Vyresnės kartos ralio fanai neabejotinai prisimena, kad sovietmečiu – o kai kurie ekipažai net ir įsibėgėjus XXI amžiui – greičio ruožų charakteristikoms naudojo rusų kalbą. Viena vertus, vyravo nuomonė, esą stenograma, sudaryta rusų kalba, skaitoma trumpai, aiškiai, raiškiai, todėl lengviau suvokiama. Be to, klasikinis ralis Lietuvoje išpopuliarėjo tuo metu, kai be gimtosios kalbos jokios kitos praktiškai niekas nemokėjo ir net nematė prasmės mokytis.
Kadangi rusiškai lenktynių metu tarpusavyje bendraudavo praktiškai visi garsiausi ir labiausiais tituluoti mūsų šalies ralio meistrai, pradedant Stasiu Brundza ir baigiant 1991-aisiais, jau po SSRS griūties, sportuoti pradėjusiu Aurelijum Simaška, jų naudotas stenogramų sudarymo algoritmus naudojo ir anuometinis jaunimas.
Antai vienas iš „Kuusamet group Rally Elektrėnai“ organizatorių Žilvinas Juršys atvirauja, kad dar 2002 – 2007 metais naudojo tik rusų kalba surašytas stenogramas.
„Vėliau į šturmano sėdynę šalia sėdo Greta Germanavičiūtė, visai nekalbėjusi rusiškai, buvo puiki proga permainoms. Nors rusų kalboje daugiau kietų garsų, lenktynių metu naudojamose frazėse mažiau skiemenų ir priebalsių asimiliacijos, nusprendėme pereiti prie lietuvių kalbos. Vėlesnė patirtis tik patvirtino, kad bent jau į tarptautinius vandenis nesitaikantys, pusiau profesionalūs sportininkai turėtų rašyti ta kalba, kurią naudoja kasdieniniame gyvenime. Neatsitiktinai Sebastianas Loebas su šturmanu kalbasi prancūziškai, Suomijos ralio meistrai – suomiškai, vokiečiai – vokiškai ir t. t. Tiesiog nereikia smegenų apkrauti papildomomis užduotimis, – samprotauja Ž. Juršys. – Kita vertus, lietuvių kalbos skambėjimo specifika viską verčia labai gerai apgalvoti ką kada ir kaip sakyti. Nes greitai lekiant trasa pažėrus žodžių junginį „tramplinas dešine – dešimt – dešinys du“, pilotas greičiausiai išgirstų tik „dešinys du“. Gera stenograma yra kaip eilėraštis, sukuriantis reikiamus vaizdinius piloto galvoje“.
Viena nedaugelio išimčių praėjusių šimtmečio Lietuvos ralio virtuozų pasaulyje buvo Kęstutis Švedas. Į lenktynes lėkdavęs vieninteliu šeimos automobiliu, be jokios rimtesnės techninės bazės ar sporto klubo užnugaryje, jis su pusbroliu Kastyčiu greičio ruožus kodavo lietuviškai.
„Tėčio sistema buvo lietuviška, visiškai originali ir skyrėsi nuo kitų to laikmečio ekipažų, dažniausiai naudojusių rusų kalbą. Jis buvo pirmasis mano šturmanas, supažindinęs su svarbiausiomis ralio tiesomis, išmokęs konstruoti trajektorijas, atpažinti skirtingo sukibimo su kelio paviršiumi sąlygas ir t. t. Su minimaliom korekcijom „švedišką“ stenogramos kūrimo sistemą naudoju ir lig šiol“, – teigia devynis Lietuvos čempiono titulus iškovojęs Vytautas Švedas.
Kompiuterių eros pilotai
Sparčiai kylanti Lietuvos ralio žvaigždė Vladas Jurkevičius, pasakodamas apie savus ieškojimus šioje srityje taip pat pripažino, kad komunikavimo trasoje kalbos rokiruotės kurį laiką kėlė papildomų rūpesčių. Nors mokslus Kembridžo universitete baigęs vaikinas angliškai kalba taip pat gerai kaip ir lietuviškai, pirmus du sezonus naudojosi Vilniaus sportinio vairavimo centre trenerio Andrejaus Savčenkos pasiūlyta sistema.
