Žiemą gerai gyvena uždarose patalpose esantys kartodromai. Orai nedaro jokios įtakos jų veiklai. Tuo tarpu po atviru dangumi esančios kartingo trasos pasidengia sniegu, ledu.
Bet tai dar nereiškia, kad kartodromo kolektyvui prasideda atostogos. Štai, seniausio Lietuvoje Plytinės kartodromo darbuotojai po kiekvienos pūgos nuvalo trasą ir paruošia ją lenktynėms ant slidžios kelio dangos. Ją išbandė ir Lietuvos žurnalistų autoklubo kartingų turnyro dalyviai.
„Važiavimas čia visai kitoks nei ant sauso asfalto, lyg visai kita trasa“, – iš karto po treniruotės pastebėjo Linas Butkus, akcentavęs sukibimo ieškojimą vietoje trajektorijų šlifavimo. Nors ir to sukibimo ten nebuvo daug. Dalis trasos padengta plikledžiu.
„Finalinio važiavimo metu, kai „driftingo“ stiliumi posūkius įveikinėję kartai nustumdė sniego dangą, kai kuriuose posūkiuose atsivėrė grynas plikledis. Menkiausias neapgalvotas akceleratoriaus spustelėjimas kartą apsukdavo vietoje, o norint visą posūkį įveikti skersai, teisingai pastatyti jį reikėjo dar prieš posūkį. Ir vėlgi vienas neatsargus stipresnis spustelėjimas akceleratoriumi, ir vėl apsisuki“, – įspūdžiais dalinosi lenktynes laimėjęs Egidijus Babelis, įvaldęs taktiką nesiliesti prie greičio pedalo ant plikledžio.
Vienas slidžios trasos niuansas Lietuvos žurnalistų autoklubo narius itin pradžiugino – lenkti čia galima bet kur.
„Kai lenktyniauja daugiau mažiau lygiaverčiai varžovai, lenkti daugumoje trasų tikrai sunku, pasitaiko vos vienas kitas posūkis. Ant sniego ir ledo čia tą galima daryti bet kur ir bet kaip, svarbiausia, daugiau sukibimo rasti. Labai smagu“, – džiaugėsi L. Butkus.
Žiemą Plytinės kartodrome lankytojams pateikiami kitokie, žieminėmis padangomis apauti, iš tvirtesnio metalo suręsti kartingai. Kad smūgius didesnius atlaikytų – šypsodamiesi paaiškino kartodromo darbuotojai.
Žiemą jų išvengti sunkiau, mat slidi trasos danga daug anksčiau parodo vairuotojų klaidas, o iš paskos važiuojantiems kartingą sustabdyti yra gerokai sunkiau.
Žieminiai mažieji bolidai greičiu nenusileidžia vasariniams, tačiau pasivažinėjimams ant sniego vis vien naudojama sutrumpinta trasos konfigūracija. Rato įveikimo laikas dėl plikledžio kai kuriuose posūkiuose ilgėja daugiau nei dvigubai.
Greičiausiai trasą apvažiavęs E. Babelis vieną ratą įveikė per 1:33.988 sekundės. Palyginimui vasarą ant sausos dangos net visiški mėgėjai palenda po 45 sekundžių riba.
„Sniege „padriftinti“ labai smagu. Tačiau trys plikledžiu pasidengę posūkiai parodė, ką reiškia važiuoti tokiomis sąlygomis, kai nėra jokio sukibimo. O tokių sąlygų juk būna ir keliuose.
Kad ir kaip prieštaringai tai galėtų skambėti, bet greitis ant plikledžio greičio neprideda, tik iššaukia klaidas. O ir visą važiavimo plikledžio ruože procedūrą reikia susigalvoti dar prieš įvažiuojant į tą ruožą, mat jokie staigūs judesiai tiek vairu tiek pedalais situacijos nepakeis“, – pasivažinėjimo naudą vairavimo įgūdžiams ant ledo įžvelgė E. Babelis.