Prieš paskutinįjį, 12-ąjį greičio ruožą Zaraso ežero saloje, tarp antroje vietoje buvusio Deivido Jociaus ir ketvirtoje pozicijoje likusio Giedriaus Notkaus buvo įsiterpęs Benediktas Vanagas. Visus ekipažus vieną nuo kito skyrė po kiek daugiau nei 5 sekundes. Tiek atsilošti per likusius 2 kilometrus hipodrome su 3 dirbtiniais tramplinais įmanoma greičiau teoriškai, tačiau ralyje kartais nutinka taip, kad lenktynių nugalėtojus ar pralaimėtojus lemia ne rezultatas, o teisėjų sprendimai.
Šįkart juos paaiškinti sveiku protu buvo gana keblu. Reikalas tas, kad D. Jocius 11 GR sugebėjo nusilaužti duslintuvą ir norėdamas išvengti didesnių bėdų nei kelio frezavimas, pririšo jį diržu, skirtu atsarginio rato tvirtinimui.
Kad šokinėjant per tramplinus palaidas ratas netaptų nauju galvos skausmu, sportininkai jį tiesiog išėmė iš automobilio. Tai pastebėję teisėjai pareiškė, kad tai prieštarauja reglamentui ir jei ratas neatsidurs bagažinėje – ekipažas bus nubaustas. Kadangi laiko nei ratui tvirtinti, nei duslintuvui remontuoti nebuvo, D. Jocius paskutinius du kilometrus įveikė nieko nekeisdamas nei automobilyje, nei bendros įskaitos rikiuotėje.
Tačiau netrukus sužinojo, kad teisėjai už tai skyrė nekuklią 10 minučių baudą, kuri vieną lenktynių lyderių nubloškė į maždaug 23 vietą.
Ar taip buvo pasiektas teisingumas? Ar „išlengvintas“ automobilis suteikė jam kokį nors konkurencinį pranašumą? Ar tokia bauda adekvati nusižengimui? Kol kas nesinori daryti kategoriškų išvadų, tačiau komisarų sprendimas nuo garbės pakylos nustumti ekipažą, kuris savo važiavimu ralį pavertė įspūdingu reginiu atrodo keistas.
Pasiguosti galima nebent tuo, kad visi minėto trejeto – D. Jocius, B. Vanagas ir G. Notkus – šįkart buvo pasiutusiai greiti ir užsitarnavo ralio fanų pagarbą, todėl formalus prizininko statusas nėra pats svarbiausias dalykas. Kita vertus, bendroje čempionato įskaitoje Deividą ir Giedrių lig šiol skyrė viso labo 6 taškai, todėl tokie žaidimai neabejotinai stipriai koreguos ir galutinę sportininkų rikiuotę sezono pabaigoje.
Šiųmetinio „300 ežerų ralio“ organizatoriai nemažai pastabų sulaukė ir iš tų ekipažų, kuriems varžybos susiklostė sėkmingai. Antai B. Vanago šturmanė Greta Germanavičiūtė teigė sunkiai suprantanti, kodėl šių lenktynių trasa buvo sumodeliuota su tokiais dideliais vidutiniais greičiais.
„Pirmąją ralio dieną dviejuose ilgiausiuose greičio ruožuose mūsų vidutinis greitis buvo berods 146 km/val. Man ko gero pirmą kartą gyvenime važiuojant varžybose porą kartų buvo baisu, nes puikiai suvokiu, kad čia erdvės klaidoms nėra palikta, todėl dėl mažiausios smulkmenos viskas gali baigtis labai prastai“, – atviravo G. Germanavičiūtė.
Beje, FIA rekomendacijose fiksuojama, kad vidutinis greitis ralio lenktynėse neturėtų viršyti 137 km/val.. Šįkart visus „300 ežerų ralio“ etapus lyderiai įveikė maždaug 130 km/val. vidutiniu tempu.
Martynas Samsonas, buvęs ralio lyderiu po 6-ojo greičio ruožo (vėliau serviso zonoje mechanikai 14 minučių ilgiau nei buvo galima užtruko keisdami automobilio sankabą; už vėlavimą į startą ekipažui skirta 2 min. 20 sek. bauda), taip pat pripažino, kad jam taip pat kilo abejonių dėl trasos saugumo.
„Pirmosios dienos rungtys Gražutės miške buvo bent jau vienodu gruntu, su geru sukibimu. Antrą dieną parinktos žvyro-asfalto kombinacijos buvo tokios, kad vietomis nepriminė ralio trasos. Ten iš tiesų buvo pavojinga. Neatsitiktinai pačios didžiausios avarijos – Vinco Gerdžiūno ir Arūno Vaičiūno (abu sportininkai sudaužė savo „Subaru Impreza“) įvyko būtent čia“, – pastebėjo M. Samsonas, preliminariais duomenimis šįkart užėmęs 7 vietą.
Savo ruožtu B. Vanagas organizatorių sprendimą į daugiau nei 40 proc. trasos suformuoti iš asfaltinių kelių po finišo buvo linkęs pateisinti.
„Jie stengėsi lenktynės padaryti įdomesnėmis ir tai tikrai pavyko. Žinoma, kad taip važiuoti sudėtingiau nei tik žvyrkeliais, tačiau sąlygos visiems vienodos. Kita vertus šiųmetinis „300 ežerų ralis“ iš tiesų išsiskyrė itin dideliais vidutiniais greičiais ir dėl to buvo kiek pavojingesnis“, – pripažino B. Vanagas.
Antrąją iš eilės pergalę šių metų čempionate iškovojęs V. Žala pastaruoju pasirodymu liko patenkintas.
„Asmeniškai man dideli greičiai patinka, todėl jautėmės pakankamai komfortiškai. Bėdų turėjome tik vieną kartą, kai už posūkio radome po incidento skersai kelio stovintį varžovų automobilį ir vos sugebėjome prasilenkti. Šiaip turbūt reikia susitaikyti su realybe, kad ateityje asfalto raliuose greičiausiai daugės. Žvyrkelių natūraliai mažėja, juos gerokai brangiau atstatyti po varžybų, todėl organizatoriai ir kitose šalyse renkasi būtent tokius sprendimus“, – teigė V. Žala.
Dviem ratais varomų automobilių įskaitoje „300 ežerų ralį“ laimėjo Egidijaus Valeišos ir Povilo Reiso ekipažas. Antroje vietoje liko Rokas Steponavičius ir Ernesta Globytė, o trečioje – Saulius Trapuila su M. Meilūnu.
Kad galutinė rikiuotė būtent tokia kategoriškai tvirtinti nedrąsu. Oficialūs varžybų asmenys su komentarais ir ginčytinų dalykų paaiškinimais kol kas niekur neskuba.