Į nuosavą „BMW 330 x-drive“ sumontavęs savadarbę rankinio valdymo įrangą vyras tapo kietu riešutėliu visiems konkurentams, sėdintiems prie „Subaru Impreza“ ar „Mitsubishi EVO“ vairo. Bet – apie viską iš eilės.
Neatsargumo bumerangas
Į invalido vežimėlį Gintaras buvo priverstas atsisėsti po to, kai 1997-ųjų rugsėjį netoli gimtojo Simno važiuodamas savo „Opel Ascona“ padarė lemtingą klaidą. Pernelyg greitai įlėkęs į „aklą“ posūkį jis išvydo stovintį ir pusę kelio užtvėrusį sunkvežimį.
Pradėjęs jį lenkti Gintaras išvydo iš priekio atlekiantį kitą automobilį ir suvokė, kad nespės nei sustabdyti savosios „Opel Ascona“, nei pralįsti pro vilkiko priekį. Suktelėjęs į kairę jis nuslydo į šalia kelio esančią lanką, iškrito iš besiverčiančio automobilio ir trenkėsi į žolėse buvusį akmenį.
Incidento padariniai – lūžę stuburo slanksteliai, pažeisti vidaus organai ir keletą savaičių trukęs balansavimas tarp gyvybės ir mirties. Vėliau gydytojai prasitarė, kad iš giltinės gniaužtų vaikinui pavyko ištrūkti tik todėl, kad jis nuo pat vaikystės daug sportavo, turėjo ne tik puikiai ištreniruotus raumenis, bet ir tvirtą širdį.
Avarija apvertė visą Gintaro gyvenimą aukštyn kojom. Lūžę stuburo slanksteliai ir pažeisti vidaus organai atėmė iš jo galimybę judėti. Tačiau net sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje jis nė akimirkai nesuabejojo, kad pasikeitė tik priemonės, kuriomis jam teks siekti savo svajonės – būti sportininku.
1999-aisiais Gintaras įstojo į neįgaliųjų klubą „Viltis“, pradėjo užsiiminėjo lengvąja ir sunkiąja atletika bei rankų lenkimu. Jis šešis kartus neturėjo lygių specialiose Lietuvos lengvosios ir sunkiosios atletikos pirmenybėse, tris kartus buvo absoliutus šalies rankų lenkimo čempionas, atstovavo Lietuvai Europos rankų lenkimo čempionate.
Pradėjęs dirbti Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacijoje vairuotoju ir vairavimo instruktoriumi, nuo 2002-ųjų Gintaras keletą kartų tapo ralio „Aplink Lietuvą“ čempionu bei prizininku savo klasėje ir atkreipė į save ralio visuomenės dėmesį. Nuo 2004-ųjų jį globoja automobilių sporto profesoriumi vadinamas treneris, LASF viceprezidentas Jonas Dereškevičius.
„Kiek galėjau, padėjau Gintarui tiek rengiant automobilį lenktynėms, tiek treniruojantis, tiek startuojant. Savo sugebėjimus ralio trasose jis jau yra įrodęs – kai kurie rezultatai tikrai nepadarytų gėdos net sveikiems vairuotojams“, – patikino J. Dereškevičius, padovanojęs Gintarui treniruočių simuliatorių.
Beje, G. Šalkauskas į visus savo automobilius montuoja paties pasigamintą rankinio valdymo įrangą. Stabdys čia valdomas dešine ranka stumiant prie centrinės konsolės pritvirtintą svirtį nuo savęs, o akseleratorius dozuojamas tokiu pat principu, kaip ir vairuojant motociklą. Kaire ranka Gintaras laiko įsitvėręs ant vairaračio prisitvirtinto, kriaušę primenančio, bumbulo.
„Toks mechanizmas mane pilnai tenkintų, jei ne viena smulkmena: įveikiant trasą lėtesniuose posūkiuose būtina turėti tam tikrą galios rezervą, kuris leistų reikiama trajektorija ištraukti slystantį automobilį. Tačiau standartinės automatinės pavarų dėžės tokiose situacijose dažnai neleidžia važiuoti žemesne pavara – elektronika dėl aukštų sūkių ją permeta į viršų pačiu netinkamiausiu metu. Kažką keisti programiškai, bent jau mano turimame modelyje, kol kas niekaip nepavyksta“, – dėsto G. Šalkauskas.
