Skaičiavo, bet realybė buvo netikėta
Pirmos kartos „Ford Focus ST170“ automobiliu lenktyniaujantis ekipažas šiemet startavo ir sėkmingai finišavo visuose penkiuose ralio sprinto čempionato etapuose, bet prieš tai, sako ekipažo nariai, teko ne vieną vakarą pasėdėti skaičiuojant biudžetą ir įsivertinti savo galimybes startuoti.
„Tikrai skaičiavome. Tai esminis dalykas, nes jei skaičiai parodytų, kad negalime startuoti pilname čempionate, tuomet išvis geriau nevažiuoti arba rinktis keletą A lygos etapų, kur surinktumėm panašų kilometrų skaičių. Gaila, bet suvestinė sezono gale rodo, kad realybė skaičiavimus viršijo apie 30 procentų“, – pasakojo lenktynininkas Irmantas Ačas.
Sportininkas pasakojo, kad skirtumas tarp suplanuoto ir faktinio biudžeto nebuvo matematinė klaida – jį nulėmė neplanuotai išaugusi infliacija ir smarkiai pabrangę degalai: „Važiuojant Lietuvos ralio sprinto čempionate reikšmingą išlaidų dalį sudaro degalai, kurie reikalingi tiek atvežti automobilį, tiek susirašyti trasas ir galiausiai jomis pravažiuoti jau sportiniu rėžimu su sportiniu automobiliu.“
Lenktynininkas sako, jog tokio degalų kainos šuolio numatyti buvo kone neįmanoma, o prie padidėjusių išlaidų taip pat prisidėjo ir bendra makroekonominė situacija – infliacija, pasak jo, pridėjo ranką net ir prie pragyvenimo išlaidų ar atsarginių automobilio dalių kainos.
Komandos nariai pasakoja, kad vien degalams kiekvieno etapo metu tenka išleisti vidutiniškai 250-300 eurų, o Lazdijų bei Utenos etapai pareikalavo ir beveik 400 eurų. Šios išlaidos vienos labiausiai kintančių, bet tuo pačiu ir preliminariai numatomų – jeigu lenktynės vyksta kitoje Lietuvos pusėje, neišvengiamai degalinėse teks atseikėti daugiau.
Susivedus visas patirtas išlaidas, išskyrus nenumatytus sportinio automobilio remontus, vidutiniškai vienas etapas komandai atsiėjo 1312 eurų, o viso sezono kaina siekė kiek daugiau nei šešis su puse tūkstančio. Priskaičiavus automobilio remonto išlaidas ši suma išaugtų ir dar keliais šimtais ar net tūkstančiu, tačiau net ir tai nėra galutinė išlaidų eilutė.
Fiksuotos ir nefiksuotos išlaidos
Kaip ir bet kuriame buhalteriniame skaičiavime, taip ir autosporte išlaidas galima skirstyti į fiksuotas ir kintančias, o bene vienintelės griežtai fiksuotos išlaidos „Mutante Racing Team“ sportininkams buvo startiniai mokesčiai – kiekviename etape jie siekė 300 eurų ir per visą sezoną sudarė 1500.
Taip pat nemenką dalį sudaro nakvynės ir maitinimosi išlaidos, o šių eilučių suma svyruoja kiekviename etape – vidutiniškai nakvynei komanda vieno etapo metu išleido kiek daugiau nei 100 eurų, tačiau etapuose, kurie vyko netoli Vilniaus, nakvynės neieškojo ir grįždavo namo.
Kalbėdami apie nefiksuotas išlaidas sportininkai šypsodamiesi pradeda sukti kalbą link automobilio ir neslepia, kad jis reikalauja didžiosios dalies kaštų. Tiesa, vieno iš komandos narių garaže šis automobilis jau leido kelis pastaruosius metus, tad vietoj automobilio pirkimo, prieš sezoną jiems teko jį prikelti ir paruošti startams.
