„MotoGP“ lenktyniauja ne tik motociklų gamintojus atstovaujančios dešimtis milijonų žarstančios komandos. Čia, kaip niekur kitur, ryški kova tarp lenktynininkų. Patirties ir įgūdžių šiose varžybose neužtenka. Drąsa, ryžtas ir karštas kraujas per vieną naktį lenktynininką gali padaryti žvaigžde. Tą praėjusiais metais įrodė ispanas Markas Marquezas, vos 20-ies tapęs pasaulio čempionu ir nuvainikavęs gyvą legendą — septynis kartus „MotoGP“ čempioną Valentino Rossį.
Kol mechanikai surinkinėjo lenktynininkų motociklus, keli lenktynininkai rado laiko pakalbėti su DELFI.
24-erių anglui Bradly Smithui šiemet antrasis „Moto GP“ sezonas. Pernai, debiutinį, jis baigė 10-oje vietoje, o po dešimties šio sezono etapų, bendroje įskaitoje yra 9-as. Kaip naujokui, tai nemažas pasiekimas, tačiau reikalaujantis didžiulės kainos.
Anglas nevaldo savo mažojo kairės rankos piršto. Ant jo didžiulis, skausmingai atrodantis, du kartus už pirštą didesnis šašas, bet randai užgyja, o prie skausmo galima priprasti. Visiškas atsidavimas, gyvenimo aukojimas šiam sportui — ne visi olimpiniai čempionai buvo pasiryžę įdėti tiek darbo.
„Perėjus į „MotoGP“, motociklai tampa visu tavo gyvenimu. Tu palieki namus, draugus ir persikraustai į Ispaniją. Ten visos geriausios trasos, geriausi specialistai ir ten tavo komanda. Visas gyvenimas tampa darbu, o dienos tvarkaraštis sudėliotas minučių tikslumu. Po treniruočių turi dar valandas kalbėti su savo inžinieriais, o jei nelenktyniauji ir nesitreniruoji — dirbi savo rėmėjų renginiuose“, — pasakojo anglas.
B. Smithas yra greitas lenktynininkas, bet greitų motociklininkų pilnos gatvės. Reikia ir kitų savybių, kad būtų galima patekti tarp pasaulio geriausių.
„Ryžtas. Ne kiekvienas gali nusiteikti dirbti tiek, kiek aš. Motociklų lenktynės yra vienintelis dalykas kurį darau. Be to gyvenime aš daugiau nieko neturiu. Apsisprendžiau paaukoti viską tam, ką myliu. Tai yra mano geriausia savybė, leidžianti būti konkurencingam šiame sporte. Taip pat aš puikiai jaučiu motociklą ir komunikuoju su inžinieriais. Tai mane paverčia ir šiek tiek pilotu-bandytoju ir būtent aš išbandau įvairias naujoves“, — sakė B. Smithas.
Šešiolika žmonių dirba B. Smithui, tad būtų net nepadoru pačiam lenktynininkui tinginiauti.
„Šešias dienas per savaitę, po 2-3 valandas skiriu fiziniam pasiruošimui. Be įprastų kardio pratimų — bėgimo, važiavimo dviračiu ir plaukimo taip pat dirbu treniruoklių salėje. Šiame sporte svarbus branduolio (pilvo raumenų) stiprumas, taip pat reakcija ir judrumas. Mano treniruočių programą prižiūri atskiras daktaras“, — DELFI pasakojo motociklininkas.
Pasiryžimas ir meilė šiam sportui negali nustelbti kito jausmo — baimės. Ją lenktynininkas patiria per kiekvienas lenktynes.
„Kiekvieną kartą kvalifikacijoje aš bijau. Ten į posūkius įvažiuoji alkūne ir keliu beveik liesdamas asfaltą. Turi sukti akceleratoriaus rankeną, nors tavo motociklas drebą, o užpakalinis ratas slysta. Aš kvalifikacijos bijau velniškai“, — pasakojo lenktynininkas.