Lietuva turi savo A. Zanardį?
Provokuojamas pasakyti, ar su lygiaverte technika G. Šalkauskas sugebėtų mesti iššūkį sveikiems pilotams, treneris patikino, jog į šį klausimą savo pavyzdžiu jau yra atsakęs Alexas Zanardi.
Apie šį italą greičiausiai šį tą yra girdėję net tie žmonės, kuriems automobilių sportas tolimas ir mįslingas, kaip Paukščių takas. 2001-ųjų rudenį visos TV žinių laidos rodė reportažus apie kraupią avariją iš garsiosios Vokietijos „EuroSpeedway“ žiedinių lenktynių trasos Lauzico mieste. Buvęs „Formulės 1“ ir CART bolidų pilotas, dalyvaudamas eiliniame „Champ Car“ lenktynių etape, prieš pat lenktynių pabaigą, išvažiuodamas iš serviso zonos, dar su šaltomis padangomis nesuvaldė savo technikos ir kirto kelią kitam automobiliui. Šis A. Zanardį taranavo lėkdamas maždaug 290 km/val. greičiu.
Susidūrimas baigėsi tuo, kad italo „Reynard-Honda“ po smūgio perlūžo pusiau, o pats sportininkas, nepaisant visų Berlyno klinikose dirbusių medikų pastangų, liko be abiejų kojų.
Antrą kartą pranešimai apie A. Zanardį žiniasklaidoje sumirgėjo 2003-iųjų pavasarį, kai italas grįžo į tą patį „EuroSpeedway“ žiedą ir specialiai pritaikytu automobiliu įveikė 13 trasos ratų – lygiai tiek pat, kiek jam trūko iki pergalės 2001-aisiais metais. Drauge šis jo startas buvo simbolinis sugrįžimas į didžiųjų pergalių automobilių sporte pradžią, nes, tapęs Europos turistinių automobilių čempionato (ETCC) dalyviu, Alexas su jo poreikiams pritaikytu BMW netrukus tapo vienu šio serialo lyderių. Akivaizdu, kad rankinio valdymo įranga nė kiek netrukdo jam išnaudoti visą milžinišką patirtį ir talentą.
Po pastarųjų G. Šalkausko pergalių vairuojant „kvadrinį“ BMW, treneris pastebėjo, kaip toli gali nueiti ir kokių rezultatų lenktynėse įmanoma pasiekti, lemia ne neįgalumo laipsnis, o noras tą padaryti.
„Ambicijos varžytis su sveikais pilotais bendroje įskaitoje, mano manymu, yra visai realios. Žinoma, rankinio valdymo įranga daug ką komplikuoja, tačiau svarbiausi dalykai lenktynių metu vyksta piloto smegenyse: darbui su vairu, stabdžių svirtimi bei akceleratoriaus rankena itin daug jėgos nereikia. Reikia tik žinoti, kaip ką kada daryti ir preciziško tikslumo tas žinias realizuojant.
Šiuo požiūriu Gintaras yra puikus pavyzdys, kaip sistemingai dirbant galima praplėsti žmogaus galimybes ar bent jau supratimą, kur yra tos galimybių ribos“, – teigė LASF viceprezidentas J. Dereškevičius.
Ar avarijos metu patirta sunki stuburo trauma nėra „stabdis“ važiuojant sportiniu režimu? Gintaro treneris tikina esant priešingai.
„Žinau, kad net ir praėjus keleriems metams po traumos Gintarą persekiojo stiprūs skausmai, kuriuos pamiršti pavykdavo tik 100 proc. pasineriant į kokią nors veiklą, reikalaujančią maksimalaus susikaupimo. Sportinio vairavimo Gintaras ėmėsi mokytis su didžiule aistra, čia gimusios emocijos nukreipdavo dėmesį nuo kasdienių bėdų ir padėjo jam sparčiai tobulėti. Galima sakyti, kad vairavimas ir startai varžybose tapo efektyviais vaistais“, – samprotavo J. Dereškevičius.
