Anksčiau automobilių sporto naujokui norint gauti D kategorijos licenciją, suteikiančią teisę startuoti A lygos varžybose, reikėjo per paskutinius 24 mėnesius būti dalyvavusiam ir klasifikuotam galutinėje įskaitoje bent trijose C lygos arba B lygos LASF nacionalinėse tos sporto šakos varžybose, kurioje planuojama dalyvauti.
Šiais metais lietuviškų automobilių sporto renginių padangėje nebeliko Mini žiedo čempionato, kuris būdavo kaip laiptelis į aukštesnę lygą su galimybe surinkti reikiamų varžybų skaičių D kategorijos licencijai gauti. Alternatyvų nebeliko.
Tačiau išspręsti susidariusiai situacijai buvo rastas sprendimas – speciali licencijavimo programa „Simuliatorių akademijoje“, kuriai pritarė Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF).
2017 metais „Simuliatorių akademijoje“ startavęs pirmasis Lietuvos virtualių žiedinių lenktynių čempionatas „Neste Dream 2 Drive“ taip pat turėjo apčiuopiamo svorio atsirasti šiai alternatyvai. Čempionato pagrindinis prizas buvo vieta prie realaus lenktyninio „Mazda RX-8“ vairo profesionalioje „Tauras Racing“ komandoje ir galimybė startuoti „Fast Lap“ lenktynėse.
Taigi visiškam automobilių sporto naujokui laimėjus virtualų čempionatą ir teisę dalyvauti realiose lenktynėse, būtų reikėję gauti D kategorijos licenciją. Tačiau pagal esamą žiedinių lenktynių situaciją, nebūtų buvę nei laiko, nei galimybių sudalyvauti bent trijose B arba C lygos varžybose, kurios Lietuvoje šiemet tiesiog nevyksta.
„Viskas prasidėjo nuo šio čempionato, kurį organizuojant pagrindiniu galvos skausmu buvo vairuotojo licencijos – kaip jos bus suteikiamos virtualių lenktynių laimėtojui? Kuomet LASF pradėjo gvildenti šią temą, mes pasiūlėme alternatyvą, sukuriant simuliatorių kursą, kur būtų vertinamas saugus vairavimas, teorinių žinių patikrinimas praktiškai bei automobilio valdymas ir elgsena lenktynių metu“, – sakė vienas iš virtualių lenktynių iniciatorių, lenktynininkas Tauras Tunyla.
Virtualaus projekto atomazga – LASF suteikė čempionato nugalėtojui ir prizininkams vairuotojo licenciją. Šiek tiek bėgant istorijai už akių pasakysim, kad istorinės licencijos savininku tapęs Martynas Sidunovas sėkmingai startavo realiuose „Fast Lap“ lenktynių etapuose Lenkijoje bei Estijoje.
Ne vienam tikriausiai gali kilti klausimas, kaip išlaikius virtualius kursus, galima sėsti prie tikro lenktynių automobilių vairo? Įdomu tai, kad keleivinių lėktuvų pilotai pirmiesiems savo skrydžiams yra taip pat rengiami naudojant kompiuterinius treniruoklius, kuomet simuliuojamos įvairios situacijos ore, mokomasi pakilti, nusileisti bei perprasti piloto kabinoje esančią mygtukų begalybę bei įvairias skrydžio subtilybes.
Taigi ši virtuali erdvė yra gana artima realybei, o lenktynių simuliatoriai idealiai atspindi tikras lenktynių trasas, tikrus bolidus bei tiksliai perteikia visus pojūčius.
Virtualaus lenktynių čempionato organizatoriai – „Simuliatorių akademija“, „Tauras Racing“ komanda bei LASF jau dėlioja kitų metų daugiaetapio čempionato planus. Todėl svarstantys planus startuoti tikrose žiedinėse lenktynėse tam gali pradėti ruoštis jau dabar. Tiksliau – išlaikyti LASF teorinį egzaminą licencijai gauti bei rezervuoti laiką mokymams „Simuliatorių akademijoje“.
Licencijavimo programa simuliatoriuje susideda iš dešimties treniruočių specialaus kurso.
Pirmiausia susipažįstama su įranga, po to praktiškai tikrinamos teorinės žinios: saugus vairavimas, važiavimas serviso zonoje, saugos automobilio metu, plevėsuojant skirtingoms vėliavoms, simuliuojamas startas tiek iš eigos, tiek iš vietos.
Tuomet seka treniruotės su priekine bei galine ašimi varomais automobiliais, kurių metu instruktoriai stebi vairuotojo elgseną, jo veiksmus, skirtinga ašimi varomų automobilių suvokimą.
