Kaip rašo roadandtrack.com, kiekviena automobilio detalė privalo veikti nepriekaištingai įvairiomis oro sąlygomis: esant nuo 35 laipsnių šalčio iki 55 laipsnių karščio. Kad automobilis pagaliau atitiktų šiuos reikalavimus, gamintojams tenka nueiti ilgą kelią. Tačiau vis sunkiau rasti vietų, kur išties šalta.
Paskaičius naujienas, netrukus tampa aišku, kodėl: Kalifornija kovoja su miškų gaisrais, kurių sukeltas chaosas tęsis bent iki rugpjūčio pabaigos, o Australiją alina didžiausia sausra per keturis šimtus metų. Čia žūsta šimtmečių senumo medžiai, pražuvo ir didžioji dalis javų. Padėtis nėra geresnė ir Europoje, nepaisant to, kad šis žemynas garsėja palankiu klimatu.
Dėl karščio bangos, kuri, regis, niekada nesibaigs, Vokietijos vandens telkiniuose žuvys išverda gyvos, Lenkijos paplūdimiuose melsvabakterių (Cyanobacteria) kiekis seniai yra gerokai didesnis nei leistina riba, o aukščiausios Švedijos viršukalnės, Kebnekaisės kalno, ledynas tiesiog nutirpo – tai jau nebėra aukščiausias šalies taškas. Portugalija ir Ispanija jau baigia ištirpti, šveicarai sraigtasparniais į Alpes gabena galvijams skirtą vandenį, o Prancūzijai dėl aušinimui reikalingo vandens trūkumo teko uždaryti keturis branduolinius reaktorius trijose šalies atominėse elektrinėse. Siekiant apsaugoti Baltijos jūrą nuo perkaitimo, teko gerokai sumažinti Loviisos atominės jėgainės Suomijoje galingumą.
Suomijoje karščiai taip įsisiautėjo, kad netoli Laplandijos sostinės Rovaniemio šiaurės elniai, nebepaisydami baimės būti sumedžioti, vėsinosi paplūdimyje įsibridę vandenin.
Kai neprisireikia kovoti su neįprastai aukšta temperatūra ir šokti upėn atvėsti, suomiai vairuoja greitai, visai nesvarbu, kokios tuo metu būna sąlygos. Vietinė gamintoja „Nokian“ 1936-aisiais ne be priežasties ėmė gaminti žiemines padangas. „Nokian Hakkapeliitta“ padangos iki šiol yra vienos populiariausių. Tačiau tie laikai, kai Suomijos vairuotojai išmėgindavo Suomijos rinkai skirtas padangas Suomijos keliuose, jau praeityje. Tiek padangų, tiek ir visų automobilių gamyba dabar yra visą pasaulį apimantis verslas, o Suomijai jame priklauso svarbus vaidmuo. Šalis mėgina pralenkti Švediją, Naująją Zelandiją ir kitas konkurentes. Šių pastangų centru tapo apie tris šimtus kilometrų nuo Šiaurės poliaračio nutolęs „Test World“.
Turėjo du pasirinkimus
„Test World“ – Laplandijos pelkynuose esanti bandymų vieta, kurioje įrengta beveik 90 kilometrų ilgio trasa. Kad ir kaip mėgtumėte puikiąsias suomiškas tekšes, jei ketinate uogauti ar medžioti, į šią teritoriją nepakliūsite.
„Test World“ 1991-aisiais įkūrė nedidelė žurnalistų grupelė. Jie nutarė vieną laisvą Ivalo oro uosto pakilimo taką panaudoti automobilių bandymams. Automobilių gamintojams panorus bandymų veiklą plėsti, prasidėjo didesnio komplekso statyba. Taip užgimė verslas, kurio ateities plėtros galimybės yra begalinės. Suprantama, žiemos bandymų trasos pasižymi viena problema: jas galima įrengti ne šiauriau nei vietovėse, į kurias galėtų atskristi lėktuvai, o tai reiškia, kad kiekvieną vasarą ledu padengtos trasos vis vien pavirs tvenkiniais.
