Nors absoliuti dauguma lenktynininkų ambicingos ir pasitikėjimą savo jėgomis spinduliuojančios asmenybės, jų „ataskaitos“ apie labdaros projektą skurdžios tarsi jas būtų rašę pranciškonų ordino nariai.
Akivaizdu, kad vyrai iš tiesų yra alergiški parodomajai meilaširdystei ir laikosi nuostatos, jog pagalbą tiems, kam jos iš tiesų reikia, dera teikti tyliai. Įkalbėti „pasigirti“ juos pavyko naudojant vienintelį svertą – galbūt tai pavyks gerų darbų virusu užkrėsti daugiau žmonių.
Apavas automobiliui
Lietuvos ralio čempionu IV įskaitoje šiais metais tapęs Justas Tamašauskas vienas pirmųjų prisijungė prie N40 vyrų autoklubo inicijuotos socialinės akcijos ir 5 mažamečius auginantiems kaišiadoriečiams nupirko naujų padangų komplektą bei pasirūpino jų sumontavimu.
Nors formaliai ši šeima nėra socialiai remtina, bet nuo algos iki algos gyvenantys žmonės prisipažino neplanavę investuoti į mašinos padangas net ir puikiai suvokdami, kad protektoriaus likučiams apsnigti keliai greičiausiai taptų sunkiai įkandama užduotimi. Sužinojęs šiuos dalykus Justas parinko žieminių padangų komplektą ir pasirūpino, kad jis atsidurtų ant daugiavaikės šeimynos automobilio (ačiū bendrovei „Jonuko Ratai“).
„Manau, kad viskas neblogai pavyko. Saugumas kelyje tikrai nėra „smulkmena“, o tvarkingos padangos mamai Gerdai padės saugiau vairuoti slidžiais keliais vežant vaikus į mokyklą ir darželį“, – po „operacijos“ samprotavo J. Tamašauskas.
Priešiškumas virto draugyste
Nedidelį stebuklą Kalėdų išvakarėse sugebėjo sukurti ir Ramūnas Čapkauskas, šiais metais debiutavęs lenktynių organizatoriaus amplua. „DHL Elektrėnai Rally“ strategas prisimena, kaip derindamas būsimų varžybų trasas susidūrė su vienos šeimos iš vienkiemio netoli Kietaviškių reakcija.
„Pro jų sodybą vingiuoja kelias, kurį gana dažnai į savo sportinę programą traukdavo ralių organizatoriai. Žinoma, jie kiekvienais metais žadėdavo, kad „iškart po varžybų“ išraustos provėžos bus užlygintos, tačiau beveik visada greideris atvažiuodavo tik pagal kasmetinį planinį žvyreklio priežiūros algoritmą, o ne tada, kai jo labiausiai reikėdavo.
Kai Ramūnas visgi sugebėjo įrodyti, kad pažadai sutvarkyti kelią turi realų pagrindą ir gavo vietinių žmonių sutikimą, jau kitą dieną po renginio (ralio organizatoriai patys rinko žiūrovų paliktas šiukšles) sulaukė padėkos.
„Kai Algirdas iš N40 vyrų autoklubo pasiūlė prisijungti prie ralistų kalėdinės akcijos, klausimų kur važiuoti nekilo. Mes tik telefonu paderinom, kokia pagalba būtų geriausia paspirtis ir nuvežėm buitinių prekių parduotuvės dovanų čekį“, – pasakojo R. Čapkauskas.
Vieno vekselio istorija
Į šiek tiek keblią padėtį kalėdinės akcijos metu pateko ir pats jos sumanytojas Algirdas Kazlauskas. Kadangi N40 vyrų autoklubas įsikūręs Panerių seniūnijoje buvo nutarta padirbėti būtent čia.
Netradicinėje ekspedicijoje „šturmanės“ pareigas sutikusi atlikti Vilniaus m. tarybos narė Rita Balčiūnienė palydėjo į dviejų kišenių dydžio bute prisiglaudusį Volochovičių septynetą.
Pagrindinis šios šeimos maitintojas mama Violeta, nes dešinės rankos nevaldančio jos vyro Mindaugo darbingumą medikai yra įvertinę 35 proc. Susirasti šias galimybes atitinkantį užsiėmimą – įmanoma greičiau teoriškai.