Nuo šeštos kursų valandos prasideda praktinė jų dalis – tai penkios lenktynių praktikos, į kurias įeina treniruotė, kvalifikacija ir lenktynės. Jose važiuojama kartu su virtualiais varžovais, kiekvieną kartą juos suprogramuojant pagal skirtingą sudėtingumo lygį. Būsimą vairuotoją čia prižiūri ne tik „Simuliatorių akademijos“ instruktoriai, bet dar ir lenktynininkas T. Tunyla, kuris vertina saugumo tvarką, važiavimą sraute, vairuotojo veiksmus. Dviejose paskutinėse treniruočių kurso dalyse į lenktynes šalia virtualių varžovų įsijungia ir instruktorius, keliantis psichologinį spaudimą.
„Šie kursai nėra tokie lengvi, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmos užduotys nėra sunkios, žmogus įgauna suvokimą, kaip yra valdomi skirtinga ašimi varomi automobiliai, susipažįsta su skirtingų trasų specifika: Piarnu žiedas (Estija), Poznanės (Lenkija) bei „Nemuno žiedo“ trasa.
Prasidėjus praktinei lenktynių daliai, dalyvis pastatomas į starto rikiuotės vidurį tarp skirtingų klasių automobilių, sudarant jam nepatogią situaciją. Jo pagrindinė užduotis – būti ne greičiausiam, o saugiam. Kursų metu mes nemokome greito vairavimo – mokome saugaus vairavimo. Todėl norėdamas išlaikyti šiuos kursus, jų dalyvis privalo nedaryti pavojingų situacijų, neišlėkti iš trasos, neatsitrenkti į kitą automobilį.
Kuomet yra greitas tempas, reikia tikrai paplušėti. Be to, kiekvieną valandą yra sunkinami virtualūs varžovai. Juos galime suprogramuoti pagal agresyvumo, gynybos, tempo lygius. Jie gali provokuoti lenktynininką, agresyviai lenkti išore, lįsti į vidinę posūkio dalį, kurti sudėtingas lenktynines situacijas. Kursų pabaigoje prisijungia ir „Simuliatorių akademijos“ instruktoriai, kurie sukuria dar daugiau įtampos lenktynėse“, – apie kursų specifiką pasakojo dalyvius prižiūrintis T. Tunyla.
Ir nors visa tai vyksta virtualiai, tačiau pasak T. Tunylos, ne vienas po tokių lenktynių iš simuliatoriaus kėdės išlipa šlapias nuo prakaito.
„Pradžioje buvo daug skeptikų, kad 10 valandų kursų yra brangu, kad jie neduoda jokios naudos. Visa tai sakė, kurie nei karto nebuvo bandę simuliatorių. Dabar gi, tie, kurie įgijo licencijas mielai sugrįžta ir čia treniruojasi“, – sakė Tauras.
Kursų kaina – 500 eurų, bet tai yra tikrai pigiau nei dalyvavimas trejose B arba C klasės lenktynėse. Be to, nereikia turėti savo lenktyninio automobilio, padangų, nereikia pilti kuro, o atsitikus avarijai, užtenka perkrauti virtualų automobilį ir galima lėkti toliau.
Be to, kursų metu, jų dalyvis gauna daug naudingos informacijos, instruktoriai dalina patarimus, įvardija padarytas klaidas. Nors prieš licencijavimo programą simuliatoriuje, jie jau būna išlaikę teorijos egzaminą, tačiau „Simuliatorių akademijoje“ dar įgauna teorinių žinių ir jas užtvirtina.
„Nebuvo tokių, kurie neišlaikė licencijavimo testo. Jie sėkmingai sudalyvavo savo pirmose realiose varžybose, nesukėlė jokių pavojingų situacijų. Be to, ir virtualių lenktynių čempionas M. Sidunovas įrodė, kad realioje trasoje su realiu automobiliu jis gali būti labai greitas. Jam adaptacijos trasoje praktiškai nereikėjo, nes ją visą žino mintinai. Priprasti reikėjo tik prie automobilio ir sėdėsenos“, – konstatavo T. Tunyla.
Žmonės į „Simuliatorių akademiją“ ateina prieš lenktynes norėdami susipažinti su trasa ar ją „pasikartoti“, išmėginti galimybių ribas, atrasti idealiausius stabdymo taškus, žinoti, kada kurią pavarą geriausia perjungti. Treniruojantis trasą galima šlifuoti iki begalybės, o realybėje viskas tiesiog susidėlioja į reikiamas „lentynas“.
Be to, lenktynių simuliatoriai leidžia atlikti ir itin tikslius automobilio reguliavimus. Keičiant nustatymus, galima stebėti gerėjantį ar blogėjantį trasos įveikimo laiką, padangų dilimą ir pasiruošti optimaliai susireguliuoti kovinį automobilį. Būtent taip elgiasi net „Formulės-1“ ar kitų prestižiškiausių žiedinių lenktynių komandos: padirbėjus su simuliatoriais prieš lenktynes inžinieriams nebereikia vykti į trasą, o testuotojams sukti ratus vieną po kito, ieškant geriausio bolido reguliavimo. Visa tai atlikus su simuliatoriais taupomos krūvos pinigų bei laiko. Pavyzdžiui, F-1 čempionato „McLaren“ komanda net gi ieškojo simuliatorių testų vairuotojo.