Iki 2012-ųjų nuo gegužės iki rugsėjo būdavo du galimi pasirinkimai: vasaros sezonu nutraukti padangų ir šalto oro sąlygų bandymus arba skraidinti visą bandymų komandą į Naująją Zelandiją, tikintis ten atrasti kokybiško sniego. Pirmojo varianto kompanijos negalėjo sau leisti, o antrasis buvo brangus, jau nekalbant apie tai, kad Naujosios Zelandijos žiemos tapo tikra loterija. Tad tam, jog išsiveržtų į priekį ir, žinoma, pralenktų Švediją, 2012-aisiais „Test World“ pastatė pirmąją bandymų trasą po stogu ir iškart kvietė visus tapti jų klientais.
Bandymai ant seno sniego
2015-aisiais „Test World“ įsigijo Didžiosios Britanijos „Millbrook Group“. Viena iš priežasčių, paskatinusių pirkimą, buvo ta, kad „Test World“ bandymus uždarose patalpose galima atlikti visus metus.
Be to, nuo lapkričio iki balandžio galima naudotis trijų kilometrų ilgio greitąja trasa, 2,3 kilometrų ilgio trasa, kurioje reikia dorotis su daugybe posūkių ir kitomis sunkinančiomis sąlygomis, taip pat daugybe kitų kompanijoms reikalingų testavimo vietų.
Trumpoje ir siauroje trasoje po stogu išbandyti automobilio galimybių ribas yra ganėtinai keistas jausmas.
Viduje tamsu, tvyro 10 laipsnių šaltis, tačiau smegenys kol kas sunkiai suvokia, kad dar prieš kelias akimirkas su marškinėliais stovėjote saulėje, kuri čia nenusileidžia ištisus mėnesius. O kadangi sniegas buvo surinktas vasarį, jis gali būti ir pusmečio senumo. Tiesa, kadangi automobilių sukeliama tarša gali turėti įtakos bandymų rezultatams, sniego sluoksniai po truputį pašalinami, laukiant, kol naujas sniegas lapkritį ir vėl užklos Laplandiją.
Automobiliai niekam nerūpi
Skelbiama, kad Suomijoje yra 188 tūkstančiai ežerų, o Laplandijoje gausu pelkynų. Sudėtinga įsivaizduoti miškuose riaumojančius niekur nepristatytus būsimų automobilių prototipus, tačiau būtent taip ir yra. Šiaurėje apsistoję tik trys procentai šalies gyventojų, o saunų vienam žmogui čia tenka daugiau nei automobilių. Upių vanduo čia yra tyras kaip krištolas, savo trobelėse žmonės turi daugybę šaldiklių, kuriuose žiemai prisišaldo lašišos ir elnienos. Kovodami su slegiančia tamsa, atskirtumo jausmu ir ne sezono metu, kai nebėra sniego, užplūstančiu nuoboduliu, vietos gyventojai nevengia išlenkti taurelės.
Žmogaus nepaliestu gamtos grožiu ir puikiais keliais pasižymintis Ivalas yra ypač trokštamas variantas tiems gamintojams, kurie nori ramybės ir būti netrukdomi. Ši vieta yra apie tris šimtus kilometrų nutolusi nuo Šiaurės poliaračio, tad nuo šiauriausio žemyninės Europos taško ir tarp dviratininkų populiaraus kelionės tikslo Nordkapo ją skiria šešių valandų trukmės kelionė. Nors lėktuvai čia atskrenda, jų keleivių sąrašuose vargiai rastume slaptų fotografų.
Vietiniai tikrai negalėtų dar labiau nesukti galvos dėl už „Test World“ vartų esančių vairuotojų. Sykį inžinierių grupė su milijonus dolerių kainuojančiu testuojamu hibridiniu automobiliu išvyko pietauti į vieną iš dviejų vasarą dirbančių Ivalo restoranų, tačiau niekas nepuolė fotografuoti valandą pagrindinėje gatvėje stovėjusio automobilio. Laplandijoje daug svarbiau saugotis šiaurės elnių, kuriems patinka vaikštinėti keliais.