Elektrinio sunkvežimio įkrovimas prisijungus prie stotelės yra tik galutinis veiksmas. Bendra sistema apima gerokai daugiau grandžių, o viskas prasideda nuo elektros energijos gamybos. Tam gali būti naudojami įvairūs būdai, įskaitant iškastinio kuro deginimą ar branduolinę energetiką. Taip pat gali būti pasitelkiama iš atsinaujinančių šaltinių – vandens, vėjo ar saulės – gaunama energija. Pastaroji sritis itin svarbi planuojant perėjimą prie tvaraus sunkiojo transporto, nes realią nulinę taršą galima pasiekti tik įkraunant sunkvežimių baterijas žaliąja energija.
Transporto sektoriui – trigubas iššūkis
Švedijos koncerno „Scania“ įkrovimo sprendimų ir produktų plėtros vadovas Branislavas Milosavljevičius atkreipia dėmesį, kad nors įkrovimo stotelės savo paskirtimi primena degalines, jų efektyvumas ir įkainiai turės didžiulę įtaką elektrinių sunkvežimių naudingo naudojimo laikui ir bendrosioms eksploatacijos išlaidoms.
Norint patogiai naudoti elektra varomus sunkiasvorius, svarbu užtikrinti trejopas įkrovimo galimybes: būtina sumontuoti įkrovimo įrangą logistikos centruose, įrengti viešąsias stoteles šalia magistralinių kelių ir sudaryti sąlygas papildyti energijos atsargas paskirties vietoje. „Scania“ prognozuoja, kad 2025 metais 80 proc. miestuose naudojamų elektrinių sunkiasvorių bus įkraunami logistikos centruose. Tolimiesiems reisams ši proporcija bus mažesnė ir sieks apie 65 proc.
B. Milosavljevičius įspėja, kad įkrovimo įrangos išdėstymą planuojančių įmonių laukia rimtas iššūkis. Siūlomų įrangos variantų yra ne vienas, įskaitant ne tik sparčiojo įkrovimo stoteles, bet ir mažesnės galios sieninius kroviklius ar netgi mobiliąsias stoteles su energijai saugoti skirtomis baterijomis. „Scania“ atstovas pripažįsta, jog kai kurios iš šių priemonių yra ganėtinai brangios, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jos atsipirks.
„Tarkime, didelės galios įkrovimo stotelės yra nepigios, tačiau keletą jų įsirengusi įmonė bus pasiruošusi ir naujos kartos baterijų technologijoms, kurios galiausiai pasirodys rinkoje. Tai – įžvalgi investicija“, – kalba ekspertas.
B. Milosavljevičius apgailestauja, kad didesnio masto projektų įgyvendinimas Europos šalyse – ganėtinai ilgas procesas. Įmonės veiklos, elektros tinklų analizei, projekto parengimui, reikiamų leidimų patvirtinimui, įrangos pristatymui ir montavimui gali prireikti nuo pusantrų iki dvejų metų. Atskirais atvejais šie terminai ir dar ilgesni.
Elektros tinklų pajėgumas – jautri tema
Galimybes įsirengti norimą įkrovimo įrangą ir jos naudojimą apriboti gali ne tik finansiniai ištekliai, bet ir elektros tinklų pajėgumas. Anot B. Milosavljevičiaus, tai pasaulinio masto problema, su kuria teks susidurti ne tik Baltijos šalyse, bet ir kituose regionuose. Šis klausimas išlieka aktualus visur, įskaitant Skandinaviją. Pavyzdžiui, šiaurinėje Švedijos dalyje elektros tinklų pajėgumas yra ganėtinai didelis, tačiau pietuose jo trūksta.
„Jei elektros tinklo pajėgumas nebus pakankamas, sunkvežimius norinčiai įkrauti įmonei tiesiog neužteks energijos. Gali nutikti ir taip, kad elektros tinklo pajėgumo pakanka, tačiau pats vartotojas energijos tiekimo sutartyje nėra numatęs didesnės galios. Tokioje situacijoje taip pat gali būti pastebimas energijos trūkumas“, – atkreipia dėmesį gamintojo atstovas.
Papildomų iššūkių sukelia faktas, kad logistikos įmonė yra tik viena iš daugelio elektros vartotojų. Elektros tinklus apkrauna netgi pačios bendrovės energijos vartojimas vykdant įprastą veiklą, pavyzdžiui, naudojantis didelės galios įranga serviso dirbtuvėse arba automatine plovykla. B. Milosavljevičiaus teigimu, neigiamą to poveikį gali sumažinti įkrovimo valdymo sistemos.
