Kuo ši klasė taip žavi jos dalyvius? „Mitsubishi“ ambasadorius iš Panevėžio, 15min žurnalistas Tomas Markelevičius yra sakęs, kad su kitais 1,6 l variklį turinčiais automobiliais varžysis tol, kol visų nenugalės. Analogišką taktiką taiko ir „Toyota“ gerbėjas, TV laidos „Ne vienas kelyje“ vedėjas Egidijus Babelis, artėjančiame ralyje vairuosiantis jau trečią šio gamintojo automobilį – iš „Kauno autoklubo“ vadovo Aleksandro Dainio pasiskolino „Corolla AE86“. Anksčiau jis varžėsi naujesne „Corolla“ bei savo kasdieniniu „Yaris TS“, kurį šiemet pats paskolino kitam dalyviui Laurynui Matoniui.
Tiek „15min“ komanda atstovaujantis T. Markelevičius, tiek „Dream Toyota Team“ narys E. Babelis pasižymi pastovumu ne tik renkantis klasę ar automobilius, bet ir šturmanus. Panevėžietis daugelį metų važiuoja su Tadu Martinaičiu, o vilnietis – su tuo pačiu A. Dainiu.
Kadangi jie važiuoja labai panašiai, ir klausimus konkurentams uždavėme vienodus.
„Press rally“: Esate amžinas 1600 klasės dalyvis. Kodėl neišbandote savęs kitoje klasėje?
Egidijus Babelis: Taip jau nutiko, kad „Press raliui“ skirtas automobilis turėjo ne didesnį nei 1,6 litro variklį. „Toyotos“, su kuriomis lenktyniavau, keitėsi, bet variklio tūris nedidėjo. Galiausiai ir pats pradėjau ieškoti greitų automobilių, kurie atitiktų 1600 klasės standartus.
Man ši klasė atrodo pati sportiškiausia ir konkurencingiausia. Čia būna naujų automobilių, visi važiuoja senais mažais, tačiau greitais ir sportui ruoštais kibirėliais, kurių vairuotojai netausoja ir išspaudžia viską, ką gali. Šios, silpniausios klasės lyderiai visada patenka į geriausiųjų dešimtuką bendroje įskaitoje. Be to, čia turiu ilgametį varžovą, su kuriuo labai smagu varžytis trasoje, tai Tomas Markelevičius. Su juo turime žodinį susitarimą, kad nepereisime į kitą klasę, kol neišlipsime iš šios smėlio dėžės, t.y., kol nelaimėsime 1600 klasėje. Abu esam lipę ant podiumo, bet nei vienam nepavyko užkopti ant aukščiausiojo laiptelio.
Tomas Markelevičius: Kažkada pasakiau, kad į kitą klasę nepereisiu tol, kol nenugalėsiu šioje. Taip ir važiuoju jau devintus metus. Antros ir trečios vietos taurių jau turiu sočiai, tad metas kolekciją papildyti pačia svarbiausia taure ir palikti 1600 klasę.
PR: Nepaisant to, kad klasėje konkurentų daugiau, dažniausiai kalbėdami apie konkurentus lygiuojatės vienas į kitą, kodėl?
E. B.: Todėl, kad jau kelis metus iš eilės mūsų tempas būna labai panašus, skaičiuojame ne sekundes, bet sekundės dalis. Ir tokia artima kova mane labiausiai žavi. Ji verčia stiebtis tiek mane, tiek Tomą. Žinodamas, kokį stiprų varžovą turiu, stengiuosi važiuoti dar greičiau, dar tiksliau, ribas pastumti dar toliau. Labai neįdomu lenktyniauti tada, kai tu esi arba lėtesnis, arba greitesnis už kitus, nes neturi su kuo kovoti, važiuoji savo tempu. O aš dabar turiu į ką lygiuotis, turiu ką aplenkti ir laukiu tos kovos.
PR: „Press ralio“ dalyvius žavi renginio atmosfera. Koks linksmiausias nuotykis, kurį prisimenate iš varžybų?
