WLTP padeda susigaudyti
Automobilių rinkos žinovai pastebi, kad iki šiol naujų transporto priemonių pirkėjai pro akis praleisdavo eilutę, kurioje gamintojai nurodo, kokios išsirinkto modelio degalų arba energijos sąnaudos, o dabar ši informacija ne vienam ypač svarbi. Visgi išvydę brošiūroje deklaruojamus skaičius, automobilių pirkėjai neretai mėgsta perklausti pardavėjų, o kiek „iš tikrųjų“ degalų ar energijos šie sunaudoja.
Ypač jeigu žvalgomasi į tokį modelį kaip iš tinklo įkraunamas hibridinis „Peugeot 308“, kurio degalų sąnaudų eilutėje šviečia skaičiai – 1,1–1,2 litro 100 km ir 60 km, nuvažiuojamų vien tik elektra.
Tokie klausimai nestebina, mat kelis dešimtmečius automobilių degalų sąnaudos buvo skaičiuojamos remiantis testais, pažymėtais keturiomis raidėmis – NEDC. Šie maždaug 1980-aisiais atsiradę bandymai buvo grįsti teoriniu važiavimu.
Kitaip tariant, jie buvo simuliuojami laboratorijoje imituojant tariamą važiavimą. Nieko keista, kad vairuotojai į gautus skaičius numodavo ranka – realybėje automobilis sunaudodavo keliais litrais daugiau degalų.
Kilus dyzelgeito skandalui, kai aplinkosaugos ekspertai ėmė tikrinti, kiek iš tiesų teršalų per išmetamuosius vamzdžius patenka į aplinką, ir atrado, kad, palyginti su deklaruojamais duomenimis, realybėje kai kurie automobilių modeliai teršia net keliasdešimt kartų daugiau, prireikė naujo – modernaus, patikimesnio, testavimo būdo. Taip atsirado WLTP (angl. Worldwide Harmonised Light Vehicles Test Procedure) bandymai, kurių pagrindas – tikroviški duomenys, kur kas geriau atitinkantys realias važiavimo sąlygas.
Laikas parodė, kad WTLP testų rezultatais vairuotojai gali pasikliauti, o pokytis, jei toks atsiras, bus itin nežymus ir nulemtas asmeninių vairuotojo ypatybių, pavyzdžiui, pomėgio vairuoti agresyviau ir sportiškiau. Tad dar prieš penkerius metus skaičiai, kuriuos „Peugeot“ gamintojai deklaruoja pristatydami hibridinį 308 modelį, išriedėjus iš salono į kelius, būtų buvę dukart, o gal ir triskart didesni. Dabar jais galima pasitikėti žinant, kad tokie rodikliai buvo pasiekti realiai važiuojant tikroviškomis sąlygomis.
Galioja tos pačios taisyklės
Tiems, kam net ir 1,1 litro degalų šimtui kilometrų nuvažiuoti yra per daug, ekonominio vairavimo žinovai turi gerą žinią – įmanoma sutaupyti daugiau. Svarbiausia – žinoti kelias taisykles.
Artūras Pakėnas, vairavimo mokytojas ir ekonominio vairavimo žinovas, pabrėžia, jog visiems automobiliams, kad ir kokie jie būtų, galioja tie patys fiziniai dėsniai. Tai, kiek degalų ar energijos sunaudos transporto priemonė, lemia inercija, masė, važiavimo greitis, trintis ir pan. Tad nesvarbu, ar sėdima prie automobilio su vidaus degimo varikliu, ar prie modelio, galinčio važiuoti elektra, vairo, strategija ta pati – kuo mažiau sunaudoti.
„Kas yra ekonominis vairavimas? Tai – kaip važiavimas dviračiu, mat jį mindami mes puikiai mokame taupyti savo kojų jėgą. Puikiai jaučiame, kada nereikia užgulti pedalų, kada geriau pristabdyti, matome visas nuokalnes, įkalnes, nelygumus ir kuo ilgiau stengiamės važiuoti nespausdami pedalų. Ekonomiškas variavimas yra važiavimas iš taško A į tašką B pagal Kelių eismo taisykles ir sunaudojant kuo mažiau energijos“, – pavyzdį pateikia pašnekovas.
Tad pirma ekonomiškesnio važiavimo taisyklė skamba taip: atsižvelgiant į eismą ir kelio ypatumus, išnaudoti inercijos jėgą ir nenaudoti degalų arba energijos.
„Taip pat svarbu kuo ilgiau judėti tolygiu greičiu“, – sako A. Pakėnas.
