Praktiškai, viskas yra kiek sudėtingiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Truputis istorijos
Kad ir kaip sparčiai evoliucionuotų transporto priemonės, kai kurie sprendimai nedaug pakito nuo pat automobilizmo istorijos pradžios.
Antai valytuvai iš esmės tokie pat, kokius 1903 m. patentavo amerikietė Mary Anderson. Šio mechanizmo idėja damos galvoje gimė vienos kelionės į Niujorką metu, kai pliaupiant lietui vairuotojas buvo priverstas važiuoti pravėręs priekinį stiklą – priešingu atveju toliau mašinos nosies nesimatė beveik nieko.
Išradinga moteriškė pasiūlė šią problemą spręsti prie stiklo pritvirtinus nesudėtingą konstrukciją: rankeną sujungtą su gumine šluotele. Nors iš pradžių daug kas purkštavo, kad tai nepatogu, ir kad prieš akis šmėkščiojantys valytuvai blaškys vairuotojo dėmesį, tačiau nuo 1916 m. priekinio stiklo valytuvai tapo standartiniu visų automobilių atributu, naudojamu iki šiol.
Kitas nemažiau svarbaus vairuotojo pagalbininkas – stiklų apiplovimo sistema – buvo sumanyta 1930 m. Jos autorius mechanikas iš Urugvajaus Hectoras Suppici Sedesas. Šiandien ploviklis į kovą su nešvarumais purškiamas trumpomis tiesiomis čiurkšlėmis, „vėduoklės“ formos debesiu ar pilamas ant valytuvų šluotelių, tačiau nuo pirminės idėjos visa tai nutolo sąlyginai nedaug.
Chemikų atradimai
Tikėtina, kad įsibėgėjus XXI amžiui tiek valytuvai, tiek stiklą plaunantys skysčiai užleis vietą modernesnėms technologijoms. Antai britai iš „McLaren“ prasitarė ketinantys automobilių pramonėje adaptuoti karo aviatorių triuką – valyti stiklą ultragarsu.
Jis generuotų stiklo paviršiaus mikrovibraciją, todėl lietaus ar purvo lašai, vabzdžiai, sniegas ir kiti krituliai nuo tokio stiklo paprasčiausiai atšoktų.
Nepaisant ambicingų užmojų kol kas net ir patys moderniausi superautomobiliai naudoja senuosius instrumentus geresniam matomumui užtikrinti. Iš pirmo žvilgsnio viskas labai paprasta: tereikia vengti „saviveiklos“ ir nepilti į apiplovimo bakelius savadarbių „kokteilių“ su indų plovimo skysčiu.
Tačiau realybė yra tokia, kad vairuotojai, specializuotose įmonėse įsigiję naudoti paruoštus ploviklius, neretai būna bejėgiai prieš tam tikros rūšies nešvarumus (vabzdžių ar alyvos liekanas).
Dar daugiau – kai kurie preparatai rimtai kenkia ne tik plastikinėms automobilio detalėms, bet ir žmonių sveikatai. Kas šiuos dalykus lemia ir kodėl prekybos centruose vis dar galima nusipirkti ne problemos sprendimą, o naują „galvos skausmą“?
Vienos ilgiausiai Lietuvoje veikiančių chemijos pramonės įmonių „Lesta“ technologės Živilės Dumčiuvienės teigimu, poreikis plovimo skysčiui, efektyvesniam už paprastą vandenį, išaugo sąlyginai neseniai, kai mūsiškiame transporto parke pradėjus sparčiai daugėti vakarietiškų automobilių.
„Šios srities specialistų buvo tikrai nedaug, nes senais laikais prie Lietuvos buitinės chemijos kombinato buvusioje laboratorijoje dirbę specialistai ilgą laiką beveik išimtinai domėjosi tik didžiausiu automobilininkų košmaru – „žiguliukus“ ir „moskvičius“ ėdančios korozijos pažabojimu. Dirbti su kitais eksploataciniais skysčiais – antifrizu, stabdžių skysčiu bei langų plovikliais pradėta gerokai vėliau, neturint nei patirties, nei specifinių žinių.
Reikia pripažinti, kad iš tiesų ilgą laiką niekas nekreipė dėmesio į tokią „smulkmeną“ kaip vanduo, nors būtent jo paruošimas turi milžinišką įtaką galutiniam produktui. Naudojant neparuoštą vandentiekio vandenį labai greitai gali užsikimšti purkštukai, o plovimo skystis net panaudojus gerus priedus, neturėti dalies plaunančių savybių.
Pradėję gilintis į šiuos dalykus užfiksavom, kad tas pačias žaliavas ir plaunamąsias medžiagas maišydami su skirtingos sudėties vandeniu, gauname netikėtai stipriai nuo pasirinkto standarto nutolusius rezultatus“, – pastebėjo Ž. Dumčiuvienė.
„Lesta“ senbuviai pripažino, kad prie jų komandos prisijungę jauni specialistai apie vandenį netruko išsiaiškinti beveik viską, kas tik šiuo metu žinoma mokslo pasaulyje. Kitas žingsnis: sumontuota sudėtinga vandens valymo-paruošimo įranga ir atitinkamai pakoreguota gamybos technologija.
„Vėliau buvo sukurtos tam tikros kokybės kontrolės metodikos, pradėta atidžiai tikrinti visas žaliavas, analizuoti jų suderinamumą ir įtaką galutinio produkto savybėms. Šie dalykai prieš maždaug ketverius metus leido mūsų įmonei padaryti tikrai nemažą kokybinį šuolį“, – atviravo technologė.
