Eksperimentas tapo ištvermės išbandymu
Nors dviratis V. Žalai nėra naujiena ir pasivažinėjimai laisvalaikiu – gana įprasta gyvenimo dalis, lenktynininkas pasakojo, kad plento dviračių per visą gyvenimą teko važiuoti pirmą kartą, todėl tikrai niekada negalvojo, kad kada nors teks dalyvauti būtent tokiose varžybose. Vis dėlto, gamintojams vis labiau atsigręžiant į tvarumą, gavęs partnerių iššūkį, lenktynininkas nusprendė save išbandyti dar viename amplua.
„Visada dviračiu važiuoju tik savo malonumui, o šios varžybos privertė praplėsti savo komforto zonos ribas. Prie šių varžybų starto stojau sulaukęs „Škoda“ atstovų kvietimo, nes būtent „Škoda“ jau eilę metų ne tik investuoja į tvarius sprendimus, tačiau ir nuosekliai remia dviračių sportą. Gamintojas bendradarbiauja su Lietuvos dviračių sporto federacija, tad vieną dieną sulaukiau paraginimo ralio bolidą trumpam iškeisti į dviratį ir atvykti į Kauno plento dviračių varžybas“, – pasakojo V. Žala.
Lenktynininkas sakė, jog pirminė mintis atvykti tik pasveikinti varžybų dalyvius pasikeitė į pasiūlymą priimti iššūkį bei leistis į savotišką eksperimentą. Šiose varžybose besivaržantys dviratininkai kiekvienam startui taip pat intensyviai ruošiasi, tad sportininkui tapo įdomu, kiek jėgų ir atsidavimo reikalauja startas būtent tokiose varžybose.
„Kai sutikau dalyvauti varžybose, tai buvo tiesiog avantiūriška idėja, tačiau kai teko iš tiesų atsisėsti ant dviračio ir pradėti minti į kalną, supratau, kad čia ne vaikų žaidimai. Čia tikrai yra ką veikti, o ir tempas – žvėriškas. Prie iššūkio prisidėjo ir tai, kad startavau ne mėgėjų, o Semi-Pro grupėje, tad varžytis su ja buvo tikrų tikriausias iššūkis, o ir tempą pavyko išlaikyti tik dėl to, kad kartu startavo Dviračių federacijos generalinis sekretorius Arnoldas Valiauga ir federacijos prezidentas Darius Levickis, kurie motyvuodami man padėjo pasiekti finišą“, – aiškino lenktynininkas.
Žalias būdas mėgautis azartu
Semi-Pro grupei buvo numatyta 55 km distancija, tad V. Žala pripažino, kad pradžioje atrodė, jog palaikyti tokio tempo, kurį diktavo kiti dalyviai, niekaip nepavyks, mat treniruojantis vidutinis greitis buvo tik 25 km/val., tačiau per varžybas niekas nė nesiruošė taip ramiai važiuoti.
„Varžybose visi kaip žvėrys puolė į priekį, tad tuomet atrodė, kad belieka suglausti pečius ir nesimaišyti visam srautui judėti į priekį. Tačiau nenorėjau važiuoti gale, apėmė azartas, todėl stengiausi neatsilikti. Džiaugiuosi, kad pabandžiau, nes tik išbandęs galiu suprasti, kiek jėgų reikalauja šis sportas ir koks aukštas yra šios srities atletų meistriškumo lygis. Tai tikrai yra toks sportas, kur viena vertus reikia būti labai gerai fiziškai pasirengusiam, kita vertus – yra ir techninių niuansų, kurie man imponuoja. Vienas tokių – važiavimas būryje, beveik bičių spiečiuje, kai tenka stengtis išlaikyti poziciją ir vadinamą vėjo maišą. Važiuojant gyvai susidaro visiškai kitas įspūdis apie šį sportą nei tiesiog dviratininkų varžybas stebint per televizorių“, – kalbėjo V. Žala.
Lenktynininkas teigė, kad šis išbandymas tapo neįkainojama patirtimi, juolab, kad ir pačiam svarbi yra tvarumo idėja bei galimybė rinktis tvarius judėjimo būdus. O šis būdas prisideda ne tik prie aplinkos puoselėjimo, tačiau ir pačio žmogaus fizinio aktyvumo.
„Man tai yra ne tik tam tikras fizinės formos palaikymo būdas, tačiau ir galimybė neapleisti žalios linijos – sveiko judėjimo ir tvarumo vizijos, prie kurios automobilių sportas taip pat neišvengiamai jau po truputį eina ir anksčiau ar vėliau turės pereiti visiškai. Norisi nepabėgti nuo veiklų, kurios skatina žalią judėjimą, o dviračiai yra vienas paprasčiausių būdų ir pačiam sportuoti, ir mažinti poveikį aplinkai“, – mintimis dalijosi lenktynininkas.
Patirtis, kuri „kabina“
Jis pripažino, kad pasiruošimui prieš šias varžybas pernelyg daug laiko neskyrė, tačiau iškart po jų suprato, kad tai yra pakankamai įdomu, todėl neslėpė, jog visai norėtų įsivelti į techniškesnį ruošimąsi šiam sportui.
„Šį sportą gana lengva propaguoti – kiek turi laiko, tiek gali sėsti ir važiuoti. Plento dviratis taip pat turi savo žavesio dėl pakankamai didesnio vidutinio greičio lyginant su kalnų dviračiais. O ir pats pasiruošimas man, kaip lenktynininkui, yra labai svarbus. Jau kelis metus stengiuosi palaikyti savo fizinį aktyvumą, kad bet kada būčiau pasiruošęs startui, nesvarbu ar tai būtų Dakaras, ar ralio čempionatas, tad šios varžybos taip pat buvo gera proga pasitikrinti, ar su turimu pasiruošimu pavyks pasiekti finišą, ar vis tik reikės pasiduoti. Kartu šis startas padėjo suprasti ir tai, ką yra kalbėjęs ralio lenktynininkas Vladas Jurkevičius, kuris dabar būdamas vienu stipriausių dviratininkų Lietuvoje, yra užsiminęs, jog dviračių sportas jį netgi labiau „kabina“ nei ralis. Šiose varžybose įveikęs 86 km jis finišavo ketvirtas savo grupėje, o tai yra įspūdingas pasiekimas. Dabar galiu suprasti tokį užsidegimą, nes šis sportas tikrai turi savo žavesio, o ir minančių kiekvienais metais vis daugėja“, – sakė V. Žala.