Kaip padeda elektros variklis
Vis dėlto hibridiniai automobiliai, anot žinovo, turi tai, kuo negali pasigirti įprastais degalais važiuojančios mašinos – galimybę regeneruoti tai, kas buvo sunaudota, taip pat pasitelkti elektros pavarą tam, kad būtų taupomi degalai.
Vairavimo mokytojas pažymi, jog elektros variklis praverčia tose situacijose, kai degalai naudojami gausiausiai: lekiant didesniu greičiu ir pajudant iš vietos.
„Jei iš vietos pajudame švelniai spausdami akceleratorių, važiuoti pradėsime veikiant tik elektros varikliui. Vėliau galime stipriau spustelėti akceleratorių, kad imtų veikti vidaus degimo variklis“, – aiškina A. Pakėnas. Jis priduria, jog jei akceleratorius būtų spaudžiamas stipriai iš karto, degalų sąnaudos šoktų aukštyn.
Užmiestyje, kur greičiai didesni, pasak A. Pakėno, lygiagrečiai įsijungęs elektros variklis padeda veikti vidaus degimo varikliui, tad tai irgi mažina sąnaudas.
Tiesa, instruktoriaus tvirtinimu, tam, kad iš tinklo įkraunamo hibrido elektros motoras išties padėtų tada, kai vidaus degimo variklis apkraunamas labiausiai, reikia stebėti baterijos įkrovos lygį. Tą daryti būtina, mat jei baterija bus neįkrauta, spustelėjus akceleratorių, net ir ypač švelniai, tuojau pat pradės veikti vidaus degimo variklis. Tai reiškia, jog sutaupyti niekaip nepavyks.
Primena apie regeneraciją
Svarbiausia elektra važiuoti galinčių modelių ypatybė – galimybė dalį išnaudotos energijos sugrąžinti į bateriją.
„Vidaus degimo variklius turinčių automobilių vairuotojai apie galimybę regeneruoti išnaudotą benziną ar dyzeliną gali tik pasvajoti“, – pastebi vairavimo mokytojas.
Jo teigimu, yra du būdai, kaip elektra nuvažiuoti kuo toliau. Pirmasis – išnaudoti inerciją.
„Inerciją galima pasitelkti riedant, nes tokiu atveju elektros variklis sugrąžina išnaudotą energiją atgal į bateriją“, – aiškina jis.
Antrasis būdas, anot A. Pakėno, baterijos įkrovimas stabdant. Jo žodžiais, jei iš tinklo įkraunamu automobiliu bus važiuojama nuo kalno ir stabdžių pedalas bus nuspaustas labai nestipriai, automobilio elektros variklis ims veikti kaip generatorius – stabdant energija bus ne naudojama, o gaminama.
Tiesa, A. Pakėnas sako, jog privalu paisyti ir protingumo kriterijaus. Net ir taupant energiją ir stengiantis nukakti kuo toliau, privalu nuspėti, kas vyks priekyje, nevažiuoti per lėtai, stabdyti prie perėjų.
„Važinėti reikia pagal Kelių eismo taisykles, o ne specialiai kažkaip keistai judėti ir kelti sumaištį“, – primena instruktorius.
Hibridas kaip elektromobilis
A. Pakėnas net neabejoja, kad, pritaikius ekonomiško vairavimo taisykles, tokiais modeliais, kaip antai minėtas hibridinis „Peugeot 308“, įmanoma naudotis kaip elektromobiliais.
„Viskas priklauso nuo žmogaus. Tačiau esame ir su kolegomis kalbėję, kad šiandieną įkraunamasis hibridas yra optimalus variantas, kurį įmanoma turėti. Įkrovimo stotelių kiekiai ne tokie jau dideli, tad ir užmiestyje, ir užsienyje nepatogu naudotis vien tik elektra varoma transporto priemone“, – dėsto pašnekovas.
Tai, kad iš tinklo įkraunamas hibridas geba važiuoti vien tik elektra, specialisto manymu, ypač didelis privalumas.
„Jei toks automobilis 60 km įveikia naudodamas tik elektros energiją, galima sakyti, kad šio atstumo pakanka nuvažiuoti į darbą ir grįžti atgal. Dažnam tai reiškia bent jau porą dienų kelionės iki darbo vietos, – apibendrina A. Pakėnas. – Net jei atstumas būtų didesnis, žmogus gali įsikrauti bateriją atkeliavęs į biurą ar kontorą ir sugrįžęs namo.“