Dakaro asas A. Ardavičius kuria sportinę „Tatra“

Prieš maždaug penkerius metus, kai Lietuvoje susidomėjimas Dakaro raliu nedaug lenkė šimtalanges šaškes, ten startuojantys mūsiškiai sportininkai visais įmanomais būdais ieškojo draugų, galinčių padėti pasiekti sunkiausių pasaulyje lenktynių finišą.

Keletą kartų čia jėgas jau bandęs Antanas Juknevičius puikiai žinojo, kaip sunku ir brangu pačiam „išrasti dviratį“, todėl kai studijuodamas Dakaro dalyvių sąrašą pamatė lietuvišką pavardę viską metęs nulėkė į „KAMAZ Master“ komandos stovyklą susipažinti. Čia į klausimą, „kaip rasti Artūrą Ardavičių?“ atsiliepė veido bruožais niekuo lietuvio neprimenantis vyrukas…

„Mano tėtis tikras lietuvis, kilęs nuo Kėdainių. Pokario metais, kai ten gyventi buvo itin sunku, jis atsidūrė Kazachstane. Čia pradėjo dirbti, sutiko mano mamą, sukūrė šeimą ir galiausiai visam laikui įleido šaknis. Aš vėlyvas jų vaikas (Artūras gimęs 1971-aisiais, o jo tėtis 1934-aisiais). Labai jį mylėjau, todėl ir save, ir savo paties vaikus laikau tokiais pat lietuviais, koks buvo tėvas. Tiesa, užaugau ir visą laiką praleidau aplinkoje, kurioje nebuvo nė vieno kito lietuvio, todėl pats senelių kalbos neturėjau galimybės išmokti. Tik Alma Atoje yra nedidukė lietuvių bendruomenė, susirenkanti per didžiąsias metų šventes. Lietuvoje giminaičių nebėra, nes tėtis buvo jauniausias šeimoje. Dabar bandau reikalus taisyti ir neatitrūkti nuo šaknų – vaikai mokosi Lietuvoje. Vienas jų jau kuo puikiausiai kalba lietuviškai“, – po šiųmetinio Dakaro finišo kalbėjo „Tatra“ sunkvežimį vairavęs ir „Astanos“ komandos narys A. Ardavičius.

Klausiamas, kaip įsivėlė į automobilių sportą, Artūras pasakoja, kad nuo pat vaikystės buvo itin aktyvus, lankė kovos menų treniruotes, o po tarnybos armijoje ir studijų automobilių mechanikos technikume pradėjo dalyvauti motociklų ir automobilių lenktynėse.

„Greitai bus 20 metų, kai dalyvauju ralio – reiduose. Ilgą laiką ten dirbau kaip mechanikas, po to kaip šturmanas, kol galiausiai pats sėdau prie vairo. Čia viskas sekėsi tikrai neprastai – jau trečiais metais drauge su šturmanu Denisu Berezovskiu tapau Pasaulio taurės (Cross Country Rally World Cup 2008) laimėtoju. Vėliau pasidaviau pagundai ir persėdau į lenktyninius sunkvežimius. Stambaus „kalibro“ technika man visada darė įspūdį, o draugystė su Vladimiru Čaginu padėjo svajonę sėsti prie KAMAZ vairo, realizuoti. Buvau porą metų tikrinamas ir atidžiai stebimas, kiek esu disciplinuotas, kaip susidoroju su techninėmis problemomis, kol gavau oficialų pasiūlymą tapti „KAMAZ Master“ komandos nariu. Su jų vėliava Dakare startavau 2011– 2013 metais“, – pasakojo A. Ardavičius.

Lietuviško kraujo turinčiam kazachui šis periodas buvo itin sėkmingas: pirmaisiais metais jis finišavo aštuntas bendroje įskaitoje, o 2012-ųjų Dakaro maratone užėmė aukštą trečiąją vietą ir buvo greičiausias tarp „Kamaz“ ekipažų.

Tapęs aukščiausios prabos profesionalu iš karto po to, kai baigėsi jo kontraktas su „KAMAZ Master“, Artūras sulaukė kvietimo iš čekų. Jie siūlė prisidėti prie „Tatra“ tobulinimo, nes šis sunkvežimis buvo gana nedaug nutolęs nuo standartinių modelių ir akivaizdžiai stokojo greičio. Paprašytas palyginti čekų ir rusų Dakaro projektus A. Ardavičius patikino, kad šių automobilių koncepcijos visiškai skirtingos ir prisipažino jaučiąs nostalgiją „Kamazui“.

„KAMAZ Master“ komanda dirba jau berods 25-erius metus. Jos branduolys per tą laiką liko nedaug pakitęs, jie labai toli pabėgo nuo savo varžovų technologijomis. Dabartiniai „kovinių“ sunkvežimių pilotai buvo ruošiami nuo aštuonerių metukų, nes šias mašinas vairavo jų tėvai. Prieš sėsdami prie vairo vaikinai mažiausiai penkerius metus dirba ekipažo mechanikais pas labiausiai patyrusius pilotus, todėl yra išskirtinai gerai pasiruošę. Esu įsitikinęs, kad šiuo metu nugalėti „Kamazą“ Dakare galima nebent atsitiktinai“, – tikino A. Ardavičius.

Klausiamas, kodėl „Astanos“ komandos, kuri taip pat negalėtų skųstis resursų stoka, nepavyksta įdiegti analogiškos rengimosi ištvermės lenktynėms sistemos, šios ekipos garbę pastaraisiais metais ginantis Artūras pripažino, kad kol kas čia kiti prioritetai.

„Astanos“ klubą globoja Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas ir oficialiai visos sporto šakos, kurias jungia klubas, yra vienodai mylimos. Visgi ne paslaptis, kad šiuo metu Kazachstane visi pamišę dėl bokso beveik taip pat, kaip Lietuvoje dėl krepšinio. Be to, Kazachstane nėra savo sunkvežimių gamintojo, todėl neturime tokio palaikymo, kokį gauna kitų šalių komandos. Žinoma, „Astanoje“ galima bandyti pakartoti „KAMAZ Master“ ėjimus, tačiau tokio entuziazmo čia nematau“, – atviravo A. Ardavičius.

Ar liks dirbti „Tatra“ komandoje 2016-aisiais pasibaigus trejų metų kontraktui, Artūras kol kas taip pat nesiryžo prognozuoti. Šiųmetinis jo pasirodymas Dakare nebuvo itin sėkmingas – beveik 1000 AG pajėgumo čekiškas sunkvežimis privertė tenkintis tik 22 vieta. Be to, panašu, kad patys „Tatra“ strategai neapsisprendžia dėl automobilio konstrukcijos, kurios tobulinimui reikėtų skirti prioritetą –su tiesiais tiltais ar su nepriklausoma pakaba.