Ką, kaip ir kodėl privalu padaryti prieš kiekvieną tokio pobūdžio renginį, stengiantis užbėgti galimoms nelaimėms už akių?
Nors tradiciškai automobilių sportas laikomas itin rizikingu užsiėmimu, incidentų statistika byloja ką kita: pasirodo, įvairaus pobūdžio lenktynės mašinomis pavojingiausių sporto šakų reitinge užima vos 26 vietą. Pati pavojingiausia sporto šaka – jojimas. Už autosportą sveikatai pavojingesni tokie sportai kaip gimnastika, ledo ritulys ar futbolas.
Tiesa, šis reitingas sudarytas sportininkų atžvilgiu. Tačiau ir žiūrovams lenktynės automobiliais nėra pats pavojingiausias sportas. Štai, pavyzdžiui, JAV beisbolo lygoje vidutiniškai milijonui žiūrovų tenka 35,1 sužeidimo. Per kiekvieną ledo ritulio varžybų sezoną sužeidžiama maždaug po 120 žiūrovų, pusei kurių prireikia rimtos medikų pagalbos ar netgi neplanuotai ilgos viešnagės ligoninės stacionare.
Pagal sužeidžiamų žiūrovų skaičių automobilių sportas yra ketvirtoje vietoje – po ledo ritulio, beisbolo ir golfo.
Žinoma, jei jau lenktynėse įvyksta kokia nors nelaimė, dažniausiai jos pasekmės būna labai skaudžios: iš trasos išlėkęs automobilis ar nuo jo atitrūkusios detalės visuomet veikia kaip didelės griaunamosios galios šaltasis ginklas ir žudo viską, kas pasipainioja kelyje.
Pati žiauriausia tokio pobūdžio tragedija, po kurios buvo kilusi diskusijų banga, ar apskritai nereikėtų uždrausti automobilių sporto, nutiko 1955-aisiais 24 valandų Le Mano lenktynėse. Gamyklinės „Mercedes-Benz“ komandos pilotas susidūrė su lėtesnio varžovo bolidu, lėkdamas maždaug 240 km/val. greičiu pakilo į orą ir nuskriejo į susirinkusių žiūrovų minią.
Tarsi to būtų maža, užsidegė iš besivartaliojančio automobilio bako taškomas benzinas. Bakas prakiuro ir netrukus viskas paskendo liepsnose... Per incidentą žuvo ne tik pilotas, bet ir 83 žiūrovai. Dar 120 buvo sužeisti. Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Ispanijos bei kitų šalių vyriausybės uždraudė rengti lenktynes iki tol, kol nebuvo pagerintas saugumas trasose.
„Dabar incidentus automobilių lenktynių metu, kai sportininkai ar žiūrovai patiria traumas, galima skaičiuoti ant pirštų tik todėl, kad tiek mašinoms, tiek pilotų ekipiruotei, tiek organizatoriams keliami nepaprastai griežti saugos reikalavimai. Kiekvienoms varžyboms privalomai rengiami saugos planai, kuriuos tvirtina Lietuvos automobilių sporto federacija, jei renginys nacionalinio kalibro, ar FIA, jei kalbama apie Europos čempionatą.
Šiame dokumente būna labai detaliai aprašyta, kaip ir kokios gelbėjimo tarnybos budės, kokie evakuaciniai koridoriai (tiek patekti į bet kurią trasos vietą, tiek išvažiuoti iš teritorijos į ligonines) bus įrengti, kokia technika ir įrengimai bus paruošti vaduoti nelaimėlius. Taip pat labai atidžiai nagrinėjama, ar žiūrovų zona saugi, kur galima ir kur kategoriškai draudžiama darbuotis fotografams bei operatoriams.
FIA komisarai vertina ir tokius dalykus, kaip atitvarų konstrukcijos, apsauginiai pylimai ir tvoros. Galim pasidžiaugti, kad šiemet FIA mūsų atiliktus namų darbus įvertino gerai – turėjome patobulinti vos keletą neesminių detalių“, – pasakojo Europos automobilių kroso čempionato etapo Lietuvoje organizatorius Kazimieras Gudžiūnas.
Beje, Vilkyčių trasos šeimininkas prieš gerą dešimtmetį buvo tragiškos nelaimės Latvijoje liudininku, kai per autokroso varžybas viename posūkių nesuvaldytas automobilis peršoko nediduką pylimą ir rėžėsi į žiūrovų minią.
„Ten iš tiesų buvo padaryta labai daug grubių klaidų – žiūrovams buvo leidžiama stovėti posūkio išorinėje dalyje, o nuo trasos juo skyrė tik „stop“ juosta. Todėl kai dvi greitai lėkusios mašinos susidūrė ir tapo nevaldomos, niekas nespėjo pasitraukti. Tąkart gal šeši žmonės žuvo ir per dvi dešimtis buvo sužeista, – prisiminė K. Gudžiūnas. – Galima tik apgailestauti, kad Lietuvoje lig šiol rengiamos nelegalios kroso varžybos, kurių organizatoriai nežino elementarių saugos reikalavimų arba juos paprasčiausiai ignoruoja“.
Savų reikalavimų trasoms turi ir sportininkai. Suvaldyti galingą techniką įmanoma tik tada, kai dangos paviršius yra sąlyginai lygus, tvirtas, nuo kurio nekyla nei dulkių debesys, nei skysto purvo užsklandos. Todėl kiekvienose varžybose numatomos techninės pertaukėlės, kurių metu trasa lyginama, gruntas sutankinamas ar, esant reikalui, laistomas.
Šiais dalykais Lietuvoje tinkamai pasirūpinti sugeba Plungės, Ukmergės, Tauragės, Marijampolės, Vilkyčių trasų šeimininkai. Kroso meistrai viliasi, kad panašiai bus tvarkomasi Pakruojo bei Akmenės arenose.