Po antrojo etapo, kuris driekėsi daugiau negu 430 km, T. Jančio entuziazmą pakeitė nuovargis: „Labai nekokią dieną turėjau, tikėjausi visai ne to. Gavome visą puokštę pačių prasčiausių trasų ir visų paviršių, kiek tik įmanoma turbūt rasti čia, Maroke. Bet didžiausia problema buvo ta, kad įkritau į duobę kopose. Nedidelę, maždaug dviejų motociklų dydžio, tai nei galimybės nei įsibėgėti, nei ką. Žiauriai purus smėlis.“
Vienintelis variantas, kaip sakė motociklininkas, matyt, buvo motociklą išsinešti iš duobės rankomis. Tad centimetras po centimetro jį išsikrapštė.
„Turbūt kokias dvi valandas aš ten jį kankinau, ištroškau. Išgėriau ne tik savo pasiimtą vandenį, bet ir tą, kuris yra motociklo rezervuare. Pirmą kartą gyvenime jį gėriau – tas vanduo nuo duslintuvo užviręs. Bet nieko, gavosi tokio įdomaus tepalo skonio arbata“, – pasakojo motociklininkas.
Kopose iki tamsos
Motociklininkui pavyko išvažiuoti iš tos duobės, bet iš kopų išvažiuoti pavyko tik saulei nusileidus.
„Tada dar laukė 90 km kelių keliukų, kur motociklams naviguoti naktį yra neįmanoma. Net ir automobiliai buvo pasiklydę“, – pasakojo T. Jančys, pridūręs, kad šitaip beklaidžiodamas sutiko motociklininką iš Japonijos, dar vieną motociklininkę, ir grįžo drauge.
Naktį į stovyklą grįžęs motociklininka juokavo, kad dar spėjo į dušą, o tai reiškia, kad nėra viskas taip blogai. Svarbiausia, pabrėžė kalbėdamas apie laukiantį greičio ruožą, nenukristi, mat laukia akmenuotas ir duobėtas kelias.
„Tikslas – važiuoti su visais“, – sakė T. Jančys.