„Įmonės, kurioms trūks energijos, gali pasirūpinti nepriklausoma elektros gamyba. Greta to rekomenduojama įsigyti energijos kaupimo bei saugojimo įrangą. Tam gali užtekti ir santykinai nedidelės talpos baterijų, kuriose būtų saugoma iš atsinaujinančių šaltinių gaunama energija. Sukauptą energiją tuomet galima panaudoti bet kuriuo metu“, – pataria įkrovimo įrangos specialistas.
Vieno universalaus būdo nėra
B. Milosavljevičius pripažįsta, kad, pereinant prie elektrifikuoto transporto, įmonėms kils galybė klausimų, tačiau atsakymai į juos bus skirtingi. Pasak „Scania“ atstovo, sprendimų taikymas priklausys nuo įvairių veiksnių, įskaitant veiklos pobūdį, transporto srautus ir ateities planus. Sunkvežimių energijos sąnaudos bus labai panašios, todėl didžiausią ekonominę naudą atneš veiksmingi įkrovimo būdai.
„Jei sunkiasvoriai bus įkraunami tuo metu, kai elektros tarifas didžiausias, eksploatacijos kaina ūgtelės. Kita vertus, norint sumažinti išlaidas, transportas negali tiesiog stovėti. Greta to reikia užtikrinti baterijų ilgaamžiškumą, o sugedus transporto priemonei – greitai gauti atsarginių dalių. Viena iš išeičių – visa tai patikėti sunkvežimių gamintojams“, – skelbia pranešėjas.
Gamintojo atstovas pastebi, kad elektrinių sunkvežimių įkrovimas turėtų būti kitoks nei likusio transporto. Specialisto manymu, įmonėms svarbu įprasti energijos atsargas papildyti tiksliai tiek, kiek reikia. Pavyzdžiui, jei sunkvežimio energijos sąnaudos siekia 1,3 kW/1 km, o atstumas iki paskirties vietos – 100 kilometrų, įkrovimas neturėtų trukti ilgiau nei vieną valandą.
Energijos tiekimą užtikrintų jau šiandien
Energijos tiekimo įmonės „Latvenergo“ elektromobilių įkrovimo tinklo vadovas Ansis Valdovskis patikina, jog reikiamos infrastruktūros plėtra Baltijos šalyse yra viena iš bendrovės 2022–2027 metų veiklos plano strateginių užduočių. Daugiau dėmesio žadama skirti ir sunkiojo transporto įkrovimo stotelėms.
A. Valdovskis įsitikinęs, kad net jei visas sausumos transportas būtų varomas vien elektra, jau dabar Baltijos šalių energijos tiekėjai galėtų patenkinti visų vartotojų poreikius. Anot jo, momentinės elektros energijos sąnaudos Latvijoje visos šalies mastu siekia maždaug 7 teravatvalandes, o elektrifikuotiems sunkvežimiams įkrauti prireiktų tik 1,4 teravatvalandės.
„Smalsumo dėlei apskaičiavome, kad jei šiandien visas transportas būtų varomas elektra, energijos tam visiškai pakaktų. Kalbame ne tik apie automobilius, bet ir apie autobusus, sunkvežimius, traukinius bei įvairias kitas transporto priemones. Elektros tiekėjams tai nebūtų rimtas iššūkis“, – netikėtą išvadą pateikia energetikos specialistas.
Jo teigimu, tinklų pajėgumo Baltijos šalyse dažnu atveju tam visiškai pakaktų. A. Valdovskis aiškina, kad prieš tris-keturias dešimtis metų Latvijoje veikiant didžiulėms gamykloms momentinės energijos sąnaudos siekė nuo 10 iki 11 teravatvalandžių. Šiandien jos tokio lygio nepasiektų net ir elektrifikavus visą transportą.
„Nemažiau įdomu ir tai, kad Latvijos transporto sektorius, kuriame dominuoja vidaus degimo varikliai, naudoja maždaug 15 teravatvalandžių energijos, tačiau tik 30 proc. jos virsta naudingu darbu – judesiu. Perėjus prie elektros variklių, pakaktų maždaug 5 teravatvalandžių“, – įžvalgomis dalijasi energijos tiekėjų įmonės atstovas.