Kitas įdomus faktas apie lenktynių simuliatorius – norint važiuoti „Le Mano“ 24 valandų lenktynėse, reikia išlaikyti simuliatorių testą.
E-sportas yra itin populiarus dalykas visame pasaulyje ir su kiekviena diena jo populiarumas tik auga. Yra žmonių, kurie su simuliatoriais važiuoja nuo ryto iki vakaro. Tai jiems kaip darbas. Tokie žmonės sukuria naudą, padeda šiai technologijai stipriai vystytis.
Smagu, kad lenktynių simuliatoriai ir Lietuvoje įgauna pagreitį. 2016 metais įkūrus „Simuliatorių akademiją“ Vilniuje, šiais metais ji atvėrė duris ir Klaipėdoje. Artimiausiu metu Kaune ruošiamasi atidaryti dar vieną, net 200 kvadratinių metrų ploto „Simuliatorių akademiją“.
„Simuliatorių naudą puikiai supranta LASF viceprezidentas, automobilių sporto treneris Jonas Dereškevičius, naudodamas tokius įrenginius jis jau užaugino keletą automobilių sporto žvaigždžių. Jeigu Jonas tuo netikėtų, tai „Simuliatorių akademija“ nebūtų taip greitai užaugusi“, – sakė T. Tunyla.
Virtualių lenktynių ir tokios licencijavimo tvarkos naudą įžvelgia ir Oskaras Brazaitis bei Eligijus Vasilevskis, baigę lenktynių simuliatorių kursus.
„Kursą išlaikyti buvo nesunku, nes turėjau patirties važiuojant su kartais. Pradžia buvo kiek sudėtingesnė, bet po to įsivažiavau ir viskas klostėsi labai gerai“, – sakė E. Vasilevskis.
Vaikinas jau startavo trejose lenktynėse – du kartus dalyvavo Baltijos šalių 4 valandų ištvermės varžybose bei startavo „Eneos“ 1006 km maratone Palangoje. Prieš debiutą Piarnu trasoje bei prieš Palangoje, E. Vasilevskis liejo prakaitą treniruotėse „Simuliatorių akademijoje“.
„Geriausias variantas – prieš lenktynes pasitreniruoji su simuliatoriumi, atrandi maksimalų tempą, viską įsirašai į „kompiuterį“ savo galvoje. Tada atvažiavęs į realią trasą pasistengi užmiršti, o pradėdamas važiuoti, ratas po rato visa tai atrandi. Įveikus dešimt ratų – virtuali treniruotė prieš lenktynes labai padeda. Važiuojant žinai galimybes, greičiau perpranti trasą, o tai be abejo, prideda saugumo. Prieš kiekvienas varžybas būtinai atvažiuoju čia pasitreniruoti. Nuolat važiuoti realioje trasoje neįmanoma. Man labai patinka, kad yra simuliatoriai. Čia galima palaikyti formą, lavinti reakciją, kelti meistriškumą“, – simuliatorių teikiama naudą įžvelgė E. Vasilevskis.
Tuo tarpu O. Brazaičio pirmos varžybos laukia šį savaitgalį, kuomet „Nemuno žiede“ vyksiančiame finaliniame „Fast Lap“ etape startuos „Wolf Race“ lenktynėse.
„Šioje trasoje esu važiavęs ne kartą – žinau ją neblogai, bet prieš varžybas dar mokausi, šlifuoju tam tikrus judesius. Smagu, kad virtualioje trasoje per kelias valandas galima išmokti labai daug. Tos kelios valandos Kačerginėje kainuotų labai brangiai. Be to, virtualiai galima eksperimentuoti ekstremalias situacijas, nebijant, kad ar apsiversi ar atsitrenksi į atitvarus kuomet „užmeta“ automobilio galą. Išmokus to virtualiai, atmintyje visa tai išliks, o realiose varžybose įvykus tokiai situacijai, tu greitai sureaguosi ir padarysi tą patį judesį“, – teigė O. Brazaitis.
Jis džiaugiasi, kad išlaikyti licenciją buvo galima važiuojant simuliatoriais, kas leido sutaupyti ir laiko, ir pinigų, o be to ir išmokta buvo labai daug. O. Brazaičio teigimu, tai labai gera alternatyva.
E.Vasilevskis sako, kad idealiausias licencijos gavimo variantas būtų simuliatorių ir realios praktikos derinys: „Virtualiuose simuliatoriuose mokymosi procesas vyksta žymiai greičiau, be to, čia yra daug „gyvybių“. Realybėje viskas yra žymiai pavojingiau, todėl procesas gerokai lėtesnis. Virtualios ir realios lenktynės papildo vienos kitą. Idealiausia būtų, kad norint gauti licenciją būtų ir tas, ir tas. Reali praktika trasoje, galėtų būti bent jau su instruktoriumi.“