Žaizdos, traumos, baimė, juodas darbas, asmeninio gyvenimo neturėjimas — B. Smithui tai nė motais ir daugiau niekur gyvenime savęs nemato.
„Aš per daug myliu motociklus, kad ką nors keisčiau. Aš save radau ir aš esu laimingas, nenoriu būti niekas kitas“, — kalbėjo sportininkas.
Seniams irgi yra vietos
Kiek kitokį santykį su baime turi „Moto2“ klasėje lenktyniaujantis suomis Mika Kallio.
„Negali lenktyniauti jei bijai. Tiesiog nepavažiuosi. Mes dažnai krentame nuo motociklų, bet baimei nebelieka laiko. Reikia kuo greičiau šokti ant motociklo ir važiuoti toliau, kartais nepagalvoji net kur tu padarei klaidą“, — pasakojo lenktynininkas.
Juokaujama, kad suomiai yra itin greiti automobilių ir motociklų sporte todėl, kad jie neturi ko prarasti ir nebijo mirties. Jų Tėvynė šalta ir tamsi, o gyvenimas ten nėra labai laimingas.
Suomis pasijuokė, nepaneigė to, bet rado kiek kitokį paaiškinimą. Suomiai yra vienišiai, jie yra linkę tvarkyti reikalus patys, vieni, o automobilių ir motociklų sporte tu priklausai tik nuo savęs.
„Žmonės labai dažnai klausia — kodėl Suomija pasauliui duoda tiek ralio, „Formulės-1“ lenktynininkų ir motociklininkų. Mūsų mentalitetas dėkingas šiam sportui. Reikia didžiulės komandos, kad atsidurtum lenktynėse, tačiau, galų gale, viskas priklauso tik nuo tavęs vieno. Ant motociklo sėdi vienas, užsidedi šalmą ir nuo tavęs vieno viskas priklauso“, — pasakojo M. Kallio.
31-erių atletas prieš šešis metus „Grand Prix“ klasėje stebino įspūdingais finišais iš rikiuotės galo. 2009 metais suomis papuolė į smarkią avariją ir jo rankos smarkiai apdegė. Dėl psichologinių problemų jo rezultatai ėmė prastėti ir jis turėjo pereiti į silpnesnių motociklų klasę. Anot jo, visos baimės liko už nugaros ir jau kitais metais jis tikisi grįžti į „MotoGP“ varžybas.
„Jauni lenktynininkai tampa vis greitesni, bet šiame sporte konkurencingas gali būti iki 40-ies. Aš jaučiu, kad dar turiu penkerius metus ir tikiu, kad per juos pavyks dar daug ką nuveikti. Brno trasa man itin dėkinga, čia tikiuosi kopti ant podiumo, o sezoną baigti pirmas“, — kalbėjo lenktynininkas.
Šį sezoną suomis tris kartus nugalėjo šioje klasėje, du kartus buvo antras. Iki sezono pabaigos likus 8-ioms lenktynėms, jis žengia antras, tad ir jo viltys grįžti tarp 25 geriausių planetos motociklininkų gan realios.
M. Kallio nebūtų suomis, jei naktimis nesapnuotų ralio. Į ralio automobilį jis nori sėsti dar šiemet. Tiesa, tik lengvam apšilimui.
„Aš myliu ralį ir labai gerbiu ralio lenktynininkus. Ką jie daro — stulbina. Labai noriu ir pats tai išbandyti šią žiemą, tik dar nežinau ar pavyks suderinti tai su motociklų sportu“, — kalbėjo M. Kallio.
Brno trasoje „MotoGP“ varžybos rengiamos nuo 1965 metų ir tik Asseno trasoje Nyderlanduose jos vyko daugiau kartų. Dalyviai 5,4 km ilgio, 6 kairiųjų ir 8 dešiniųjų posūkių autodromo trasą turės įveikti 22 kartus.