Rankinio valdymo kartas
Klausiamas, kaip LASF galėtų prisidėti prie neįgaliųjų dalyvavimo automobilių lenktynėse, treneris prisipažino, kad federacijos žmonės gali nebent konsultuoti – išspręsti finansines bėdas kol kas nėra jokių galimybių.
Gera žinia ta, kad praėjusį rudenį Lietuvoje atsirado galimybė gauti benzino poskonį turinčio adrenalino dozę padarant kišenpinigių dydžio investiciją: Aukštadvario kartodrome atsirado pramoginiai kartai, pritaikyti žmonėms su judėjimo negalia.
„Prieš trejetą metų turėjau galimybę stebėti kartingo Pasaulio čempionato varžybas Prancūzijoje, kur su profesionalia technika lenktyniavo ir žmonės nevaldantys 50-75 proc. kūno, neturintys kojų ar negalintys vaikščioti. Jie naudojosi pakankamai nesudėtingais mechanizmais prie vairo, leidžiančiai spausti akceleratorių ir stabdį, todėl trasa lėkė nė kiek ne prasčiau nei sveikieji.
Tada dingtelėjo mintis, kad panašiai perdirbti pramoginį kartą būtų dar paprasčiau, ir pažadėjau pats sau paeksperimentuoti bent su vienu mūsų kartodromo „arklidėse“ stovinčia mašina. Tik kol dirbau Lietuvos kartingo federacijos vadovu paprasčiausiai nespėjau to realizuoti. Šiais metais atsisakius organizacinio ir administracinio darbo LASF struktūrose, tas „tinkamas“ laikas kaip tik ir atėjo“, – pasakoja, keletą pastarųjų metų Lietuvos kartingo federacijai vadovavęs Ramūnas Savickas.
Kai su mechanikų pagalba pertvarkytą – akseleratorius valdomas kaire svirtimi prie vairo, o hidrauliniai stabdžiai dešine svirtimi – pirmąjį gokartą išbandė žmonės iš neįgaliųjų klubo „Feniksas“, keletas Ukrainos parolimpinės tinklinio rinktinės narių, abejonių dėl mūsų kraštuose (nieko panašaus nėra nei Latvijoje, nei Estijoje, nei Lenkijoje) nematyto projekto neliko nė šešėlio: azarto pagauti naujieji kartodromo svečiai nenorėjo iš jo išlipti, o keli sportininkai netgi atsisakė pietų, kad tik galėtų ilgiau pasismaginti lig tol nepatirtu malonumu.
„Jausmas neįtikėtinai geras. Važiavimas pranoko visus lūkesčius, kuriuos turėjau prieš atvažiuodamas į Aukštadvario kartodromą. Pasiekiamas pakankamai didelis greitis ir vibracija sukuria pojūtį, kad dalyvauji gyvenime. Be to, karto variklis nėra galingas (9 AG), todėl labai greitai pamatai dėl kokių vairavimo klaidų – neteisingai pasirinktų važiavimo trajektorijų, netikslaus stabdymo ar pan. priežasčių prastėja rezultatas“, – emocijomis tryško G. Šalkauskas.
Dar vienas svarbus dalykas – kaina. Kaip bežiūrėsi, kartingas yra pati pigiausia automobilių sporto šaka, leidžianti patirti beveik tokius pat įspūdžius, kokie generuojami startuojant žiedinėse lenktynėse. Po pirmosios akistatos su šia technika G. Šalkauskas visai rimtai pradėjo svarstyti galimybes daugiau dėmesio skirti ne ralio ir greituminio slalomo lenktynėms, o kartingui.
R. Savickas savo ruožtu patikino, kad šį sezoną Aukštadvario kartodrome atsiras dar 5 kartai su rankinio valdymo įranga – visos būtinos detalės jau užsakytos pas gamintojus Italijoje. Be to, Ramūnas planuoja naują neįgaliesiems skirtą techniką perdaryti taip, kad ji būtų kuo geriau pritaikytą skirtingo ūgio ir stoto žmonėms.