Šeimos pajamos tokios, kad sąskaitos už socialinį būstą dažniausiai apmokamos tais trupiniais, kurie lieka padarius gyvybiškai svarbias išlaidas. Neatsitiktinai apie susikaupusią skolą atitinkamos struktūros primena nebe ultimatyviais laiškais, o vekseliu. Išvertus į paprastų žmonių kalbą tai reiškia, kad nesuradę „atliekamų“ 438 eurų Volochovičiai bus iškeldinti...
Deja, net ir šį vekselį apmokėjus, A. Kazlausko aplankytos šeimos bėdoms galo nematyti. Bute iš esmės nėra ventiliacijos, todėl nepaisant pačių įvairiausių šeimininkų pastangų drėgmės čia tiek, kad sienomis žliaugte žliaugia kondensatas ir veši pelėsiai.
Kada toks mikroklimatas virs rimtomis vaikų sveikatos problemomis – laiko klausimas. Tarpininkauti sprendžiant pelėsio problemą pažadėjo R. Balčiūnienė. Belieka tikėtis, kad tai nutiks greičiau, nei mažiausios Volochovičių atžalos išaugs dovanų gautus minkštus žaislus bei stalo žaidimus.
Žemiškos svajonės – sofa ir skalbyklė
Karmos taškų prieš iškeliaudamas į Pietų Ameriką laikyti garsiojo „Dakaro“ maratono egzamino užsidirbo ir Vaidotas Žala. Šių metų ralio vicečempionas po konsultacijų su Molėtų savivaldybės žmonėmis aplankė penkias dukras auginantį vyriškį. Pastarasis sulaukęs tokio netikėto dėmesio taip pat gerokai sutriko ir jei ne Vaido komunikabilumas, dievai žino ar būtų prasitaręs, kad iš senosios jų sofos likęs tik pavadinimas.
Žodis po žodžio išsinarstę problemą vyrai sutarė, kad būtent toks baldas neatpažįstamai pakeis dviejų mergaičių miego kokybę.
N40 vyrų autoklubo pilotas Ignas Taletavičius su šturmanu Darium Augūnu, besirengiantys iškarto po naujųjų keliauti į lenktynes su Kalėdų senelio elniais Laplandijoje, gerokai palengvino ne tik Kalėdų senelio darbą, bet ir buitinių rūpesčių naštą vienoje sodyboje Pakruojo rajone.
Iš vietinės savivaldybės Socialinės rūpybos skyriaus specialistų sužinoję kur kam galėtų būti labiausiai naudingi, vyrai daugiavaikei šeimai „padėjo po eglute“ naują skalbimo mašiną ir kalną skalbiamųjų miltelių.
20 „kvadratų“ – penkiems
Dar vienas N40 vyrų autoklubo narys Andrius Petruškevičius siurprizą padarė Dauguose gyvenančiai jaunai Jolantos ir Arvydo šeimai. Nykštukiniame 20 kv. m. bute su trimis mažamečiais vaikais gyvenantys dzūkai turi vienintelį „patogumą“ – krosnį.
Nepaisant to, šiuose namuose taip švaru ir tvarkinga, tarsi juose septynias dienas per savaitę plušėtų tarnaitė. Didžiausia daugiškių svajonė – būstas, kuriame būtų dušas, tualetas ir bent per sprindį daugiau erdvės. Dėl šio tikslo šeima taupo kiekvieną centą ir viliasi, kad sėkmė užklys ir į jų pastogę.
„Nežinau ar sugebėčiau taip pozityviai į viską žiūrėti kaip Jolanta ir Arvydas, jei atsidurčiau jų vietoje. Manau, kad tokius žmones būtina kiek įmanoma palaikyti, nes būtent jie daro šį pasaulį gražesniu“, – po kalėdinio žygio į Daugus filosofavo A. Petruškevičius
Andrius su žmona Medeina naujiems savo bičiuliams nuvežė sausakimšą savo automobilio bagažinę vystyklų pačiam mažiausiam šeimos nariui ir žieminius batukus vyresnėliams.
Berniukams riekia dviračių
Panašu, kad ne vienadienė bičiulystė užsimezgė tarp „koviniams“ automobiliams skirtas pavarų dėžes gaminančio, ir tuo pat metu vieno greičiausių Lietuvos lenktynininko Martyno Samsono ir vienos daugiavaikės uteniškių šeimos.
