Įspūdingas dizainas, pribloškianti galia ir svaiginantis greitis. Šias savybes siūlė ne tik italai, bet ir kitų valstybių sportinių automobilių gamintojai. Vis dėlto tik tikri italai galėjo suteikti tai, su kuo gimsta kiekvienas šios šalies kūdikis – unikalų stiliaus pojūtį. Juokaujama, kad vidaus degimo variklį sukonstravo vokiečiai, o italai automobiliams įpūtė tikrąją gyvybę.
„Italai – emocingi, tad jų automobiliuose svarbi emocija. Žinoma, ir stilius. Italai – stilingi žmonės, todėl ir kuria stilingus automobilius“, – sako automobilių žurnalistas ir „Lietuvos metų automobilio“ rinkimų komisijos narys Egidijus Babelis.
Jo teigimu, metalas ar prietaisai savaime negali sukelti emocijų – jas sužadina gyvybės kupini organizmai. Italijos sportinių automobilių gamintojai jų išties nepašykštėjo.
„Vidaus degimo variklis – gyvas organizmas. Geras variklis vairavimą padaro įtraukiančiu procesu. Italų superautomobilių gamintojai daug dėmesio skiria varikliams, kad jie būtų charakteringi“, – pabrėžia pašnekovas.
Vieno gamintojo istorija – lyg visos epochos atspindys
„Lamborghini“, „Ferrari“, „Maserati“ – šie prekių ženklai bene labiausiai asocijuojasi su greičiu, prabanga ir stiliumi. Už kiekvieno šio vardo slypi jo istoriją kūrę atkaklūs, kūrybingi žmonės. Jie įdėjo daugybę valandų triūso, kad įkūnytų savo idėjas ir sukurtų tai, ką dabar vadiname Italijos automobilių palikimu.
Ir nors per šimtmetį kiekviena iš šių markių patyrė nemenkų išbandymų, dėl neprilygstamos meistrystės ir nuolatinio technologinio judėjimo pirmyn dar ir šiandien italų indėlis į prabangių automobilių, ypač sportinių, plėtrą yra ne ką mažiau svarbus nei kada nors anksčiau.
Tokiu pavyzdžiu gali būti laikoma ir siauresniam gerbėjų ratui žinoma, tačiau tikrai ne mažiau intriguojanti „Maserati“ istorija. Penki broliai Maserati (Alfieris, Bindo, Carlo, Ettore ir Ernesto) XX amžiaus pradžioje dirbo kitiems Italijos gamintojams. 1926 m. trys iš penketuko – Alfieris, Ernesto ir Ettore – neteko darbo ir nusprendė įkurti nuosavą įmonę. Jai suteikė savo vardą.
Broliai sėkmingai konstravo lenktynes laiminčius automobilius, padabintus ir dabar atpažįstamu trišakio žeberklo logotipu, o šio motyvui pasitarnavo Bolonijos miesto Piazza Maggiore aikštėje esantis Neptūno fontanas, kurio skulptūroje atvaizduotas romėnų jūrų dievas su trišakiu žeberklu. 1932 m. vienas iš trejeto – Alfieris – iškeliavo į amžinybę. Prie likusių dviejų brolių prisijungė Bindo. Trijulė tęsė veiklą dar maždaug penkerius metus.
Tuomet jie pardavė įmonę verslininkui Adolfo Orsi. Šis įkūrė bendrovės būstinę Modenos mieste – ten ji tebėra iki šių dienų. 1957 m. po siaubingos avarijos „Maserati“ lenktynių komanda buvo išformuota, tačiau toliau gamino automobilius privačioms ekipoms.
Galiausiai savo žodį tarė vyriausiasis įmonės inžinierius Giulio Alfieris. Jis nusprendė lenktyninius automobilius paversti tinkamais naudoti viešuosiuose keliuose. Taip bendrovė sutelkė dėmesį į prabangių kelioninių automobilių gamybą.
Svarbi detalė: net ir pasukus iš lenktynių trasų į tradicinius kelius, „Maserati“ modeliai išsaugojo iki šių dienų jiems būdingą savybę – daug galios po variklio gaubtu ir įspūdingą riaumojimą.
Vėliau bendrovė kurį laiką priklausė įvairiems savininkams, o 1993-aisiais jos akcijas išpirko „Fiat“. Pastaroji sujungė „Maserati“ kartu su tuometine konkurente „Ferrari“ ir pavertė įmonę prabangesnių „Ferrari“ modelių gamintoja. Šių dviejų markių bendrystės ženklų galima rasti iki šiol, nors dabar tai vėl yra du atskiri prekių ženklai.
Dabar „Maserati“ valdo vienas didžiausių automobilių koncernų pasaulyje „Stellantis“, tačiau per visą šimtmetį, nepaisant įvairiausių permainų, įmonė liko ištikima pagrindinei idėjai – kurti išskirtinius, nedidelio tiražo, prabangius ir galingus automobilius, deramai atspindinčius itališkąją kultūrą.
Išskirtinis bruožas
Dar viena įdomi detalė, atskleidžianti itališką požiūrį ir leidžianti „Maserati“ išsiskirti iš kitų sportinių automobilių gamintojų: bendrovė atkakliai neišsižadėjo septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį menančios idėjos – kurti tiek kasdieniams trumpiems pasivažinėjimams, tiek ilgoms kelionėms skirtus modelius.
Jos asortimente iki šiol galime matyti ne tik vadinamuosius GT (grand tourismo) automobilius ar ultrasportiškąjį MC20, bet ir keturdurius 580 AG galios sedanus „Ghibli“ bei „Quattroporte“, taip pat ir šiandien populiariausio SUV segmento atstovus „Levante“ ir „Grecale“.
Anot E. Babelio, išskirtinių automobilių gamintojai supranta, kad ankštas ir mažiau pritaikomas modelis gali ne tik suteikti išskirtinumo, bet ir nuolat riboti potencialią auditoriją. Todėl pasiūlius universalesnių transporto priemonių, kuriose diegiamos ne mažiau emocijų sukeliančios technologijos, galima pataikyti tiesiai į dešimtuką.
„Daugybė žmonių trokšta prašmatnių mašinų, bet nenori kratytis superautomobilyje. Išskirtinių automobilių gamintojai tai suprato: pasiūlę kasdien tinkamus eksploatuoti modelius, išgyvena geriausius savo metus“, – pažymi E. Babelis.
Įdomu tai, kad „Maserati“ kūrėjai tai suprato dar prieš pusšimtį metų, kai nusprendė gaminti prabangius sedanus su lenktyninių automobilių varikliais. Klasikines vertybes įkūnijantys, elegantiški tokių kultinių dizainerių kaip Battista Farina, Giorgetto Giugiaro ar Marcello Gandini automobiliai greitai tapo ypač paklausūs tarp aukštesnį statusą visuomenėje pasiekusių vairuotojų. Jų skonį tiksliai atliepė gamintojo siūlomą gero gyvenimo sampratą atspindintys kūriniai.
Prabangūs sportiniai automobiliai ir juos kuriant įgyvendinti projektai drauge su aukštosios mados namais „Ermenegildo Zegna“ ar dizaineriu Hiroshi Fujiwara yra vienas ryškiausių skiriamųjų bendrovės bruožų. Kartu tai unikalus Italijos automobilių kultūros aspektas, išskiriantis šios šalies kūrinius iš kitų. Šioje šalyje skonis, stilius ir elegancija tiesiog neatsiejami nuo bet kurios pramonės šakos.