„Nors ir važiavome Lietuvos ralio sprinto čempionate, dar kitaip vadinamoje Lietuvos ralio B lygoje, automobilis čia patiria tas pačias apkrovas kaip ir A lygoje, tik važiuojame šiek tiek trumpesnius atstumus. Standartiškai po kiekvieno ralio išlenda mazgai, kurie buvo pažeisti ralio metu ar sugedo“, – patirtimi dalinasi I. Ačas.
Sezono eigoje teko keisti du galinės važiuoklės balkius, du galinius amortizatorius, šakes, visus degalų purkštukus, pavarų dėžę. Taip pat keletą kartų teko keisti tepalus, ralio trasose „pamestus“ veidrodėlius ir buferį.
„Niekada tokių gedimų negali numatyti, bet tam turi pasiruošti ir biudžete apie 20% skaičiuoti kaip sąnaudas automobilio atstatymui po ralio. Gal čia ir buvo mūsų sėkmės formulė, kodėl pasiekėm 5 iš 5 finišų“, – biudžeto skaičiavimo subtilybes išduoda I. Ačas.
Išlaidos, kur taupyti pavojinga
Žiūrovams, stebint automobilių sportą, bene didžiausią įspūdį daro patys automobiliai, bet ne ką mažiau pačių sportininkų dėmesio ir kaštų reikalauja apranga. Savo saugumu rimtai besirūpinantys nuo galvos iki kojų apsirengia net keliais sluoksniais homologuotos nedegios aprangos, o ant galvos dedasi itin aukštus saugumo standartus atitinkančius ir kuo lengvesnius šalmus.
„Kalbant apie saugumą sutarėme, kad kompromisų nedarysime. Stodami prie starto linijos puikiai suprantame riziką, kuri kyla šiame sporte. Rinkomės vidutinės klasės aprangas (kombinezonai, batai, apatinė apranga) – jos mums kainavo maždaug po 800 kiekvienam. Žinoma, galima pirkti dėvėtus ir sutaupyti apie 400 eurų, bet apranga yra viena iš saugumo detalių, kur negalima taupyti“, – pasakojo šturmanas Benas Lazdauskas.
Kalbėdamas apie dėvėtų aprangų pirkimą šiemet čempionate debiutavęs šturmanas pasakojo, kad nesinori pirkti seno kombinezono jau vien todėl, kad negali žinoti jo būklės – gal jis jau neatlieka savo funkcijos ir iš nedegaus tapo degiu dėl savo amžiaus. Tiesa, visi homologuoti rūbai, avalynė ir šalmai turi ir savo „galiojimo“ laiką ir pasibaigus jam gamintojas nebeatsako už jų atsparumą bei savybes, o profesionaliose lenktynėse tokių rūbų dėvėti negalima.
„Pirmus startus važiavome su skolintais ar senesnio modelio šalmais. Tačiau sezono viduryje nusprendėme, jog saugumas mums pirmoj vietoj. Tai kiekvienam atsiėjo dar po 2000 eurų – įsigijome lengvus bei tvirtus šalmus ir kaklo apsaugas. Šioje vietoje taip pat galėjome sutaupyti ir viską įsigyti tikriausiai iki 1000 eurų perkant dėvėtus, bet norisi jaustis saugiai, tvirtai ir neturėti iššūkių, kai, pavyzdžiui, vidury greičio ruožo šalme sugenda pasikalbėjimo įranga“, – kalbėjo B. Lazdauskas ir minėjo, jog tinkamos aprangos įsigijimas leido jaustis ramiau lenktynių metu.
Kalbėdami apie biudžetą sportininkai su šypsena prisimena ir linksmą įvykį, po kurio į išlaidų lentelę galėjo pridėti ir „gautų pajamų“ eilutę: „Viename iš etapų prie savo serviso parko radom besimėtančius 100 eurų. Padėjom ant automobilio, laukėm, gal atsiras savininkas, bet taip ir neatsirado. Tad kažkas prisidėjo prie mūsų startų.“