Patartas Utenos rajono savivaldybės socialinio skyriaus vedėjos Martynas susisiekė su 7 kartus gandrų aplankyta Daiva Šlepetiene. Šiuo metu su ja gyvena devynmečiai trynukai, metais vyresnis broliukas ir dar vienas jau ūgtelėjusių sūnų.
Mama prisipažino, kad šeimos pajamos pastaruoju metu itin kuklios ir vienam asmeniui nesiekia nei 100 eurų. Dėl pastarosios priežasties prabanga tapo netgi toks dalykas, kaip lovos berniukų miegamajame.
„Pirmojo vizito metu išsprendėme būtent šią problemą, tačiau neabejotinai Šlepečių namus aplankysime dar kartą: gausiai šeimynai labai praverstų iš esmės bet kokia pagalba, drbužiai ar avalynė. Be to, berniukai labai nori dviračių“, – pasakojo M. Samsono žmona Sandra.
Liūdna ralio mohikano senatvė
Kaunietis Egidijus Gelūnas, šiais metais laimėjęs Lietuvos čempiono titulą standartinius automobilius vairuojančių sportininkų klasėje, pasielgė priešingai nei kiti prie N40 autoklubo iniciatyvos prisijungę vyrai. Pasikalbėjęs su keletu vyresnės kartos lenktynininkų jis nutarė aplankyti 73 metų ralio ir kroso meistrą Arvydą–Henriką Komliauską.
Net 21 kartą įvairiose disciplinose šalies čempionu tapęs Arvydas visai neseniai skynė pergales veteranų lenktynėse (dalyvavęs pačiame pirmajame „Kauno rudens“ ralyje su „moskvičium“, jis laimėjo paskutines penkerias varžybas „senukų“ įskaitoje), šiandien bando atgauti jėgas po vasaros pabaigoje patirtos avarijos: vienoje Kauno sankryžų A. – H. Komliausko vairuojama „Volga“ susidūrė su BMW.
Po smūgio Arvydo automobilis buvo supjaustytas gabalais, o jis pats atsidūrė ligoninėje su dviejose vietose sulaužytais dubens kaulais.
Šiandien, nepaisant tebekamuojančių skausmų, lietuviškos ralio bei kroso mokyklos pažiba gali nepailsdamas pasakoti neįtikinamiausias istorijas apie aštuntajame dešimtmetyje organizuotas lenktynes ir anuo metu gyvavusias „geležies“ paruošimo startams gudrybes.
Apie tai, kaip motoro detalės būdavo verdamos tepale, kaip GAZ variklis būdavo tobulinamas „Volgos“ ar netgi „Čaikos“ agregatais, kaip į karbiuratorių būdavo pučiamas deguonis. Po Arvydo patobulinimų varžyboms paruoštas „GAZ-51“ su tonos kroviniu įsibėgėdavo iki 165 km/val. ir sugebėdavo finišą pasiekti trečioje absoliučios įskaitos vietoje po „žigulių“ ir „moskvičių“, kuriuos vairavo tokios garsenybės kaip Stasys Brundza bei broliai Girdauskai.
Akivaizdu, kad visi panašūs veteranų prisiminimai privalo tapti Lietuvos automobilių sporto metraščio dalimi. Tačiau kol kas svarbiausia, kad jais gyvenantys veteranai greičiau atsistotų ant kojų. Kai tai atsitiks, E. Gelūnas galės pasidžiaugti savo lėšomis prisidėjęs prie A. – H. Komliausko gydymo ir reabilitacijos.
Paprastas būdas „karmos taškams“ gauti
Patį greičiausią ir universaliausią būdą kaip nesugaištant daug laiko galima padaryti pagarbos vertą darbą, atrado greičiausias N40 vyrų autoklubo pilotas Eugenijus Sladkevičius.
„Yra tokia interneto svetainė vaikusvajones.lt, kuriame surašyta daugybės vaikų, augančių vadinamose „socialinės rizikos“ šeimose, svajonės ir norai. Jie tikrai paprasti ir nekaprizingi, tačiau dėl sudėtingų sąlygų, kuriomis tie vaikai gyvena, paprastai lieka neįgyvendinti.
Mūsų ekipažas išsirinko tris „savus“ vaikus iš Elektrėnų ir padarėm tai, ko jie labiausiai laukė – nupirkom dviratį bei du lavinančius žaidimų kompiuterius. Viskas labai paprasta“, – pasakojo E. Sladkevičius.