Šalutinio poveikio pavojai
Įdomu, kad per keletą pastarųjų metų pasikeitė netgi prekybos centrų tonas, derantis su plovimo skysčių gamintojais. Jei anksčiau buvo svarbi tik kaina ir spalva, tai dabar vis dažniau prašoma savigyrą – „mūsų produktas labai geras“ – įrodyti laboratoriniais testais.
Tikėtina, kad būtent šie dalykai sukels nemažų permainų ir automobilių chemijos gamintojų stovykloje, kuri Lietuvoje stebėtinai didelė. Klausiama, kiek „žaidėjų“ grumiasi dėl vairuotojų palankumo, Ž. Dumčiuvienė vienu įkvėpimu išvardijo net 10 „Lesta“ konkurentų.
„Tačiau pradėjus nagrinėti, kas yra kas, netrukus tampa akivaizdu, kad iš šio būrio gal tik trys automobilių stiklų ploviklius gaminančios įmonės tikrai žino, ką daro. Beveik visi kiti rinką užpildo švelniai tariant abejotinos kokybės produktais“, – konstatavo „Lesta“ technologė.
Sociologiniai rinkos tyrimai rodo, kad žiemą svarbiausiu pasirinkimo kriterijumi automobilininkai nurodo ploviklių užšalimo temperatūrą, antroje vietoje – „kokybę“, o trečioje – produkto kainą. Tačiau praktiškai būtent kaina yra svarbiausias veiksnys, lemiantis daugumos pirkėjų sprendimą.
„Analizuojant ploviklių sudėtį gana greitai tampa akivaizdu, kad pigiausi gaminiai arba negali turėti deklaruojamų darbinių savybių, arba negali tiek kainuoti, nes tiesiog neįmanoma nupirkti tam tikrų žaliavų, lemiančių efektyvų automobilio lango valymą. Kai kuriais atvejais akivaizdu, kad „iš akies“ maišoma „nežinia kas“ su „nežinia kuo“.
Tokių eksperimentų rezultatas – ant stiklo mozojamas purvas, o po kurio laiko nuosėdomis užsikemšama plovimo sistema. Prastos kokybės langų plovikliams ypač jautrūs „vėduokliniai“ purkštukai, o nuo agresyvių skysčių valytuvų šluotelės ir plastikiniai žibintų korpusai gali pradėti irti jau po keleto mėnesių“, – teigė Ž. Dumčiuvienė, trečius metus vienintelėje specializuotoje laboratorijoje Baltijos šalyse tirianti mūsų rinkoje siūlomus produktus.
Metilo viliotinis
Tačiau pačiu didžiausiu pavojumi „Lesta“ ekspertai vadina bandymus pagerinti atsparumą šalčiui naudojant metanolį. Šios rūšies spiritas itin toksiškas, todėl apsinuodyti jo garais galima intensyviau plaunant stiklą.
„Kuo didesniam šalčiui paruoštas ploviklis, tuo daugiau jame spirito. Metilo spiritas yra sąlyginai pigus, todėl būtent jį naudoja „gerą kainą“ akcentuojantys gamintojai. Jei stiklų ploviklyje yra iki 10 proc. metanolio, toks produktas klasifikuojamas kaip pavojingas sveikatai. Jei šios medžiagos įmaišoma daugiau nei 10 proc. – ploviklis privalo būti pažymėtas kaip „toksiškas“, o mažmeninėje rinkoje tokio agresyvaus preparato apskritai negali būti.
Deja, pasidairius po automobilių reikmenų prekyvietes nesunku pastebėti, kad kai kurie gamintojai netgi nesivargina tinkamai paženklinti metanolio turinčių ploviklių pakuotes“, – perspėjo chemikė.
Ž. Dumčiuvienės teigimu, tik išgirdę detalų paaiškinimą, kaip metanolis veikia žmogaus organizmą, didžiųjų transporto kompanijų, eksploatacinius skysčius perkančius statinėmis, vadovai pakeičia nuomonę ir renkasi brangesnius ploviklius be šios kenksmingos medžiagos.
„Šiuo atveju vienoje svarstyklių lėkštelėje truputį didesnės veiklos išlaidos, o ant kitos – grėsmė vairuotojų sveikatai. Nors langų ploviklių niekas negeria (prieš kurį laiką šie skysčiai gana nesunkiai būdavo perdirbami į „brendį“; problema buvo išspręsta pradėjus ploviklius maišyti su kartumo suteikiančia medžiaga „Bitreks“), tačiau supainioti metanolį su etilo alkoholiu visgi nesudėtinga.
Paklausus, ar iš tiesų norėtumėte pradėti gerokai blogiau matyti kokiais penkeriais metais anksčiau nei regėjimas susilpnės dėl natūralių senėjimo procesų, visiems atsakymas tampa aiškus“, – perspėjo „Lesta“ technologė.
Medikai perspėja, kad net nuo 10 ml gryno metilo žmogus gali visiškai apakti. Lengviau apsinuodijus šia medžiaga gali atsirasti mirgėjimas akyse, dvejinimasis, susiaurėti regėjimo laukas, pasireikšti ūminis kasos arba inkstų uždegimas, atsirasti traukuliai ir netgi ištikti koma.