosporto gerbėjų tapo staigmena, privertusia vienus kitų klausinėti „kas čia tokie“? Atsakymas gana paprastas – pagrindiniai uteniškių klientai buvo užsienio šalių sportininkai.
„Taip jau susiklostė, kad Lietuvoje dar dirbdamas „Samsonas Motorsport“ paruošiau patį pirmąjį „kvadrinį“ automobilį Dominykui Butvilui, o vėliau namų rinkoje beveik nedirbom. Mūsų paslaugomis naudojosi Latvijos, Ukrainos, Lenkijos ir Rusijos ralio meistrai, pagal kurių pageidavimus vien „Mitsubishi EVO X“ buvo pagaminta 12 mašinų – vidutiniškai 2-3 egzempliorius kasmet.
Beje, nemaža jų dalis buvo J. Dereškevičiaus mokiniai. Garsiausias iš jų – Jurijus Protasovas, startavęs WRC seriale ir R5 klasėje tapęs vicečempionu“, – vardina „Pro Racing“ strategas.
E. Tutino manymu, nemaža dalis Lietuvos sportininkų į dalyvavimą nacionaliniame ralio čempionate žiūri kaip į smagų laisvalaikio praleidimo būdą, bet ne profesionalią veiklą ar rezultatus, kurie solidžiai atrodytų tarptautiniame kontekste. Žinoma, galbūt tai lemia mažos rinkos galimybės ir susitaikymas su realybe, kad surinkti reikiamą biudžetą žvėriškai sunku ir kaip tik todėl tenkinamasi kukliu „garažiniu“ lygiu.
„Nenorėčiau būti pernelyg kategoriškas, bet visgi galvoju, kad svarbiausia aiškiai apsibrėžti tikslą. Stebint įvykius Lietuvos automobilių sporto pasaulyje iš šalies kartais susidaro įspūdis, kad dalis čia besisukančių žmonių iš tiesų apsiriboja žaidimais savo smėlio dėžėje ir randa daugybę argumentų, kodėl nereiktų eiti tokiu keliu, kokiu nužygiavo likęs civilizuotas pasaulis. Dėl to šiek tiek apmaudu, nes iš esmės lietuviai yra tikrai kieti lenktynininkai.
S. Brundzą ar E. Tumalevičių lig šiol prisimena ne tik buvusiose SSRS respublikose. Dabar jų pėdomis sistemingai ir pakankamai sėkmingai eina jau minėtas D. Butvilas. Jis jau užaugo iki tokio lygio, kai reikia profesionalios komandos užnugario ir mes nuoširdžiai džiaugiamės galėdami padėti“, – tikina E. Tutinas.
Greičio algoritmai
Kaip dirba „Pro Racing“ komanda? Visų pirma prieš kiekvienas lenktynes atliekama privalomų bazinių ir profilaktinių darbų, nepriklausomai nuo to, ar ankstesniame ralyje automobilis važiavo be jokių problemų, ar jų turėjo. Šių darbų sąraše apie 30 punktų. Pradedant amortizatorių išėmimu, išrinkimu, išvalymu ir baigiant variklio kompresijos patikrinimu.
Trumpai tariant, automobiliui atliekami absoliučiai visi tyrimai. Su mašina reikia elgtis, kaip su mažu vaiku, nes ralio metu ji gauna didžiulius krūvius ir reikia ją ardyti, žiūrėti, tvarkyti. Turime tikrai solidžią patirtį, todėl mechanikui niekada nereikia spėlioti, ką jis turi padaryti. Juo labiau, kad visa svarbi informacija apie automobilį fiksuojama pačio ralio metu.
Vyr. mechanikas po ralio pateikia tam tikrų nusiskundimų iš lenktynininkų arba techninių gedimų sąrašą. Beje, „Pro Racing“ komandoje kiekvienas mechanikas turi po savo automobilį, už kurį yra visiškai atsakingas. Kiti mechanikai yra jo pagalbininkai, turintys tam tikrus agregatus nuimti ir atiduoti juos į tam tikrą specializuotą skyrių. Visi darbai yra išskirstyti. Mechanikui nieko nereikia fantazuoti – viskas, ką ir kaip privalu padaryti, yra konkrečiai surašyta.
Įdomu ir tai, kad kai kuriais atvejais būtent mechanikai rekomenduoja pilotui, kaip turėtų būti sureguliuota jo technika – paties lenktynininko įpročiai nebūtinai būna teisingi. Tuos įpročius pakeisti neretai būna pasiutusiai sunku ir tik tuomet, kai sportininkas įsitikina komandos mechanikų profesionalumu, rezultatai šauna aukštyn.
„Specifinių žinių bagažas ir patirtis yra kur kas svarbesnis dalykas nei plika akimi matoma įranga – serviso sunkvežimis, įrankiai, poilsio zona ir pan. Kad ir į kokį geografinį tašką nukeliautu, privalai žinoti vietinę specifiką ir atitinkamai pasiruošti. Erdvės spėlionėms negali būti“, – šypsosi E. Tutinas.