Lietuvos ralio čempionate startuojantys automobiliai pagal konstrukcijos ypatumus, variklio charakteristikas, homologaciją ir dar tuziną parametrų skirstomi į šešias įskaitas, kurios savo ruožtu dar skaidomos į sunkiai suskaičiuojamą klasių gausybę. Kad čia, švelniai tariant, yra nemažai painiavos, liudija po kiekvienų varžybų viešoje erdvėje šmėsteliantys pranešimai apie pergalę bendroje įskaitoje, Benediktą Vanagą (garsūs vardai generuoja „klikus“) ir – sėkmės atveju – kas finišavo pirmas tarp automobilių, turinčių dviejų ratų pavarą. Sportininkai, važiuojantys nedaug nuo standartinių automobilių pakeista technika, absoliučia dauguma atvejų lieka „už kadro“, nes neturi net teorinių galimybių greičiu prilygti nei Martynui Samsonui, nei Vytautui Švedui, nei Ramūnui Čapkauskui.
Pateisinti kolegas – sporto žurnalistus nėra sudėtinga: daugelis jų kasdien velniškai daug dirba tvarkydami naujienų srautą ir, panašu, labiau domisi Anglijos futbolu ar Amerikos ledo rituliu nei Lietuvoje vykstančiomis lenktynėmis. Todėl jiems parašyti paviršutinišką žinutę yra „normalu“. Tačiau keletas mūsiškėse ralio pirmenybėse startuojančių ekipažų gerokai nustebo, kai LASF tinklalapyje atsirado tekstas „Jubiliejinis 25-asis Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) ralio sezonas įsibėgėja“, su tokiomis pat „giliomis“ įžvalgomis, t. y. fiksuojant tik bendros įskaitos prizininkus ir rokiruotes dviem ratais varomų automobilių ringe.
„Į šiuos dalykus būtų galima nekreipti dėmesio, nes patys sportininkai puikiai suvokia, kas yra kas. Lenktyniaudami savo „svorio kategorijoje“ su standartiniais automobiliais žmonės iš esmės patiria tas pačias emocijas, dėl kurių į ralį investuojamas beveik visas laisvalaikis, energija ir visi uždirbami pinigai. Kovos čia tokios pat azartiškos, žmonės taip pat balansuoja ant galimybių ribos, tik dėl technikos ypatumų viskas vyksta truputį kitame lygmenyje. SG įskaitos automobiliai natūraliai lėtesnis ir greičio ruože užtrunka šiek tiek ilgiau nei „kvadrinės bombos“. Dar daugiau – mums visada tenka važiuoti trasa, kurios posūkius būna supurenę ir gilias provėžas išrausę galingieji automobiliai. Mums tokiose vietose tenka sukti galvą ne kaip greičiau pralėkti posūkį, bet kaip čia nesudaužyti mašinos ir išlikti“, – atviravo VI įskaitoje, SG klasėje su senoliu „VW Golf“ lenktyniaujantis N40 klubo narys Edvinas Bieliauskas.
Vaikino teigimu, dėl beveik visus ralio čempionato etapus lydinčio „supaprastinto“ požiūrio į dalyvius, kartais būna keblu kalbėtis su komandų rėmėjais. Jie mano, kad ralis tėra pirmos penkios greitos mašinos, o toliau kažkokia „saviveikla“.
„Nesinori tikėti, kad taip mano ir LASF vadovai“, – vylėsi E. Bieliauskas.
Beje, panašios problemos kamuoja ne tik ralio, bet ir žiedinių lenktynių dalyvius. Po neseniai vykusių „ENEOS 1000 km lenktynių“ keletą dienų atrodė, kad Palangos prieigose važiavo tik penki „Porsche“ ir pora tuzinų BMW bolidų. Didžiajam šurmuliui atlėgus buvo atkreiptas dėmesys ir į tokius „Renault“, „Honda“ ar „Volkswagen“ automobiliais važiavusias ir galingiesiems monstrams greičiu neprilygusioms komandoms. Vienos tokių – Alytaus autoklubo ir AB „Alytaus chemija“ komandos pilotas Arūnas Lekavičius, po finišo tikino, kad jie su „Renault Clio“ automobiliu, paruoštu pagal klasės A2000 reikalavimus, padarė nedidelį stebuklą – finišavo pirmi savo klasėje ir 11 bendroje įskaitoje.
„Mes buvom vieninteliai šių lenktynių debiutantai aplenkę daugybę solidžią patirtį turinčių ir galingesnius automobilius į Palangą atsivežusių komandų, užkopę taip aukštai. Sugebėjom būti tikslūs, disciplinuoti ir racionalūs, todėl pakankamai greiti. Gavom tiek emocijų, tarsi būtume viską laimėję. Mus tik truputį mažiau rodė per „teliką“, – juokavo A. Lekavičius.
Grįžtant prie ralio reikalų, N40 vyrų autoklubas tiesia pagalbos ranką LASF ir šiek tiek papildo informaciją apie tai, kokia padėtis čempionato turnyrinėje lentelėje po 4 etapų. Galingiausių ir labiausiai modifikuotų sportinių automobilių I įskaitoje daugiausia taškų – 129 – susikrovęs Vytautas Švedas. Galima sakyti, kad „Juta Racing“ pilotą varžovai stumia į priekį patys barstydami taškus finišo tiesiojoje. Žiemos ralyje triumfavęs Martynas Samsonas savo važiavimu papuošė kitus etapus, tačiau vėliau patirdavo kokių nors „neskanių“ nuotykių ar sustodavo trasoje, kai finišas būdavo pasiekiamas ranka. Dėl šios priežasties Martynas su 78 taškais tik trečias. Antroje vietoje praėjusių metų čempionas Ramūnas Čapkauskas su 93 taškais.
II įskaitoje užtikrintai pirmauja tris pergales šventęs latvis Janis Vorobjovs su 126 taškais. Trijuose etapuose finišavęs rusas Igoris Bulantsevas turi 101 tašką. Perpus mažiau – 53 taškus – kol kas turi Linas Vaškys, Jonas Pipiras panašia persvara pirmauja III įskaitoje. Lyderio sąskaitoje 95 taškai, o antroje vietoje esančio Lauryno Diržininko – 53. Trečioje vietoje latvis Edgars Balodis kol kas turi 42 taškus.
IV įskaitoje lenktyniaujama drastiškai modifikuotais automobiliais su priekiniais varančiaisiais ratais (bene vienintelis apribojimas mechanikams – ne didesnis kaip 2.0 l darbinio tūrio variklis). Čia itin įdomu sekti Justo Tamašausko (108 taškai) ir Igno Taletavičiaus (100 taškų) dvikovą. Tačiau ralyje „Žemaitija 2015“ savo sąskaitų nepapildę vaikinai lyderio poziciją užleido Ričardui Baubinui (124 taškai).
Neoficialioje „BMW įskaitoje“ pirmu smuiku groja pasiutusiai greitai ir stabiliai važiuojantis Paulius Nanartavičius. Jo sąskaitoje 128 taškai – lygiai dvigubai daugiau nei turi Egidijus Valeiša. Trečias su 55 taškas Renaldas Šeiniauskas, o ketvirtas – „aštrusis“ Saulius Trapuila su 53 taškais.
VI įskaitoje su trapia persvara lyderiauja Virginijus Daudžvardis, turintis 121 tašką. Paėjusių metų čempionui ant kulnų lipa E. Bieliauskas (118 taškų). Trečias Egidijus Gelūnas su 101 tašku.