„Kuo daugiau praktikavausi ir startavau ralio sprinto etapuose, tuo giliau klimpau į šitą reikalą. Dirbau ir su simuliatorium, kuriame buvo instaliuotas „Richard Burns Rally“, todėl mažesnis skiemenų skaičius pagrindinėse stenogramos frazėse – žodžiuose, tariamuose angliškai pasirodė esantis neprastas sprendimas. Pabadžius realiomis sąlygomis kurį laiką jaučiau šiokį tokį diskomfortą, nes šturmano skaitomos informacijos konvertavimas šiek tiek užtrukdavo, tačiau persilaužiau pakankami greitai. Dabar tuo džiaugiuosi. Pradinė Andrejaus pasiūlyta stenogramos sudarymo sistema pakito sąlyginai nedaug net po to, kai pasimokyti šių dalykų nukeliavom pas estą Egoną Kaurą ir latvį Uldį Briedį (jis yra Europos ralio čempionate R2 klasėje triumfavusio Martino Sesks treneris). Atsirado tik daugiau tikslesnių detalių“, – atvirauja V. Jurkevičius.
Panašiai – neturėdamas žalingų gatvinio vairavimo įpročių, tačiau daug laiko sukiodamas simuliatoriaus vairą – į ralio pasaulį kadaise įlėkė ir Dominykas Butvilas.
„Kompiuteriniai žaidimai suformavo tam tikrą požiūrį į tai, kas yra „gera“ stenograma. Vėliau pradėjus dirbti su treneriu iš Norvegijos Johni Hauglandu, savo laiku mokiusiu sportinio vairavimo Petterį Solbergą, pasirodė, kad visur galioja ta pati logika ir kad pradėję su anglų kalba neprašovėm. Tai buvo ypač patogu, kai sportinės karjeros vingiai nuvedė į Lenkiją ir teko važiuoti su keletu šturmanų iš užsienio“, – pastebi D. Butvilas.
Receptai skirtingi, tikslai vienodi
Skirtingi pilotai dažniausiai naudoja jiems vieniems suprantamą simbolių ir skaičių kalbą, kurios pagalba charakterizuoja greičio ruožų specifiką. Populiariausios sistemos tuo pat metu yra ir labai panašios, ir iš esmės skirtingos: skaičiais (dažniausiai nuo vieno iki septynių, rečiau – nuo vieno iki devynių) išreiškiamas posūkio staigumo laipsnis. Vieni sportininkai stengiasi išvesti paralelę tarp posūkio sudėtingumo ir pavaros, kuria galima įveikti tą posūkį. Tarkim itin aštrus 180 laipsnių apsisukimas prieš laikrodžio rodyklę, kuriame būtina įjungti pirmąją pavarą ir netgi naudoti rankinį stabdį, žymimas „kairys 1“, o vos pastebimai dešinėn pasisukanti kelio atkarpa, kurią galima įveikti maksimaliu tempu – „dešinys 5“. Tą patį vingį sportininkai, pasirinkę posūkių vertinimo sistemą balais, greičiausiai apibūdins kaip „dešinys 0“ ir „kairys 5“ ar pan. Kai kurie pastarojo principo gerbėjai posūkiui vertinimui naudoja netgi 10 balų sistemą.
Kai kurie pilotai naudoja aprašomąją sistemą. Pasirinkimo kriterijus paprastai būna vienas: svarbiausia, kad pačiam vairuotojui stenograma būtų patogi, informatyvi ir lengvai suvokiama. Visos metodikos yra labai individualios, tačiau ypač specifinis posūkių apibūdinimas žodžiais, kai tarkim 30 – 40 laipsnių posūkis vadinamas „vidutiniu“. Tokios sistemos įsisavinimui ir sklandžiam naudojimui reikia ypač daug laiko. Beje, dabar netgi dirbant su simuliatorium galima rinktis arba apibūdinamojo tipo stenogramą, arba susietą su tiksliais skaičiais.
Pasak Ž. Juršio, sudarant stenogramą nėra jokių kanonų ir svarbiausia taip įvertinti posūkių kampus ir atstumus, kad lenktynių metu pilotas kuo aiškiau suvoktų kas jo laukia už artimiausio posūkio ar tramplino. Beje, „tramplinas“ stenogramoje nereiškia, kad automobilis turi pašokti – dažniausiai taip apibūdinamas horizontą užstojantis nedidelis pakilimas.
„Svarbu neperkrauti stenogramos nereikalingais aprašymais. Įvertinu, kiek tam tikroje atkarpoje visos surašytos informacijos vėliau pilotui gali pateikti šturmanas. Mano manymu, turi ne tik galvoti kaip sau priimtinai surašyti kelią, bet ir suprasti, kad šturmanas turės tai perskaityti per labai trumpą laiko tarpą. Tai subtilus ir reikalaujantis tarpusavio supratimo bendras komandinis ekipažo darbas“, – dėsto Ž. Juršys.