E. B.: Visas „Press ralis“ yra labai didelis ir linksmas nuotykis, sunku kažką išskirti.
Nors prisimenu, kaip pernai stabdžius keitėme. Standartiniai mano automobilio stabdžiai neatlaikė staigių ir ilgų stabdymų Kačerginės „Nemuno žiede“ ir sudegė tik įpusėjus pirmai „Press ralio“ dienai (T. Markelevičiaus „Colt“ stabdžiai taip pat ten degė atvira liepsna). Likusius greičio ruožus važiavome be trinkelių, krito tempas, tačiau karma padėjo: šturmanas Aleksandras Dainys, Kauno autoklubo vadovas, organizuodamas mini ralio etapą padėjo vienam klaipėdiečiui jame dalyvauti. Turėjome tik šį vienintelį kontaktą pajūryje ir Aleksas paprašė jo pagalbos – gal automobilistas pažįsta ką nors, kas galėtų pakeisti „Yaris“ stabdžius vėlų penktadienio vakarą. Pasirodo, jis pats tuo užsiima.
Baigę pirmąją dieną išvažiavome be stabdžių į Klaipėdą, pasiekėme kažkokį garažų masyvą ir ten jau buvo išrikiuoti nauji stabdžių diskai ir trinkelės. Tik įvažiavau į garažą ir vienas vaikinas viską sutvarkė taip greitai, kaip „Formulės 1“ mechanikai. Kitą dieną į kovą stojome puikiai pasiruošę ir pasitaisėme savo rezultatą.
T. M.: Nuotykių per devynerius metus buvo labai daug ir įvairių, bet turbūt įsimintiniausias buvo epizodas, kai paklydome Rygos Senamiestyje ir vos nepavėlavome į starto ceremoniją. Pasinervinti teko tiek man, tiek šturmanui Tadui. Važiuodami ratu aplink aikštę, kurioje pamatėme ralio automobilius, ieškojome kelio ten patekti. Matydami, kad vėluosime, į aikštę įlindome per siaurą pėsčiųjų tako tarpą tarp metalinių kuoliukų. „Colt“ vos ne vos tilpo ir į startą spėjome.
PR: Ką pasakytumėte tiems, kurie „Press ralyje“ specialiai renkasi mažiausiai dalyvių turinčias klases ir vengia didesnės konkurencijos?
E. B.: Man atrodo, kad yra atvirkščiai: dalyvių automobiliai yra suskirstomi pagal klases, kad būtų suvienodintos jėgos. Juk mes, vairuojantys mažus, lengvus, apie 100 AG turinčius automobiliukus negalime greičiu prilygti sunkiasvoriams turbininiams ralio modeliams su 300 AG. O dauguma dalyvių važiuoja su tais automobiliais, kokius turi, arba su tokiais, kokius pavyksta išsinuomoti. Greitai važiuojančių yra visose klasėse. Taip jau istorija susiklostė, kad mes su Tomu vis tam pačiam darže kovojam.
Yra klasių, kur susirenka mažiau dalyvių, arba tie dalyviai važiuoja į varžybas kartą per metus, būtų galima labai lengvai pasigriebti ten taurę, bet mane lenktynės žavi dėl konkurencijos, įtampos, savo galimybių pastūmimo tolyn, tai kol kas noriu likti ten, kur turiu su kuo galynėtis.
T. M.: Konkurencija skatina tobulėti. Važiavimas klasėje, kur mažai varžovų, nesuteikia tiek malonumo ir atima prasmę iš varžybų. Sunkiai iškovota taurė yra vertingesnė už tą, kuri tiesiog atiteko, nes buvo mažai konkurentų.
PR: Jei ne 1600, į kokią klasę norėtumėte dar patekti ralyje? Kodėl?
E. B.: Į bet kokią, kur būtų lygiaverčių varžovų ir kur dėl pergalės tektų paprakaituoti.
T. M.: Kažkada buvo kilusi mintis dalyvauti dyzelinių automobilių klasėje, bet ten startuoja vos keli dalyviai. Tad kol kas lieku automobilių su varikliais iki 1,6 l klasėje, o jeigu čia laimėtume, kitąmet konstruotume ką nors 2000 klasei.