Per pirmąjį vizitą į serviso zoną senieji ralio vilkai pripažino, kad šie būgštavimai buvo kiek perdėti, tačiau keletas jų visgi susidūrė su šoką sukėlusiais pavojais.
Antrąjį iš eilės Lietuvos ralio čempiono titulą praktiškai užsitikrinęs latvis Janis Vorobjovas tradiciškai prie startą ir lenktynių metu nedaugžodžiauja, tačiau po finišo visuomet šypsosi tarsi evangelikų liuteronų pastorius po meilės nakties ir leidžiasi žurnalistų tampomas už skvernų kol būna atsakyta į visus klausimus. Po „DHL Rally Elektrėnai“ atomazgos ir įtikinamos pergalės, Janis liko neįprastai uždaras.
Kas nutiko, paaiškėjo tik po geros valandėlės, kai pasivedęs į šalį lenktynių organizatorių Ramūną Čapkauską, jis kaip senam bičiuliui parodė porą trumpučių kovinio „Mitsubishi Mirage“ salone sumontuota vaizdo kamera užfiksuotų epizodų iš greičio ruožų: juose – važiavimo trajektorijoje riogsantys akmenys. Tokio kalibro, kad net Žydrūnui Savickui nepasirodytų maži.
Sprendžiant iš bendro vaizdo, jie negalėjo būti atkapstyti po pirmojo ralio peletono važiavimo. Net jei taip būtų atsitikę, vargu ar prieš pakartotinį startą važiavę varžybų komisarai bei „nuliniai“ ekipažai paliktų tokią kliūtį kaip radę. Kadangi kiti lyderių ekipažai dievagojosi nepastebėję jokių didesnių trikdžių, vienintelis į galvą lendantis paaiškinimas – kažkas tuos akmenis išrideno į trasą specialiai, norėdamas pažiūrėti „kas dabar bus“...
Skamba kaip sąmokslo teorija, tačiau per R. Čapkausko veidą po šios latvių filmuotos medžiagos peržiūros praslinko toks apmaudo debesis, kad patekę į ralio organizatorių rankas šie „pokštininkai“ greičiausiai būtų buvę sudraskyti į milijoną skutelių.
Kuo gali baigtis neplanuotas važiavimo trajektorijos koregavimas, kai siauru miško keliuku lekiama tik automagistralėse toleruojamu greičiu, itin daug fantazijos nereikia. Antrąją vietą šiose lenktynėse iškovojęs Vytauto Švedo ir Žilvino Sakalausko ekipažas pasiekę serviso zoną kaskart patys nurydavo skausmą slopinančias piliules, o savo krėslus sportinėje mašinoje „tobulino“ porolono atraižomis – vis dar pasiutusiai skauda prieš mėnesį vykusiame „Samsonas Rally Rokiškis“ sulaužytus šonkaulius.
Tąkart nuo kelio „Juta Racing“ komandos lyderiai tik šiek tiek slystelėjo viename posūkių ir, kliudė medį, o ant ratų pastatytas automobilis netgi pats pasiekė serviso zoną. Atrodė nieko rimto, tačiau lig šiol V. Švedas vairaratį sukinėti gali tik specialiais teipais kinezioterapeuto „sutvirtintais“ šonais.
Šįkart „DHL Rally Elektrėnai“ finišo nepasiekė daugiau nei pusė (22 ekipažai) iš visų startavusių Lietuvos ralio čempionate. Pats per R. Čapkauskas tikina, kad nepaisant didelio nelaimėlių procento, dramatiškai pasibaigusių incidentų buvo vos keletas ir – ačiū Dievui – visų jų metu sunkesnių traumų buvo išvengta. Netgi Benedikto Vanago šturmanė Agnė Vičkačkaitė-Lauciuvienė, po šiurpiai atrodžiusio dvigubo salto su „Škoda Fabia R5“, atsikalbinėjo nuo raginimų keliauti į ligoninę išsamesniems tyrimams, o gavusi neplanuotą porciją priverstinio poilsio, pasidalino asmenuke su pirštais rodomu pergalės ženklu.
„Mūsų ralio trasos itin sudėtingos ir techniškos. Pirmą kartą čia atvykę sportininkai prisipažino, panašius greičio ruožus matę tik Suomijoje. Tai savotiškas kokybės ženklas ir užuomina, ko lenktynės gali pareikalauti iš pilotų. Akivaizdu, kad norint laimėti čia būtina sugebėti itin preciziškai pasiruošti greičio ruožų stenogramas, 100 proc. sklandžiai bendrauti su šturmanu ir be visa ko turėti pasiutusiai daug drąsos.
Pakanka užmesti akį į rezultatų atskiruose GR lenteles ir suprasite, kad mūsų ralyje startavo tikrai daug visas šias dedamąsias turinčių ekipažų: įveikus du trečdalius trasos lyderius atskirtose klasėse vis dar skyrė vos kelios sekundės. Tai lenktynes pavertė tikrai gražiu reginiu“, – džiaugėsi R. Čapkauskas.
Beje, labai panašiai ralį charakterizavo ir J. Vorobjovas. Jo teigimu, „DHL Rally Elektrėnai“ algoritmas sudėliotas itin profesionaliai – akivaizdu, kad lenktynes projektavo daugiau nei 30 metų piloto patirtį turintis žmogus.