V. Švedas prieš vieną šiųmetinių LARČ etapų sutikęs įsileisti į saviškę stenogramos sudarymo virtuvę pastebi, kad ilgesni posūkiai dažnai kinta – pradžioje kelias sukasi mažesniu kampu, pabaigoje kiek aštriau, ar atvirkščiai.
„Visa tai reikia koduoti skaičiais tokia sistema, kuri padėtų aiškiau įsivaizduoti kelio konfigūraciją ir tiksliau priimti sprendimus dėl stabdymo bei „gazavimo“. Tarkim jei posūkio kodas „kairys 6 – 4“, vadinasi pasiekęs jo apeksą gali pradėti greitėti. Atvirkštinis variantas – „kairys 4 – 6“ reiškia lėtėjantį judėjimą. Kartais gali pasirodyti, kad bandymas visas greičio ruožą charakterizuojančias detales susirašyti kuo smulkiau yra beprasmis apsikrovimas pertekline informacija. Tačiau realiai gal 70 ar 80 proc. stenogramos skirta tik tam, kad žinotum, kur kuriuo metu privalu atsidurti prieš keičiant judėjimo trajektoriją. Teoriškai „vienetu“ įvardijamas posūkis yra gaišatis, tačiau į įvardijus atsiranda aiškus atskaitos taškas prieš „trejetu“ užkoduotą posūkį, kuriam jau reikia ruoštis“, – dėsto „Juta Racing“ komandos pilotas.
Bloknotai prieš planšetes
Prieš keletą metų LARČ žiemos etape „Halls winter rally“ buvo surengtas dar vienas su greičio ruožo aprašu susijęs eksperimentas: Martyno Samuičio šturmanas Ramūnas Šaučikovas vietoj įprasto bloknoto į trasą pasiėmė „iPad“ planšetę. Tiesa, joje buvo tą pati stenograma, tik nuskenuota. Ramūnas tuomet pasidžiaugė, kad viskas praėjo sklandžiai, planšetėje „versti“ puslapius pavyko greičiau nei A4 formato sąsiuvinyje, o automobilio kratymasis nesukėlė didesnių rūpesčių. Vienintelis nepatogumas – išmanųjį įrenginį valdyti reikėjo nemūvint pirštinių, todėl po finišo ekipažo nariai buvo prakalbę apie būtinybę pasirūpinti specialiomis pirštinėmis liečiamam ekranui. Taip pat planuota išbandyti specialią programėlę, kuri leistų patogiai „susirašyti“ trasą, tačiau šis sumanymas liko nerealizuotas, nes abu vyrai atitolo nuo profesionalaus automobilių sporto.
Kiti LARČ lyderiai, klausiami apie galimybę stenogramas susirašyti ir skaityti naudojant planšetę, tikino vengiantys nereikalingos rizikos.
„Viename Europos čempionato etapų Graikijoje teko susipažinti su žmogumi iš Pietų Amerikos, kuris sukūrė „iCodriver“ programėlę raliui. Jis pats labai tiki šio produkto ateitimi, nes ten „puslapių“ persivertimas susietas su nuvažiuotu atstumu ir greičiu. Tačiau faktas, kad tiek ERČ, tiek WRC greičiausi ekipažai į tai žiūri rezervuotai ir renkasi įprastas priemones“, – pastebi D. Butvilas
Panašiai sumanymą vertino ir V. Jurkevičius, ir Ž. Juršys. Jų teigimu, kad ir kaip sparčiai tobulėtų kompiuterinė technika, kol kas niekas „neperspjovė“ senovinio bloknoto: jis nesudūžta išmestas ant bolido grindų, programos „nepakimba“, o esant stipriai vibracijai ir sudėtingam apšvietimui rasti rakursą, kuriuo gerai matosi ant popieriaus surašyta informacija.
Kad čia svarbios visos smulkmenos „Samsonas Rally Rokiškis“ patvirtino ir Vaidoto Žalos – Andrio Malniekso patirtas nuotykis. Viename paskutinių greičio ruožų šiam ekipažui išslydus iš trasos šturmanas iš Latvijos numetė bloknotą su stenograma ant „Škoda Fabia R5“ grindų ir šoko stumti automobilio iš krūmų. Tačiau sugrįžus į trasą pasirodėm, kad bloknote nuo karščio dingo visa informacija, surašyta kažkokiu „mandru“ rašikliu, todėl visą likusį greičio ruožą Vaidotas galėjo spausti tik tiek, kiek mato pats.